Demografinė duobė ir jos pasekmės

Rusija susiduria su rimta demografine krize, kuri tiesiogiai veikia mobilizacijos galimybes. 1990-ųjų metų ekonominis chaosas lėmė tai, kad gimstamumas šalyje drastiškai sumažėjo. Dabar tie, kurie gimė tuo laikotarpiu, yra 30-35 metų – tradiciškai tai būtų pagrindinė mobilizacijos amžiaus grupė. Tačiau šios kartos vyrų tiesiog yra per mažai.

Statistika byloja, kad 1999-2000 metais Rusijoje gimė apie 1,2 milijono berniukų, kai tuo tarpu 1987-1988 metais – beveik 2,5 milijono. Šis skirtumas reiškia, kad Kremlius negali remtis tradicinėmis mobilizacijos schemomis. Vyresniųjų kartų vyrai dažnai turi šeimas, vaikus, stabilias darbovietes – jų mobilizacija sukelia didesnį socialinį nepasitenkinimą. Jaunesni vyrai, ypač tie, kurie dar nesudarė šeimų, yra „lengvesnė” taikinių grupė politiniu požiūriu.

Kontraktininkų verbavimo sistema ir jos spragos

Oficialiai Rusija teigia nevykdanti masinės mobilizacijos, o remiasi savanorišku kontraktų pasirašymu. Realybė yra sudėtingesnė. Regionuose veikia agresyvi verbavimo kampanija, kurios metu jauniems vyrams siūlomos didelės pinigų sumos – kai kur net iki 2 milijonų rublių (apie 20 tūkstančių eurų) už metų kontraktą.

Tokios sumos yra nepasiekiamos daugelyje Rusijos regionų, ypač Sibire, Tolimųjų Rytų srityse ar Šiaurės Kaukaze. Jauni vyrai iš šių regionų, neturintys perspektyvų civiliniame gyvenime, tampa pagrindiniu verbavimo taikiniu. Problema ta, kad daugelis jų neturi jokio karinio pasirengimo – jie siunčiami į frontą po kelių savaičių minimalaus apmokymo.

Kariniai ekspertai pastebi, kad tokia praktika lemia dideles nuostolius. Nepatyręs 22 metų vaikinas iš Buriatijos, kuris prieš mėnesį dirbo statybose, fronte išgyvena vidutiniškai 2-4 savaites. Tai verčia Rusiją nuolat ieškoti naujų verbavimo šaltinių, o amžiaus kartelė vis mažėja.

Kalėjimų rezervas senka

2022-2023 metais Rusija aktyviai verbavo kalinius – Wagner grupuotė ir vėliau pati Gynybos ministerija siūlė kalinių amnestijas mainais už tarnybą fronte. Ši schema kurį laiką veikė efektyviai – į frontą buvo išsiųsta dešimtys tūkstančių nuteistųjų.

Tačiau šis šaltinis išseko greičiau nei tikėtasi. Pirma, didelė dalis šių kovotojų žuvo ar buvo sužeisti. Antra, Rusijos kalėjimuose tiesiog nebėra pakankamai kalinių, tinkamų karinei tarnybai. Liko daugiausia vyresni, sergantys ar turintys sunkių nusikaltimų įrašus asmenys, kurių netgi Kremlius nenori siųsti į frontą dėl galimų reputacijos rizikų.

Šis faktorius taip pat prisideda prie to, kad dėmesys krypsta į jaunesnius civilius vyrus, kurie dar neturėjo laiko „sugadinti” savo biografijos.

Ekonominiai svertai ir regioninė nelygybė

Rusijos mobilizacijos sistema yra giliai neteisingai paskirstyta geografiškai. Maskva ir Sankt Peterburgas – du didžiausi miestai – patiria minimalų mobilizacijos spaudimą. Tuo tarpu Dagestanas, Buriatija, Tuva, Chakasija ir kiti neturtingi regionai teikia neproporcingai didelį kareivių skaičių.

Jauniems vyrams iš šių regionų ekonominė situacija yra beviltiška. Vidutinis atlyginimas Tuvoje ar Dagestane siekia 25-30 tūkstančių rublių per mėnesį (apie 250-300 eurų), nedarbo lygis aukštas, perspektyvos – minimalios. Kai jiems pasiūloma 300-500 tūkstančių rublių pasirašymo premija ir 200-300 tūkstančių mėnesinis atlyginimas fronte, daugelis sutinka.

Problema ta, kad šie vyrai dažnai yra labai jauni – 19-23 metų. Jie neturi gyvenimo patirties, lengvai paveikiami propagandos, o jų šeimos desperatiškai reikalingos pinigų. Tai sukuria situaciją, kai ekonominis prievartavimas tampa efektyvesniu įrankiu nei oficiali mobilizacija.

Karinės doktrinos pasikeitimas

Rusijos karinė doktrina Ukrainoje evoliucionavo nuo bandymų vykdyti greitą „specialiąją operaciją” iki ilgalaikio išsekimo karo. Dabartinė taktika remiasi masiniais pėstininkų puolimais, kurių tikslas – išsekinti Ukrainos pajėgas ir amuniciją.

Tokia taktika reikalauja nuolatinio žmogiškųjų išteklių papildymo. Rusijos generolai, atrodo, priėmė faktą, kad jų kareiviai yra „sunaudojamas” resursas. Jaunesni vyrai šioje sistemoje yra patrauklesni ne dėl geresnio parengimo, o dėl fizinės ištvermės ir mažesnio polinkio kvestionuoti įsakymus.

26-28 metų vyras su šeima ir gyvenimo patirtimi greičiau suabejoja įsakymu pulti įtvirtintas pozicijas be artilerijos paramos. 20-21 metų jaunuolis, kuris niekada nebuvo už savo regiono ribų, yra labiau paklusnus ir mažiau linkęs į nepaklustamumą.

Socialinė kontrolė ir propagandos vaidmuo

Jaunesnės kartos Rusijoje užaugo visiškai kitokioje informacinėje erdvėje nei vyresnieji. Nors daugelis jų naudojasi internetu, jų kritinis mąstymas dėl švietimo sistemos trūkumų yra ribotas. Rusijos mokyklose ir universitetuose pastaraisiais metais stipriai padidėjo patriotinės propagandos dozė.

18-22 metų jaunuoliai yra tie, kurie mokėsi jau po Krymo aneksijos, kai Rusijos švietimo sistema buvo pertvarkyta propagandiniais tikslais. Jiems buvo dėstoma, kad Vakarai nori sunaikinti Rusiją, kad NATO kelia egzistencinę grėsmę, kad Ukraina yra „dirbtinė” valstybė. Ši indoktrinacija daro juos lengviau manipuliuojamus.

Be to, jaunesni vyrai turi mažiau socialinių ryšių ir įtakos. Jie neturi suformuotų profesinių tinklų, mažiau tikėtina, kad pažįsta įtakingus žmones, kurie galėtų padėti išvengti mobilizacijos. Tai daro juos pažeidžiamesnius sistemai.

Kas laukia ateityje: tendencijos ir perspektyvos

Dabartinės tendencijos rodo, kad Rusija ir toliau mažins mobilizuojamų vyrų amžių. Jau dabar yra pranešimų apie 18-19 metų jaunuolių verbavimą, nors oficialiai jie turėtų atlikti tik privalomuosius mokymus. Kai kuriuose regionuose jaunuoliai yra spaudžiami pasirašyti kontraktus dar prieš baigdami mokslus.

Ekspertai prognozuoja, kad jei karas tęsis dar metus ar ilgiau, Rusija gali pradėti mažinti minimalų verbavimo amžių arba dar agresyviau verbuoti studentus. Jau dabar universitetų studentams taikomas didėjantis spaudimas – jiems siūlomos „patriotinės” programos, kurios iš esmės yra užmaskuotas karinės tarnybos verbavimas.

Demografinė situacija negerės – priešingai, ji tik blogės. Rusija kasmet praranda dešimtis tūkstančių vyrų fronte, o gimstamumas išlieka žemas. Tai reiškia, kad spaudimas jaunesniems vyrams tik didės. Kremlius atsidūrė situacijoje, kai jis turi rinktis tarp karinių tikslų Ukrainoje ir ilgalaikės šalies demografinės ateities – ir kol kas renkasi pirmuosius.

Situacija taip pat atskleidžia gilias socialines ir ekonomines problemas Rusijos visuomenėje. Faktas, kad tūkstančiai jaunų vyrų sutinka rizikuoti gyvybe už pinigus, rodo ne patriotizmą, o neviltį. Regioninė nelygybė, ekonominė stagnacija ir perspektyvų stoka verčia jaunus žmones priimti sprendimus, kurie normalesnėje visuomenėje būtų neįsivaizduojami. Kremliaus strategija remiasi ne tiek patriotiniais jausmais, kiek ekonominiu išnaudojimu ir demografiniu desperatiškumu – o tai yra strategija, kuri ilgalaikėje perspektyvoje kenkia pačiai Rusijai labiau nei bet kuriam jos priešui.

Pagrindiniai Kremliaus reikalavimai Vakarams

Rusijos reikalavimai nėra nauji – jie formavosi metų metus, tačiau aiškiausiai buvo suformuluoti 2021 metų gruodį, kai Maskva pateikė du sutarčių projektus – vieną NATO, kitą Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Šiuose dokumentuose Kremlius reikalavo radikaliai pakeisti Europos saugumo architektūrą.

Pirmiausiai, Rusija reikalauja, kad NATO įsipareigotų daugiau nebesiplėsti į Rytus. Tai reiškia, kad tokios šalys kaip Ukraina ar Gruzija niekada neturėtų galimybės tapti Aljanso narėmis. Putinas šį klausimą laiko egzistenciniu Rusijai – nors realybėje niekas Ukrainos į NATO ir nekvietė artimiausioje perspektyvoje.

Antra, Maskva reikalauja, kad NATO atsisakytų bet kokios karinės veiklos Rytų Europoje – tai apimtų karinių bazių likvidavimą, karių išvedimą iš Baltijos šalių, Lenkijos, Rumunijos. Praktiškai Rusija nori, kad Aljansas grįžtų į 1997 metų padėtį, kai šios šalys dar nebuvo NATO narės.

Trečia, Kremlius reikalauja garantijų, kad JAV nebedegs puolamųjų ginklų sistemų Europoje, kurios galėtų pasiekti Rusijos teritoriją. Čia kalbama apie priešraketinės gynybos sistemas, kurias Amerika dislokavo Rumunijoje ir Lenkijoje.

Ukrainos klausimas – branduolys visko

Nors Putinas kalba apie NATO, priešraketes ir kitus techninius dalykus, iš tiesų viskas sukasi apie Ukrainą. Kremlius nori, kad Vakarai pripažintų Rusijos įtakos sferą posovietinėje erdvėje. Tai reiškia, kad tokios šalys kaip Ukraina, Baltarusija, Gruzija, Moldova turėtų likti Maskvos orbitos dalyje ir negalėtų savarankiškai rinktis savo geopolitinės orientacijos.

Šis požiūris atskleidžia fundamentalią problemą – Rusija nenori pripažinti buvusių sovietinių respublikų kaip tikrų, suverenių valstybių. Maskva vis dar mąsto XIX amžiaus imperinėmis kategorijomis, kur didžiosios galybės tarpusavyje dalijasi įtakos sferas, o mažesnės šalys neturi teisės į savarankišką užsienio politiką.

Ukrainos atveju Putinas ėjo dar toliau – jis pradėjo neigti pačią ukrainiečių tautos egzistavimą, vadindamas ukrainiečius ir rusus „viena tauta”. Tokie pareiškimai puikiai iliustruoja, kodėl Rusijos reikalavimai yra nepriimtini – jie grindžiami kolonijine logika ir kitų tautų teisių neigimas.

Kodėl Vakarai atsisako derėtis Putino sąlygomis

Pirmiausia, Rusijos reikalavimai pažeidžia pagrindinį tarptautinės teisės principą – valstybių suverenitetą ir teisę pačioms rinktis savo saugumo garantijas. Jei Ukraina ar bet kuri kita šalis nori stoti į NATO, tai yra jos suvereni teisė. Jokia trečioji šalis negali šito uždrausti.

Antra, Putino reikalavimai faktiškai reikštų NATO narių saugumo sumažinimą. Baltijos šalys, Lenkija, Rumunija tapo NATO narėmis būtent dėl to, kad jautė grėsmę iš Rusijos pusės. Dabar, kai Maskva įvykdė invaziją į Ukrainą, paaiškėjo, kad tos baimės buvo visiškai pagrįstos. Reikalauti išvesti NATO pajėgas iš šių šalių – tai palikti jas pažeidžiamas Rusijos agresijai.

Trečia, nusileidimas Putinui vienu klausimu tik paskatintų jį kelti naujus reikalavimus. Tai klasikinė autokratų taktika – išbandyti, kiek Vakarai pasiruošę nusileisti, o paskui reikalauti dar daugiau. Jei Vakarai sutiktų su Rusijos reikalavimais dėl Ukrainos, netrukus Maskva pradėtų kelti klausimus dėl Baltijos šalių, Lenkijos ir kitų.

Saugumo garantijos ar kapituliacijos reikalavimas

Kremlius savo reikalavimus vadina „saugumo garantijomis”, tačiau realybėje tai yra kapituliacijos reikalavimas Vakarams. Rusija nori, kad Europa ir Amerika pripažintų jos teisę diktuoti sąlygas kaimyninėms šalims ir atsisakytų gynybinių įsipareigojimų savo sąjungininkams.

Įdomu tai, kad Rusija reikalauja sau saugumo garantijų, tuo pačiu metu pažeisdama kitų šalių saugumą. Maskva okupavo Krymo pusiasalį, remia separatistus Donbase, įvykdė kibernetinius išpuolius prieš Baltijos šalis, nuodė žmones Didžiojoje Britanijoje, numušė keleivini lėktuvą virš Ukrainos. Toks elgesys rodo, kad Rusija pati yra didžiausia grėsmė Europos saugumui.

Be to, Putino retorika apie NATO grėsmę yra veidmainiška. NATO niekada neplanuoja pulti Rusijos – Aljansas yra gynybinė organizacija. Tuo tarpu Rusija jau įvykdė karinę agresiją prieš Gruziją 2008 metais, okupavo Krymą 2014-aisiais ir pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą 2022-aisiais. Kas gi čia tikroji grėsmė?

Vidinė Rusijos politika ir reikalavimų kilmė

Norint suprasti Putino reikalavimus, reikia pažvelgti į Rusijos vidaus politiką. Kremlius dešimtmečius kūrė naratyvą apie „apgultą tvirtovę” – neva Vakarai siekia susilpninti ir sunaikinti Rusiją. Šis naratyvas padeda režimui pateisinti autoritarizmą viduje ir agresyvią užsienio politiką.

Putinui reikia išorinės grėsmės, kad galėtų konsoliduoti visuomenę ir nukreipti dėmesį nuo vidaus problemų – korupcijos, ekonominės stagnacijos, socialinės nelygybės. NATO plėtra ir „Vakarų grėsmė” yra patogus būdas paaiškinti, kodėl Rusijoje reikalinga stipri ranka ir kodėl žmonės turi atsisakyti demokratinių laisvių.

Be to, Putinas ir jo aplinka tikrai tiki imperiniu Rusijos didybės naratyvu. Jiems SSRS žlugimas buvo ne išsivadavimas pavergtoms tautoms, o geopolitinė katastrofa. Dabar jie nori atkurti Rusijos įtaką bent jau posovietinėje erdvėje, o idealiu atveju – grąžinti Rusiją į didžiosios galybės statusą, kuris leistų diktuoti sąlygas visam pasauliui.

Ką daryti Vakarams – praktiniai aspektai

Vakarams svarbu išlaikyti vieningą poziciją ir aiškiai komunikuoti, kad Rusijos reikalavimai yra nepriimtini. Tai nereiškia, kad nereikia dialogo – diplomatija visada turi likti atvira. Tačiau derybos negali vykti ultimatumų ir grasinimų sąlygomis.

Pirma, NATO turi stiprinti savo Rytų flangą. Tai reiškia didesnį karinį buvimą Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje. Rusija turi suprasti, kad bet kokia agresija prieš NATO nares bus sutikta kolektyviniu atsaku pagal Aljanso 5-ąjį straipsnį.

Antra, Vakarai turi toliau remti Ukrainą – tiek kariškai, tiek ekonomiškai. Ukrainos pergalė ar bent jau gebėjimas atsilaikyti prieš Rusijos agresiją yra kritiškai svarbus ne tik ukrainiečiams, bet ir visai Europai. Jei Putinas laimėtų Ukrainoje, jis tęstų ekspansiją toliau.

Trečia, sankcijos Rusijai turi būti išlaikytos ir net sugriežtintos. Ekonominis spaudimas yra vienas iš nedaugelio būdų paveikti Kremliaus politiką. Nors sankcijos nesuveikia greitai, ilgalaikėje perspektyvoje jos silpnina Rusijos gebėjimą vesti karą ir finansuoti savo karinę mašiną.

Ko tikėtis ateityje ir kaip elgtis

Putinas greičiausiai ir toliau kels savo reikalavimus, ypač jei matys Vakarų vienybės plyšius. Todėl Europai ir Amerikai kritiškai svarbu išlaikyti bendrą poziciją. Bet koks nusileidimas tik paskatins Kremlių kelti dar didesnius reikalavimus.

Kartu reikia suprasti, kad dabartinė Rusijos vadovybė nebus amžina. Anksčiau ar vėliau Rusijoje įvyks politiniai pokyčiai. Vakarams svarbu būti pasiruošusiems konstruktyviam dialogui su būsima Rusija, kuri gerbės tarptautinę teisę ir kaimyninių šalių suverenitetą.

Tuo tarpu reikia stiprinti Europos gynybines galimybes, mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir remti demokratines jėgas posovietinėje erdvėje. Ukraina, Moldova, Gruzija turi matyti, kad jų Europos pasirinkimas yra realus ir kad Vakarai jų nepaliks.

Putino reikalavimai iš esmės yra bandymas pakeisti tarptautinę tvarką ir grįžti prie didžiųjų galybių įtakos sferų pasaulio. Tai yra XIX amžiaus logika, kuri neturi vietos XXI amžiuje. Vakarams svarbu ne tik atmesti šiuos reikalavimus, bet ir pasiūlyti alternatyvią viziją – Europą, kurioje visos šalys, didelės ir mažos, turi lygias teises ir galimybę pačios spręsti savo ateitį. Tik tokia Europa gali būti tikrai saugi ir klestinti, o bet kokie bandymai grįžti į praeities imperines schemas tik atneš naujus konfliktus ir kančias.

Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus sukėlė nemažai diskusijų visame pasaulyje, tačiau galbūt niekur šis įvykis nesukėlė tiek nerimo kaip Ukrainoje. Kyjivas, kuris pastaruosius dvejus metus rėmėsi amerikiečių karinės ir finansinės paramos stuburu, dabar žvelgia į ateitį su mišriomis emocijomis. Trumpo retorika rinkimų kampanijos metu – žadėjimai užbaigti karą per 24 valandas, kritika dėl paramos apimčių, netgi užuominos apie galimus sandorius su Kremliumi – visa tai verčia ukrainiečius rimtai pergalvoti savo strategiją.

Reikia pripažinti, kad Bideno administracija, nors ir ne visada tokiu greičiu, kokio norėjo Kyjivas, vis dėlto tapo patikimiausiu Ukrainos rėmėju. Dešimtys milijardų dolerių karinės pagalbos, HIMARS sistemos, Patriot priešraketinės gynybos kompleksai, šarvuočiai, amunicija – visa tai leido Ukrainai ne tik išsilaikyti, bet ir atsikovoti dalį okupuotų teritorijų. Dabar šis stabilumas atsidūrė ant svyruojančių svarstyklių.

Ką iš tikrųjų žada Trumpas

Bandant suprasti, ko tikėtis iš naujos administracijos, verta atkreipti dėmesį ne tik į Trumpo žodžius, bet ir į jo komandą. J.D. Vance’as, išrinktas viceprezidentu, ne kartą yra pareiškęs skeptiškas nuomones dėl tolesnės paramos Ukrainai. Jis viešai kėlė klausimą, kodėl Amerika turėtų ir toliau finansuoti karą, kai šalyje yra tiek daug neišspręstų problemų. Tokia retorika, žinoma, neramina ne tik Kyjivą, bet ir visus Rytų Europos sąjungininkus.

Tuo pačiu metu Trumpo artimoje aplinkoje yra ir kitokių balsų. Mike’as Pompeo, buvęs valstybės sekretorius, kuris gali sugrįžti į svarbų postą, yra žinomas kaip gana griežtas Rusijos kritikas. Tai rodo, kad administracija gali būti ne tokia vienalytė, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Washingtone vyksta intensyvios diskusijos, ir galutinė politikos kryptis dar nėra visiškai aiški.

Vienas dalykas akivaizdus – Trumpas norės greitų rezultatų. Jis nemėgsta užsitęsusių konfliktų ir mėgsta pozicionuoti save kaip „sandorių meisterį”. Tai reiškia, kad spaudimas Ukrainai sėsti prie derybų stalo gali būti daug didesnis nei anksčiau. Klausimas tik – kokiomis sąlygomis ir ar Kyjivas bus priverstas daryti nuolaidas, kurios anksčiau atrodė nepriimtinos.

Europos dilema ir atsakomybės perkėlimas

Vienas dažniausiai girdimų argumentų iš Trumpo stovyklos – Europa turėtų prisiimti didesnę atsakomybę už savo saugumo užtikrinimą. Ir tiesą sakant, šiame argumente yra racionalaus grūdo. Europos Sąjungos ekonomika yra didesnė nei JAV, tačiau gynybos išlaidos ir karinė parama Ukrainai vis dar gerokai atsilieka nuo amerikiečių indėlio.

Šis spaudimas jau duoda rezultatų. Vokietija, kuri ilgą laiką buvo kritikuojama dėl pernelyg atsargios pozicijos, palaipsniui didina savo įsipareigojimus. Prancūzija kalba apie galimybę siųsti instruktorius į Ukrainą. Lenkija tapo viena didžiausių Ukrainos rėmėjų tiek karinės, tiek humanitarinės pagalbos srityse. Baltijos šalys, nepaisant savo mažo dydžio, proporcingai teikia didžiausią paramą.

Tačiau problema ta, kad Europos karinė pramonė nėra pasiruošusi greitai užpildyti spragų, kurios atsirastų sumažėjus amerikiečių paramai. Amunicijos gamyba, priešlėktuvinės gynybos sistemos, raketų tiekimas – visa tai reikalauja laiko ir investicijų. O laiko Ukraina neturi daug. Kiekviena žiema kare tampa vis sunkesne, o Rusija, nepaisant sankcijų, sugeba išlaikyti savo karo mašinos veikimą.

Derybų scenarijus: kas priimtina, o kas ne

Kalbant apie galimas derybas, svarbu suprasti, kad ne bet kokia taika yra priimtina Ukrainai. Zelenskio administracija ne kartą yra pabrėžusi savo „taikos formulę”, kuri apima pilną teritorinį vientisumą, reparacijas ir Rusijos atsakomybę už karo nusikaltimus. Tačiau realybė tokia, kad šie tikslai gali būti per ambicingi dabartinėje situacijoje.

Vienas iš galimų scenarijų – „korėjiškasis” variantas, kai konfliktas užšąla išilgai dabartinės fronto linijos, bet oficialiai karas nepasibaigia. Tai leistų sustabdyti kraujo praliejimą, tačiau paliktų didžiulę dalį Ukrainos teritorijos okupuotą. Tokį variantą Kyjivas laiko nepriimtinu, nes tai reikštų Rusijos agresijos pripažinimą ir pavojingą precedentą visam pasauliui.

Kitas scenarijus – derybos dėl dalinio teritorijų atidavimo mainais į saugumo garantijas. Čia kyla didžiulis klausimas – kokios tos garantijos turėtų būti? Budapešto memorandumas 1994 metais jau parodė, kad popierinės garantijos be realių įsipareigojimų nieko neverčios. Ukraina norėtų NATO narystės arba bent jau dvišalių gynybos sutarčių su konkrečiais įsipareigojimais, panašiais į tuos, kuriuos turi Izraelis su JAV.

Yra ir radikalesnis variantas, kurį kai kurie analitikai vadina „Suomijos modeliu” – neutralumas mainais į teritorinį vientisumą. Tačiau šis scenarijus atrodo vis mažiau tikėtinas, nes Rusija jau yra parodžiusi, kad jos tikslai siekia daug toliau nei tik Ukrainos neutralumas.

Karinė realybė fronte ir jos įtaka deryboms

Bet kokių derybų sėkmė labai priklauso nuo situacijos fronte. Pastaraisiais mėnesiais Ukrainos pajėgos susiduria su didėjančiu spaudimu, ypač Donbase. Rusija, nepaisant milžiniškų nuostolių, tęsia savo „mėsmalės” taktiką, nuolat mėtydama į frontą naujus dalinius. Avdijivka, Bachmut, Marinka – šie miestai tapo simboliais beprasmiško smurto ir naikinimo.

Ukrainos problema ta, kad mobilizacija yra sudėtinga politinė tema. Visuomenė pavargusi nuo karo, o vyriausybė vengia pernelyg griežtų priemonių, kurios galėtų sukelti vidinį nepasitenkinimą. Tuo tarpu Rusija, turėdama daug didesnę populiaciją ir autoritarinę valdžią, gali sau leisti daug didesnius nuostolius be rimtų politinių pasekmių.

Oro gynybos situacija taip pat lieka kritiška. Rusijos raketų ir dronų atakos prieš civilinę infrastruktūrą tęsiasi, ypač intensyvėjant žiemos mėnesiais. Kiekviena sunaikinta elektrinė, kiekvienas pažeistas šilumos tinklas reiškia papildomus sunkumus civiliams gyventojams. Tai ne tik humanitarinė krizė, bet ir ekonominis smūgis, kuris ilgalaikėje perspektyvoje silpnina Ukrainos gebėjimą tęsti karą.

Ekonominis aspektas: karas kaip finansinė našta

Karo finansavimas tampa vis didesne problema ne tik Ukrainai, bet ir jos rėmėjams. Bideno administracija jau susidūrė su pasipriešinimu Kongrese, kai respublikonai blokavo papildomos pagalbos paketus. Su Trumpu Baltųjų rūmų vadovybėje šis pasipriešinimas tik sustiprės.

Ukrainos ekonomika, nors ir parodė stulbinantį atsparumą, vis dar yra labai priklausoma nuo išorinės pagalbos. Biudžeto deficitas siekia dešimtis milijardų dolerių per metus, o šalies gamybinis pajėgumas yra gerokai sumažėjęs dėl karo. Atstatymo sąnaudos jau dabar vertinamos šimtais milijardų dolerių, o karas dar nesibaigė.

Tarptautiniai finansiniai institutai, tokie kaip TVF ir Pasaulio bankas, teikia paskolas, bet tai tik didina Ukrainos skolos naštą ateityje. Klausimas, kas ir kaip finansuos atstatymą po karo, lieka atviras. Yra kalbų apie įšaldytų Rusijos aktyvų panaudojimą, bet tai kelia sudėtingų teisinių klausimų ir gali užtrukti daugelį metų.

Ką Ukraina gali daryti dabar

Nepaisant neapibrėžtumo, Ukraina nėra bejėgė šioje situacijoje. Yra keletas dalykų, kuriuos Kyjivas gali ir turėtų daryti, kad sustiprintų savo poziciją.

Pirma, diplomatinė ofensyva. Zelenskis ir jo komanda turi intensyviai dirbti su naująja amerikiečių administracija, bandant įtikinti juos, kad parama Ukrainai yra ne tik moralinis imperatyvas, bet ir pragmatiškas investavimas į JAV saugumą. Silpna Ukraina reiškia stipresnę Rusiją, o tai kelia grėsmę visai Europos saugumo architektūrai.

Antra, diversifikacija. Ukraina turi stiprinti ryšius ne tik su Europa, bet ir su kitais partneriais – Japonija, Pietų Korėja, Kanada, Australija. Šios šalys jau teikia paramą, bet jos potencialas yra didesnis. Taip pat svarbu plėtoti gynybinę pramonę pačioje Ukrainoje – dronų gamyba, amunicijos gamyba, remonto pajėgumai.

Trečia, vidiniai reformos. Korupcijos mažinimas, valdymo efektyvumo didinimas, skaidrumo užtikrinimas – visa tai ne tik stiprina šalį viduje, bet ir didina tarptautinį patikimumą. Vakarų rėmėjai nori matyti, kad jų pinigai naudojami efektyviai ir pagal paskirtį.

Kas bus, jei parama sumažės arba nutrūks

Pesimistinis scenarijus, kurio niekas nenori, bet kurį reikia apsvarstyti – ką darytų Ukraina, jei amerikiečių parama drastiškai sumažėtų arba visai nutrūktų? Realybė tokia, kad be JAV paramos Ukraina vargu ar galėtų išlaikyti dabartinę gynybos liniją ilgą laiką.

Europa viena nesugebėtų kompensuoti šios spragos, bent jau trumpuoju laikotarpiu. Tai reikštų, kad Ukraina būtų priversta sėsti prie derybų stalo iš silpnesnės pozicijos, o tai leistų Rusijai diktuoti sąlygas. Toks scenarijus būtų katastrofiškas ne tik Ukrainai, bet ir visai Europos saugumo tvarkai.

Kita vertus, tokia situacija galėtų tapti žadintuvu Europai pagaliau rimtai imtis savo gynybos. Istorija rodo, kad Europa dažnai reaguoja tik tada, kai krizė tampa akivaizdi ir neišvengiama. Galbūt Trumpo grįžimas ir jo „America First” politika bus tas postūmis, kurio reikia, kad Europa taptų tikrai savarankišku saugumo veikėju.

Kelias į priekį: realistinis optimizmas

Žvelgiant į ateitį, svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp realizmo ir optimizmo. Taip, situacija yra sudėtinga, ir Trumpo prezidentūra kelia daug klausimų. Tačiau Ukraina jau yra įrodžiusi savo atsparumą ir gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Šalis, kuri 2022 metų vasarį turėjo išgyventi per kelias dienas, vis dar kovoja ir netgi kontrataakuoja.

Svarbu suprasti, kad Vakarų parama Ukrainai nėra tik altruizmas. Tai investicija į tarptautinę tvarką, grindžiamą taisyklėmis, ne jėga. Jei leisime Rusijai laimėti šį karą, tai bus signalas visiems autokratams pasaulyje, kad agresija apsimoka. Kinija žiūri į Ukrainą ir daro išvadas apie Taivaną. Iranas, Šiaurės Korėja, kitos režimai – visi jie stebi, kaip Vakarai reaguoja.

Trumpas, nepaisant savo retorikos, yra pragmatikas. Jei jam bus įrodyta, kad parama Ukrainai atitinka amerikiečių interesus ir gali būti „pergale”, kurią jis galėtų priskirti sau, yra šansų, kad parama tęsis. Čia labai svarbus bus Europos vaidmuo – jei europieciams pavyks įrodyti, kad jie rimtai prisiima atsakomybę, Trumpas gali būti labiau linkęs išlaikyti amerikiečių įsipareigojimus.

Ukrainos kelias į pergalę ar bent jau priimtiną taiką nebus lengvas. Tai pareikalaus diplomatinio meistriškumo, karinės ištvermės, ekonominio atsparumo ir, svarbiausia, tarptautinės paramos. Nauja JAV administracija tikrai pakeis žaidimo taisykles, bet tai nereiškia, kad žaidimas baigtas. Kyjivas turi prisitaikyti, būti lankstus, bet kartu nepamiršti savo pagrindinių tikslų – suvereniteto, teritorinio vientisumo ir teisės gyventi laisvoje, demokratinėje valstybėje.

Ukrainos atstatymo klausimas šiandien kelia nerimą ne tik pačiai šaliai, bet ir visam pasauliui. Kai kalbame apie sugriautos infrastruktūros atstatymą, skaičiai tiesiog svaigina galvą. Pasak naujausių Pasaulio banko duomenų, preliminarios atstatymo išlaidos gali siekti daugiau nei 400 milijardų dolerių, o kai kurie ekspertai prognozuoja, kad galutinė suma gali peršokti ir 500 milijardų ribą. Tai daugiau nei trejų metų Ukrainos bendrasis vidaus produktas prieš karą.

Problema ta, kad kiekvieną dieną šie skaičiai auga. Kol tęsiasi karo veiksmai, infrastruktūra toliau griaunama – gyvenamieji namai, ligoninės, mokyklos, elektrinės, tiltai, keliai. Mariupolyje, pavyzdžiui, sunaikinta daugiau nei 90 procentų pastatų. Charkivo gyvenamieji rajonai atrodo kaip postapokaliptinis filmo planas. Buča, Irpinas, Hostomelis – šie miestai tapo karo siaubo simboliais.

Energetikos sektorius – skaudžiausias smūgis

Vienas didžiausių iššūkių – energetikos infrastruktūros atstatymas. Rusijos pajėgos sistemingai atakavo elektrines, transformatorines, perdavimo linijas. Žiemos metu milijonai ukrainiečių liko be šildymo ir elektros. Kai kurie miestai buvo atjungti nuo energijos tiekimo savaitėms ar net mėnesiams.

Energetikos ministro pavaduotojas Jurij Boiko teigė, kad tik elektros energetikos sektoriaus atstatymas gali kainuoti apie 50 milijardų dolerių. Tai apima ne tik sugriautų objektų atstatymą, bet ir modernizaciją – Ukraina nori pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių, sumažinti priklausomybę nuo didelių centralizuotų elektrinių, kurios tapo lengvais taikiniais.

Praktiškai tai reiškia, kad reikės statyti naujas saulės ir vėjo elektrines, kurti decentralizuotas energijos sistemas, atnaujinti visą perdavimo tinklą. Kai kurie ekspertai siūlo Ukrainai pasinaudoti šia tragiška situacija kaip galimybe peršokti į naują technologinį lygį, aplenkiant senosios infrastruktūros apribojimus.

Būstas – problema, reikalaujanti skubių sprendimų

Gyvenamojo fondo nuostoliai yra tiesiog katastrofiški. Pagal Ukrainos vyriausybės duomenis, visiškai sunaikinta ar smarkiai apgadinta daugiau nei 150 tūkstančių gyvenamųjų pastatų. Tai reiškia, kad milijonai žmonių neteko namų. Daugelis jų šiuo metu gyvena kaip pabėgėliai užsienyje arba laikinuose būstuose Ukrainoje.

Būsto atstatymas pareikalaus ne mažiau kaip 100 milijardų dolerių. Bet čia slypi ir kita problema – kaip organizuoti šį procesą? Kas turėtų būti atstatomas pirmiausia? Kaip užtikrinti, kad pinigai pasiektų tikruosius gavėjus, o ne įstrigtų korupcijos pelkėse?

Ukrainos valdžia jau dabar bando kurti skaidrias atstatymo platformas. Viena iš iniciatyvų – DREAM platforma, kuri leidžia žmonėms registruoti savo nuostolius, o tarptautiniams donorams – matyti, kur konkrečiai reikalinga pagalba. Tačiau realybė tokia, kad daugeliui žmonių reikia stogo virš galvos ne rytoj, o vakar.

Transporto arterijos ir jų kritinė svarba

Keliai, tiltai, geležinkeliai, oro uostai – visa tai sudaro šalies kraujotakos sistemą. Be veikiančios transporto infrastruktūros neįmanoma nei ekonomikos atkūrimas, nei humanitarinės pagalbos pristatymas, nei normalus gyvenimas.

Ukrainoje susprogdinta ar apgadinta daugiau nei 300 tiltų. Kai kurie svarbūs transporto mazgai, tokie kaip Antonovo tiltas prie Kijevo ar Mariupolio uostas, tiesiog nebeegzistuoja. Geležinkelių infrastruktūra, nors ir nukentėjo mažiau nei keliai, vis tiek reikalauja didelių investicijų į atstatymą ir modernizaciją.

Transporto sektoriaus atstatymas gali kainuoti apie 60-70 milijardų dolerių. Čia įskaičiuotas ne tik fizinis infrastruktūros atstatymas, bet ir logistikos centrų kūrimas, pasienio perėjų modernizacija, oro uostų atnaujinimas. Ukraina nori tapti svarbiu logistiniu centru tarp Europos ir Azijos, todėl transporto infrastruktūros klausimas yra strateginis.

Socialinė infrastruktūra – mokyklos, ligoninės, kultūros objektai

Apie 3000 švietimo įstaigų buvo apgadinta ar sunaikinta. Tai mokyklos, darželiai, universitetai. Vaikai mokosi rūsiuose, bombų slėptuvėse, o kai kuriose teritorijose švietimas tiesiog sustojo. Ligoninių situacija ne geresnė – sunaikinta ar apgadinta daugiau nei 1000 sveikatos priežiūros įstaigų.

Kultūros paveldo nuostoliai taip pat milžiniški. Muziejai, teatrai, bibliotekos, istoriniai pastatai – daugelis jų virto griuvėsiais. Charkivo istorinis centras, Černihivo senamiesčio dalys, Mariupolio dramos teatras, kuriame žuvo šimtai žmonių – šie objektai buvo ne tik pastatai, bet ir tautos atminties dalis.

Socialinės infrastruktūros atstatymas pareikalaus ne mažiau kaip 80 milijardų dolerių. Bet čia svarbu ne tik atstatyti tai, kas buvo, bet ir sukurti modernią, šiuolaikišką infrastruktūrą. Mokyklos turėtų būti aprūpintos šiuolaikine technologija, ligoninės – modernia medicinine įranga, kultūros centrai – pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams.

Kas mokės sąskaitą?

Štai čia ir prasideda sudėtingiausia dalis. Ukraina pati akivaizdžiai negali pakelti tokios naštos. Šalies ekonomika karo metu susitraukė maždaug trečdaliu, biudžeto deficitas milžiniškas, o milijonai žmonių neteko darbų ir pajamų.

Tarptautinė bendruomenė jau paskelbė įvairias paramos paketus. Europos Sąjunga žada suteikti dešimtis milijardų eurų, JAV taip pat skyrė reikšmingą finansinę paramą. Bet realybė tokia, kad net ir visos šios sumos sudėjus, jos tedengia nedidelę dalį reikalingų lėšų.

Viena iš diskutuojamų idėjų – panaudoti įšaldytus Rusijos turto aktyvus atstatymui. Vakarų šalyse įšaldyta apie 300 milijardų dolerių Rusijos centrinio banko rezervų ir dar kelios dešimtys milijardų privačių asmenų turto. Tačiau teisiniai aspektai čia sudėtingi – ar galima tiesiog konfiskuoti kitų valstybės turtą? Kokios bus pasekmės tarptautinei teisei?

Kitas variantas – tarptautinės paskolos ir investicijos. Bet čia kyla klausimas: kas norės investuoti į šalį, kurioje vis dar tęsiasi karas ir nėra aiškios ateities perspektyvos? Rizika yra milžiniška, o potenciali grąža neaiški.

Korupcijos šešėlis ir skaidrumo iššūkiai

Negalima ignoruoti dramblį kambaryje – korupcijos problemą. Ukraina dar prieš karą buvo žinoma kaip viena korumpuočiausių Europos šalių. Dabar, kai kalbame apie šimtus milijardų dolerių atstatymui, rizika, kad didelė dalis šių pinigų bus pasisavinta, yra labai reali.

Ukrainos valdžia tai supranta ir bando imtis priemonių. Sukurtos specialios atstatymo agentūros, įdiegtos skaitmeninės stebėsenos sistemos, kviečiami tarptautiniai auditoriai. Tačiau ar to pakaks? Istorija rodo, kad ten, kur sukasi dideli pinigai ir vyrauja chaosas, korupcija klesti.

Tarptautiniai donoriai stato griežtas sąlygas – pinigai bus skiriami tik esant aiškioms skaidrumo garantijoms. Kai kurios šalys reikalauja, kad jų skiriamos lėšos būtų naudojamos tik konkretiems projektams, kuriuos prižiūrės jų atstovai. Tai sukuria papildomą biurokratinę naštą, bet galbūt būtina priemonė.

Kaip atstatyti šalį, kol dar tęsiasi karas

Paradoksas tas, kad atstatymas jau vyksta, nors karas dar nesibaigė. Kai kuriose teritorijose, kurios buvo išlaisvintos, žmonės jau grįžta ir bando atstatyti savo namus. Verslas bando atsigauti. Valdžia bando atkurti bent minimalų infrastruktūros funkcionalumą.

Bet tai kaip bandymas taisyti laivą, kuris vis dar skęsta. Kol tęsiasi raketų atakos, kol nėra garantijų, kad rytoj nebus sunaikinta tai, kas šiandien atstatyta, pilnavertis atstatymas neįmanomas. Todėl daugelis ekspertų sutaria, kad tikrasis atstatymas galės prasidėti tik pasibaigus karo veiksmams.

Tuo tarpu galima daryti pasiruošiamąjį darbą – planuoti, rengti projektus, kurti sistemas, mokyti specialistus. Kai kurios šalys jau dabar siūlo savo kompanijoms dalyvauti būsimame atstatyme, matydamos čia ne tik humanitarinę misiją, bet ir verslo galimybes.

Realybė tokia, kad Ukrainos atstatymas bus vienas didžiausių ir sudėtingiausių projektų XXI amžiuje. Tai ne tik infrastruktūros klausimas – tai ekonomikos, politikos, socialinių santykių, tarptautinės teisės, technologijų ir daugelio kitų aspektų derinys. Sėkmė priklausys nuo to, ar pavyks suderinti skirtingų šalių interesus, užtikrinti skaidrumą, išvengti korupcijos ir sukurti ilgalaikę viziją. Ukraina turi unikalią galimybę ne tiesiog atstatyti tai, kas buvo, bet sukurti modernią, eurointegruotą, technologiškai pažangią valstybę. Klausimas tik – ar tai pavyks realizuoti praktikoje, ar liks tik gražiais planais popieriuje.

Kai skaičiai virsta beprasmiais

Vienas didžiausių iššūkių bandant suvokti karo kainą žmonių gyvybėmis yra tai, ką psichologai vadina „statistinio nejautrumo” fenomenu. Kai girdime apie vieną žuvusį žmogų, mes galime įsivaizduoti jo skausmą, jo šeimos kančią. Bet kai kalbama apie tūkstančius ar net milijonus aukų, mūsų smegenys tiesiog nebesugeba apdoroti tokio masto tragedijos.

Antrojo pasaulinio karo metu žuvo apie 70-85 milijonai žmonių. Tačiau kas iš tiesų gali suvokti, ką reiškia 85 milijonai? Jei norėtume paminėti kiekvieno žuvusiojo vardą ir pavardę, tai užtruktų daugiau nei 160 metų, jei skaitytume be pertraukos 24 valandas per parą. Štai kodėl dažnai sakoma, kad viena mirtis yra tragedija, o milijonas – statistika.

Tiesioginės ir netiesioginės aukos

Kalbėdami apie karo aukas, dažniausiai galvojame apie kareivius, žuvusius mūšio lauke. Tačiau tikrasis karo poveikis žmonių gyvybėms yra daug platesnis ir sudėtingesnis. Civiliai gyventojai sudaro didžiąją dalį aukų daugelyje šiuolaikinių konfliktų. Sirijos pilietiniame kare, kuris prasidėjo 2011 metais, iš maždaug 500 000 žuvusiųjų daugiau nei pusė buvo civiliai.

Bet net šie skaičiai neatskleidžia viso vaizdo. Yra dar ir netiesioginės aukos – žmonės, kurie miršta dėl sužlugdytos sveikatos priežiūros sistemos, bado, ligų protrūkių, vandens ir maisto trūkumo. Jemene, kur jau daugiau nei aštuonerius metus vyksta karas, daugiau žmonių mirė nuo bado ir ligų nei nuo kulkų ar bombų. Pasak JT duomenų, kas 10 minučių Jemene nuo išvengiamų priežasčių miršta vienas vaikas.

Karta, kuri niekada neužaugs

Ypač skaudus karo poveikis yra vaikams. Afganistane per pastaruosius du dešimtmečius žuvo dešimtys tūkstančių vaikų. Bet dar daugiau vaikų neteko galimybės mokytis, augti saugioje aplinkoje, turėti normalią vaikystę. Kai kuriose pasaulio vietose išaugo visos kartos, niekada nemačiusios taikos.

Vaikai, gyvenantys karo zonose, kenčia nuo to, ką specialistai vadina „toksiniu stresu” – nuolatiniu pavojaus jausmu, kuris keičia jų smegenų vystymąsi ir gali turėti poveikį visam jų gyvenimui. Tyrimai rodo, kad vaikai, patyrę karo traumą, turi didesnę riziką susirgti psichikos ligomis, turėti mokymosi sunkumų ir net fizinių sveikatos problemų.

Pabėgėlių krizė ir jos pasekmės

Karas verčia milijonus žmonių bėgti iš savo namų. Šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei 100 milijonų priverstinai perkeltų žmonių – didžiausias skaičius nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kiekvienas iš šių žmonių turi savo istoriją, savo prarastą gyvenimą.

Pabėgėlių stovyklose žmonės gyvena dešimtmečius, kartais gimsta ir užauga vaikai, niekada nematę savo tėvynės. Dadabo pabėgėlių stovykla Kenijoje veikia jau daugiau nei 30 metų. Čia gimę vaikai dabar patys jau turi vaikus – visa karta, užaugusi laikinumo būsenoje, be aiškios ateities perspektyvos.

Psichologinės žaizdos, kurios negyja

Net ir tie, kurie išgyvena karą fiziškai, dažnai neša psichologines žaizdas visą likusį gyvenimą. Potrauminio streso sutrikimas (PTSS) yra tik viena iš daugelio psichikos problemų, su kuriomis susiduria karo veteranai ir civiliai, išgyvenę konfliktą.

Bosnijos ir Hercegovinos kare dalyvavę žmonės net po trijų dešimtmečių vis dar kenčia nuo nakties košmarų, nerimo, depresijos. Daugelis negali grįžti į normalų gyvenimą, išlaikyti santykių, dirbti. Kai kurie specialistai skaičiuoja, kad tikrasis karo aukų skaičius turėtų apimti ir tuos, kurie vėliau nusižudė dėl patirtos traumas – o tokių yra tūkstančiai.

Ekonominė kaina ir prarastos galimybės

Karo kaina žmonių gyvybėmis nėra tik apie tuos, kurie miršta. Tai ir apie prarastas galimybes – vaikus, kurie niekada netaps gydytojais, mokytojais, inžinieriais. Tai apie sugriautą infrastruktūrą, kuri galėjo gelbėti gyvybes. Tai apie išteklius, kurie galėjo būti panaudoti švietimui, sveikatos priežiūrai, vystymuisi.

Pasaulinė bendruomenė karo tikslams kasmet išleidžia daugiau nei 2 trilijonus dolerių. Įsivaizduokite, ką būtų galima padaryti su tokia suma, jei ji būtų nukreipta į kovą su skurdu, ligomis, klimato kaita. Pasak JT skaičiavimų, pasaulinį badą būtų galima panaikinti išleidžiant apie 40 milijardų dolerių per metus – tai sudaro vos 2 procentus pasaulinių karinių išlaidų.

Kaip mes galime reaguoti

Suvokti karo kainą žmonių gyvybėmis yra sunku, bet būtina. Tik suprasdami tikrąjį tragedijos mastą, galime imtis veiksmų, kad užkirstume kelią būsimiems konfliktams ir padėtume tiems, kurie jau nukentėjo.

Praktiškai kiekvienas iš mūsų gali kažką padaryti. Tai gali būti parama humanitarinėms organizacijoms, kurios dirba karo zonose. Tai gali būti politinis aktyvumas, spaudimas vyriausybėms, kad jos ieškotų taikių konfliktų sprendimo būdų. Tai gali būti net tiesiog pastangos geriau suprasti ir papasakoti kitiems apie tikrąjį karo poveikį.

Svarbu nepasiduoti statistiniam nejautrumui. Už kiekvieno skaičiaus slypi konkretus žmogus – su vardu, šeima, svajonėmis. Kai skaitome apie karo aukas, turėtume stengtis įsivaizduoti bent vieną konkretų žmogų – vaiką, kuris norėjo tapti mokytoju, motiną, kuri svajojo pamatyti savo vaikus užaugančius, senelį, kuris norėjo ramiai praleisti savo paskutinius metus.

Žvelgiant į ateitį su viltimi ir atsakomybe

Nors šie skaičiai ir istorijos yra prislėgiančios, svarbu neprarasti vilties. Istorija rodo, kad taika yra įmanoma net po žiauriausių konfliktų. Vokietija ir Prancūzija, kurios per šimtmečius kariavo tarpusavyje, dabar yra artimos partnerės. Ruanda, išgyvenusi siaubingą genocidą, dabar yra viena sparčiausiai besivystančių Afrikos šalių.

Tačiau taika neatsiranda savaime. Ji reikalauja nuolatinių pastangų, dialogo, kompromisų, teisingumo. Reikalauja, kad mes visi – kaip individai, bendruomenės, šalys – prisiimtume atsakomybę už tai, kokį pasaulį paliekame būsimoms kartoms.

Karo kaina žmonių gyvybėmis yra tokia didelė, kad ją iš tiesų sunku suvokti. Bet būtent todėl turime stengtis ją suprasti, apie ją kalbėti, ją atminti. Tik taip galime tikėtis, kad ateityje šių tragedijų bus mažiau, o galbūt kada nors jų nebeliks visai. Kiekviena išgelbėta gyvybė, kiekvienas išvengtas konfliktas, kiekviena sugrąžinta viltis – tai jau pergalė prieš karo siaubą.

Toreckas – nedidelis Donecko srities miestas, kuris dar prieš kelerius metus buvo žinomas tik dėl savo anglies kasyklų ir pramonės įmonių. Dabar šis pavadinimas vis dažniau skamba karo suvestinėse, o jo gyventojai stengiasi išvykti, kol dar yra tokia galimybė. Situacija čia primena tai, kas vyko Bachmute, Avdijivkoje ar Mariupolyje – miestas pamažu virsta griuvėsiais, o jo gatvės tampa mūšio lauku.

Rusijos pajėgos jau kelias savaites intensyviai spaudžia Torecko kryptimi, naudodamos tą pačią taktiką, kuri buvo taikyta ir kituose Donbaso miestuose. Masinis artilerijos apšaudymas, aviacijos smūgiai ir pėstininkų bangos, kurios bando įsitvirtinti kiekviename pastate. Ukrainos gynėjai laikosi, tačiau kiekviena diena atneša naujų iššūkių ir nuostolių.

Vietos gyventojai pasakoja, kad miestas jau seniai nebeatrodo kaip gyvenamoji vieta. Daugelis namų sugriautas, elektros tiekimas nutrūksta kas kelias valandas, o vandens tiekimas veikia tik kai kuriose miesto dalyse. Tie, kurie dar lieka, dažniausiai yra pagyvenę žmonės, neturintys nei galimybių, nei jėgų evakuotis.

Kodėl Toreckas tapo taikiniu

Strategiškai Toreckas nėra kažkoks ypatingas taškas žemėlapyje, tačiau jo užėmimas leistų rusams toliau stumtis link Konstantinovkos ir Kramatorsko. Tai dalis platesnės strategijos užimti visą Donecko sritį, kurią Kremlius jau seniai laiko „savo” teritorija. Toreckas yra tarsi dar vienas laiptelis šioje kruvinos logikos grandinėje.

Be to, miestas yra santykinai nedidelis, o jo gynybinės pozicijos nėra tokios stiprios kaip didesnių miestų. Rusijos vadovybė, matyt, tikisi, kad Torecką pavyks užimti greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis nei Bachmutą, kurio mūšis užtruko daugiau nei dešimt mėnesių. Tačiau realybė rodo, kad net ir nedidelio miesto gynyboje ukrainiečiai sugeba priešintis ilgiau, nei priešas tikisi.

Kitas aspektas – propagandinis. Kremliui reikia bent kokių nors pergalių, kurias būtų galima parodyti savo gyventojams. Po nesėkmių Charkivo ir Chersono srityse, po lėto judėjimo pirmyn Donbase, kiekvienas užimtas miestas tampa svarbia informacine kortele. Net jei tas miestas yra beveik visiškai sugriautos griuvėsių krūva.

Kaip atrodo gyvenimas fronto linijoje

Tie keli tūkstančiai žmonių, kurie dar lieka Torecke, gyvena beveik požeminį gyvenimą. Rūsiai tapo naujais namais daugeliui šeimų. Čia žmonės miega, gamina maistą ant laužo ar dujinių viryklių, čia augina vaikus. Dienos šviesa tampa prabanga, nes išeiti į lauką reiškia rizikuoti gyvybe.

Humanitarinė pagalba atvyksta nereguliariiai – tai priklauso nuo to, ar saugu vairuotojams įvažiuoti į miestą. Kartais pagalba atvežama tik kartą per savaitę ar net rečiau. Žmonės dalijasi tuo, ką turi, bando išgyventi iš atsargų, kurias sukaupė dar prieš prasidedant intensyviems mūšiams.

Medicininė pagalba beveik neprieinama. Ligoninė sugriautas, o gydytojai, kurie dar dirba, turi tik minimalų kiekį medikamentų ir įrangos. Sužeistieji dažnai turi būti vežami į kitus miestus, o tai per apšaudymus tampa beveik neįmanoma misija. Yra atvejų, kai žmonės miršta ne nuo sužeidimų, o todėl, kad jiems tiesiog nebuvo suteikta pagalba laiku.

Karių realybė Torecko gatvėse

Ukrainos kariai, ginantys Torecką, susiduria su ta pačia problema kaip ir jų kolegos kituose Donbaso miestuose – priešo pranašumas žmonių skaičiumi ir amunicija. Rusijos pajėgos gali sau leisti siųsti bangą po bangos pėstininkų, net jei prarandamos didelės pajėgos. Ukrainiečiai tokios prabangos neturi.

Kiekvienas namas tampa tvirtove, kiekviena gatvė – mūšio lauku. Kovojama už kiekvieną metrą, o pozicijos keičiasi kelis kartus per dieną. Rytą vieną kvartalą kontroliuoja ukrainiečiai, vakare – rusai, o kitą rytą vėl ukrainiečiai. Tai išsekina fiziškai ir psichologiškai, nes nėra jokio stabilumo, jokios aiškios fronto linijos.

Dronai tapo neatsiejama mūšio dalimi. Abi pusės aktyviai naudoja bepiločius orlaivius žvalgybai ir smūgiams. Kartais kariai sako, kad jaučiasi kaip žaidimo dalyviai, kuriuos stebi iš viršaus. Bet tai ne žaidimas – kiekvienas dronas gali numesti sprogmenį, kuris atima gyvybę ar sunkiai sužeidžia.

Evakuacija, kuri vyksta per vėlai

Valdžios institucijos jau seniai ragina Torecko gyventojus evakuotis, tačiau daugelis žmonių laukė per ilgai. Dabar, kai mūšiai vyksta pačiame mieste, išvykti tapo daug pavojingiau. Keliai apšaudomi, o autobusai, vežantys civilius, tampa taikiniais.

Yra istorijų apie šeimas, kurios bandė išvykti savo automobiliais ir pateko po apšaudymą. Kai kuriems pavyko išsigelbėti, kiti žuvo pakeliui. Tai verčia likusius dar labiau bijoti bandyti palikti miestą – geriau likti rūsyje, kurį pažįsti, nei rizikuoti kelionėje į nežinomybę.

Savanoriai ir kariai kartais organizuoja evakuacijas, naudodami trumpas paliaubas ar santykinai ramius momentus. Bet tokių momentų vis mažėja. Kuo arčiau fronto linija, tuo sunkiau išvežti žmones. O tie, kurie lieka, žino, kad jų šansai išvykti saugiai mažėja kiekvieną dieną.

Informacinis karas aplink Torecką

Rusijos propaganda jau dabar skelbia apie „išvadavimą” Torecko, nors realybė yra visai kitokia. Skelbiama, kad gyventojai laukia rusų karių kaip išvaduotojų, kad miestas greitai bus atstatytas ir sugrąžintas į normalų gyvenimą. Bet kas bent kiek stebi situaciją, supranta, kad tai melas.

Ukrainos pusė taip pat bando kontroliuoti naratyvą, tačiau dažnai informacija apie realią padėtį fronte pasiekia visuomenę su vėlavimu. Tai daroma saugumo sumetimais – negalima leisti priešui žinoti tikslios situacijos. Bet tai sukuria informacinį vakuumą, kurį užpildo gandai ir spekuliacijos.

Socialiniuose tinkluose plinta įvairūs vaizdo įrašai iš Torecko – ir ukrainiečių, ir rusų šaltinių. Dažnai sunku suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, nes abi pusės rodo tik tai, kas jiems naudinga. Tikroji padėtis paprastai yra kažkur per vidurį – nei tokia tragiška, kaip rodo vieni, nei tokia sėkminga, kaip teigia kiti.

Kas laukia miesto ateityje

Torecko likimas, deja, atrodo panašus į kitų Donbaso miestų likimą. Net jei ukrainiečiams pavyktų išlaikyti kontrolę, miestas jau dabar yra taip smarkiai sugriautas, kad jo atstatymas užtruks daugelį metų. O jei miestas patektų į rusų rankas, jo gyventojai susidurtų su okupacijos realybe – represijomis, priverstine rusifikacija ir gyvenimo sąlygomis, kurios vargu ar bus geresnės nei dabar.

Vietos žmonės, kurie jau evakavosi, sako, kad nebežino, ar dar kada nors galės grįžti namo. Daugelis jų namai jau sugriauti, o tie, kurie dar stovi, greičiausiai bus sunaikinti per artimiausius mūšius. Toreckas tampa dar vienu miesto vardu, kuris simbolizuoja šio karo beprasmybę ir žiaurumą.

Praktiškai kalbant, visiems, kurie dar lieka Torecke ar panašiuose miestuose, patariama rimtai apsvarstyti evakuaciją. Taip, tai sunku, baisu, reikia palikti viską, ką turėjai. Bet gyvybė yra svarbesnė už turtą ar įpročius. Jei yra bent menkiausia galimybė išvykti – ja reikia pasinaudoti, kol dar ne per vėlai.

Kai miestas tampa simboliu, o ne namais

Toreckas jau nebėra tiesiog miestas žemėlapyje. Jis tapo dar vienu simboliu to, kaip karas naikina ne tik pastatus, bet ir žmonių gyvenimus, viltis, ateitį. Kiekvienas toks miestas – Mariupolis, Bachmutаs, Avdijivka, o dabar ir Toreckas – primena, kad už kiekvienos karo suvestinės skaičių slypi tikri žmonės su savo istorijomis, skausmu ir prarastais namais.

Niekas nežino, kiek dar tokių miestų taps fronto linija. Niekas negali pasakyti, kada šis karas baigsis ir ar tie, kurie išvyko, galės kada nors grįžti. Bet viena aišku – kiekviena diena, kai Toreckas ir panašūs miestai lieka mūšio lauku, yra dar viena diena, kai žmonės praranda viską, kas jiems buvo svarbu. Ir nors strateginė reikšmė, propagandinės pergalės ar teritorinė kontrolė gali būti svarbūs politikams ir generolams, paprastiems žmonėms svarbiausia yra išlikti gyviems ir turėti vietą, kurią galėtų vadinti namais.

Pirmosios dienos: chaosas ir solidarumas

Prisimenu tuos pirmuosius karo mėnesius – geležinkelio stotyse ir pasienyje buvo tikras chaosas. Žmonės atvykdavo su lagaminais, krepšiais, dažnai tik su tuo, ką suspėjo susikrauti per kelias valandas. Moterys su vaikais, senoliai, kai kurie su augintiniais. Vyrų beveik nebuvo – jie liko ginti savo šalies.

Lietuvos atsakas buvo stulbinantis. Savivaldybės skubiai ruošė apgyvendinimo vietas, žmonės siūlė savo butus ir namus, savanoriai organizavo maisto ir drabužių rinkimo akcijas. Vilniaus oro uoste ir autobusų stotyse budėjo vertimai, teikė pirmąją pagalbą, padėjo susiorientuoti. Tai nebuvo organizuota iš viršaus – tai buvo spontaniškas visuomenės atsakas.

Vyriausybė greitai priėmė sprendimus dėl laikino prieglobsčio suteikimo, leidimų dirbti, galimybės naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Ukrainiečiai gavo teisę oficialiai įsidarbinti be jokių papildomų leidimų, jų vaikai – lankyti mokyklas ir darželius. Šie sprendimai buvo priimti per kelias savaites, nors paprastai tokie procesai užtrunka mėnesius ar net metus.

Kur jie apsigyveno ir kaip susikūrė buities pagrindus

Didžioji dalis ukrainiečių apsigyveno didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Tačiau nemažai jų pasklido ir po mažesnius miestus bei miestelius. Kai kurie rado pastogę pas privačius asmenis, kiti – savivaldybių organizuotuose prieglobsčio centruose, treti – išsinuomojo būstą patys.

Būsto klausimas buvo ir tebėra viena didžiausių problemų. Nuomos kainos Lietuvoje ir taip nebuvo mažos, o padidėjus paklausai, jos dar labiau išaugo. Daugelis ukrainiečių šeimų gyvena ankštai – keturiese ar penkiese dviejų kambarių butuose. Kai kurie vis dar gyvena bendrabučiuose ar laikinuose prieglobsčio centruose, nors nuo karo pradžios praėjo jau dveji metai.

Kalbos barjeras iš pradžių buvo milžiniškas. Lietuvių kalba nėra paprasta, o anglų kalba Lietuvoje nėra tokia paplitusi kaip Vakarų Europoje. Tačiau ukrainiečiai greitai pradėjo mokytis – savivaldybės organizavo nemokamus kursus, atsirado savanoriškos iniciatyvos, kalbos mokymosi programos. Šiandien daugelis jau gali susikalbėti lietuviškai bent baziniais klausimais, o vaikai mokyklose per pusmetį ar metus jau laisvai šneka lietuviškai.

Darbo rinka ir ekonominė integracija

Ukrainiečių įsidarbinimas vyko greičiau nei tikėtasi. Jau po kelių mėnesių dauguma darbingo amžiaus ukrainiečių turėjo darbą. Tiesa, ne visi dirba pagal savo kvalifikaciją – buvusi mokytoja dirba pardavėja, inžinierius – sandėlyje, buhalterė – valytoja. Bet žmonės dirba, uždirba, moka mokesčius.

Lietuvos verslas greitai sureagavo. IT sektoriuje ukrainiečiai specialistai buvo labai laukiami – jų kvalifikacija atitiko rinkos poreikius. Statybų, logistikos, prekybos sektoriuose taip pat atsirado daug naujų darbuotojų. Kai kurios įmonės net specialiai organizavo ukrainų kalbos kursus savo lietuviams darbuotojams, kad būtų lengviau bendrauti.

Atsirado ir ukrainiečių verslų. Mažos parduotuvėlės su ukrainietiškais produktais, kavinės, grožio salonai, remonto paslaugos. Kai kurie verslaujantys ukrainiečiai dirba nuotoliniu būdu ukrainietiškoms ar tarptautinėms įmonėms, gyvena Lietuvoje, bet uždirba užsienio valiutą.

Vaikai mokyklose: iššūkiai ir sėkmės istorijos

Vienas jautriausių klausimų – ukrainiečių vaikai mokyklose. Rugsėjį mokyklų duris atvėrė daugiau nei 15 tūkstančių ukrainiečių vaikų. Mokyklos turėjo greitai prisitaikyti – ieškoti mokytojų, galinčių bendrauti ukrainietiškai, organizuoti papildomas lietuvių kalbos pamokas, integruoti vaikus į klases.

Buvo įvairių modelių. Kai kur ukrainiečių vaikai mokėsi atskirose klasėse, bent iš pradžių, kol išmoko kalbą. Kitur juos iš karto integruodavo į įprastas klases. Abiejuose variantuose buvo pliusų ir minusų. Atskiros klasės leido vaikams lengviau prisitaikyti, bet sulėtino integraciją. Tiesioginė integracija paspartino kalbos mokymąsi, bet buvo sunkesnė psichologiškai.

Mokytojai pasakoja, kad ukrainiečių vaikai dažniausiai labai motyvuoti, disciplinuoti, nori mokytis. Tačiau daugelis jų turi psichologinių traumų – paliko namus, draugus, kartais neteko artimųjų. Mokyklose teko stiprinti psichologinę pagalbą, mokytojams – mokytis atpažinti trauma patiriančių vaikų signalus.

Kultūrinis gyvenimas ir bendruomenės kūrimasis

Ukrainiečiai Lietuvoje aktyviai kuria savo bendruomenę. Veikia ukrainietiškos organizacijos, vyksta renginiai, minimos ukrainietiškos šventės. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje reguliariai organizuojami ukrainietiškos kultūros vakarai, koncertai, parodos.

Socialiniuose tinkluose atsirado dešimtys ukrainiečių grupių – nuo bendro pobūdžio iki labai specifinių (tėvų, ieškančių darželio, moterų, ieškančių darbo, žmonių, ieškančių būsto). Šios grupės tapo svarbiu informacijos šaltiniu ir paramos tinklu.

Įdomu tai, kad ukrainiečiai aktyviai dalyvauja ir lietuviškame kultūriniame gyvenime. Jie lanko lietuviškus renginius, festivalius, prisijungia prie vietos iniciatyvų. Kai kurie ukrainiečiai menininkai jau surengė parodas Lietuvoje, muzikantai koncertavo, rašytojai dalyvavo literatūros renginiuose.

Santykiai su vietos gyventojais: nuo entuziazmo iki nuovargio

Pirmaisiais mėnesiais lietuviai buvo labai palaikantys. Ukrainos vėliavos kabojo ant balkonų, žmonės aukojo pinigus, siuntė humanitarinę pagalbą, kviesdavo ukrainiečius į svečius. Bet laikas bėgo, karas tęsėsi, ir pradinis entuziazmas pamažu blėso.

Atsirado ir įtampos taškų. Kai kurie lietuviai pradėjo skųstis, kad ukrainiečiai gauna per daug pagalbos, kad jie „atima” darbo vietas, kad būsto kainos išaugo dėl jų. Socialiniuose tinkluose kartais pasirodo negatyvių komentarų. Tiesa, tyrimai rodo, kad dauguma lietuvių vis dar palaiko ukrainiečius ir mano, kad Lietuva turėtų toliau jiems padėti.

Yra ir daug gražių bendradarbiavimo istorijų. Lietuviai mokytojai padeda ukrainiečiams vaikams mokytis, kaimynai tampa draugais, kolegos darbe – komanda. Kai kurie lietuviai išmoko ukrainietiškai bent kelių frazių, ukrainiečiai – lietuviškai. Atsiranda mišrių šeimų, draugysčių, verslo partnerysčių.

Sveikatos priežiūra ir socialinė apsauga

Ukrainiečiai Lietuvoje turi teisę naudotis nemokama sveikatos priežiūra. Tai buvo svarbus sprendimas, nes daugelis atvyko su lėtinėmis ligomis, reikalingais nuolatinio gydymo, kai kurie – su karo sužalojimais. Poliklinikose ir ligoninėse teko organizuoti vertimo paslaugas, nes ne visi gydytojai kalba angliškai, o ukrainietiškai – dar mažiau.

Socialinė parama ukrainiečiams buvo organizuojama per savivaldybes. Jie galėjo gauti vienkartines išmokas, paramą būstui, pagalbą vaikams. Tačiau šios sistemos nebuvo paruoštos tokiam antplūdžiui, todėl kartais kildavo problemų – ilgos eilės, biurokratiniai keblumai, komunikacijos sunkumai.

Psichologinė pagalba buvo ir tebėra labai reikalinga. Daugelis ukrainiečių patyrė traumą – neteko namų, artimųjų, matė siaubą. Organizacijos ir savanoriai teikia psichologinę pagalbą, bet specialistų, kalbančių ukrainietiškai, trūksta. Kai kurie ukrainiečiai psichologai, atvykę į Lietuvą, pradėjo teikti paslaugas savo tautiečiams – tai labai padėjo.

Kas toliau: laikina stotelė ar nauja tėvynė?

Didžiausias klausimas, kurį užduoda ir patys ukrainiečiai, ir lietuviai – ar jie liks Lietuvoje, ar grįš namo? Atsakymas nėra vienareikšmis. Kai kurie ukrainiečiai jau grįžo – į saugesnius Ukrainos regionus, kur gyvenimas pamažu normalizuojasi. Kiti planuoja grįžti, kai tik baigsis karas. Bet yra ir tokių, kurie jau priėmė sprendimą likti Lietuvoje ilgam.

Ypač tie, kurių vaikai jau įsitvirtino mokyklose, išmoko kalbą, susirado draugų. Tėvai supranta, kad dar vienas persikraustymas, dar vienas prisitaikymas būtų per didelis stresas vaikams. Kai kurie ukrainiečiai jau pradėjo mokytis lietuvių kalbos rimtai, planuoja įgyti Lietuvos pilietybę, perka būstą.

Lietuvai tai reiškia ilgalaikius pokyčius. Mūsų visuomenė tampa įvairesnė, daugiakultūrė. Mokyklose atsiranda daugiau vaikų, kalbančių keliomis kalbomis. Darbo rinkoje – daugiau specialistų. Kultūriniame gyvenime – naujų spalvų ir idėjų.

Žinoma, yra ir iššūkių. Integracija – tai dvipusis procesas. Ukrainiečiai turi mokytis lietuvių kalbos, suprasti mūsų kultūrą, tradicijas, vertybes. Lietuviai turi būti atviri, tolerantiški, padėti integruotis. Valstybė turi investuoti į kalbos mokymą, integracijos programas, kultūrinį dialogą.

Praktiniai patarimai tiems, kas dirba su ukrainiečiais ar nori jiems padėti: būkite kantrūs su kalba – mokymasis užtrunka, nebūkite per daug smalsūs apie karo patirtis – žmonės pasakos, kai bus pasirengę, padėkite su konkrečiais dalykais – nuoroda į gerą lietuvių kalbos kursą, pagalba užpildant dokumentus, patarimas dėl darbo paieškos. Ir nepamirškite, kad ukrainiečiai – ne tik pabėgėliai, kuriems reikia pagalbos. Jie – žmonės su savo talentais, patirtimi, idėjomis, kurie gali daug duoti Lietuvai.

Šiandien, po dveijų metų nuo karo pradžios, galime pasakyti, kad ukrainiečių integracija Lietuvoje vyksta gana sėkmingai. Žinoma, ne viskas tobula – yra problemų su būstu, kalbos barjeru, kartais su tarpkultūriniu supratimu. Bet bendras vaizdas yra pozityvus. 80 tūkstančių žmonių tapo mūsų visuomenės dalimi ne tik formaliai, bet ir realiai – jie gyvena, dirba, mokosi, kuria šalia mūsų. Ir nors ateitis neaiški, viena aišku – ir Lietuva, ir ukrainiečiai iš šios patirties išeina pasikeitę, o galbūt ir praturtėję.

Kai pasaulis apsiverčia per vieną rytą

Michal Peri iki šiol prisimena tą šeštadienio rytą, kai jos 79 metų tėvas Chaim dingo iš kibuco Be’eri. Pirmąsias valandas ji tikėjosi, kad jis tiesiog pasislėpė, kaip daugelis kitų gyventojų. Tačiau kai pradėjo aiškėti masinių pagrobimų mastas, širdis ėmė plakti vis greičiau. „Supratau, kad mano tėvas greičiausiai Gazoje, kai kaimynai patvirtino, kad matė jį vedamą kartu su kitais”, – pasakoja moteris, kurios akys išduoda nemiegotų naktų skaičių.

Tokių istorijų – šimtai. Šeimos nariai, draugai, mylimi žmonės staiga išplėšti iš įprasto gyvenimo ritmo. Kai kurie buvo pagrobti iš savo namų, kiti – iš muzikos festivalio, dar kiti – tiesiog iš gatvės. Amžius svyruoja nuo devynių mėnesių kūdikio iki 85 metų senolių. Kiekviena šeima turi savo skausmingą istoriją, bet visas jas jungia viena – neaprašoma kančia ir nežinomybė.

Kampanija, kuri tapo gyvenimo būdu

Įkaitų šeimos nesėdėjo rankas sudėjusios. Jau pirmąsias dienas po pagrobimų jie pradėjo organizuotis, kūrė viešinimo kampanijas, reikalavo susitikimų su vyriausybe. Kai kurie šeimos nariai praktiškai persikėlė gyventi prie vyriausybės pastatų Tel Avive ir Jeruzalėje, įrengdami palapines ir organizuodami nuolatinius protestus.

„Mes negalime tiesiog laukti. Kiekviena diena, kai jie ten – tai dar viena diena pragare”, – sako Einav Zangauker, kurios sūnus Matan buvo paimtas iš kibuco. Moteris tapo viena iš aktyviausiųjų kovotojų už įkaitų grąžinimą, dalyvavo dešimtyse spaudos konferencijų, susitiko su užsienio diplomatais, organizavo protestus.

Šeimos sukūrė galingą socialinių tinklų kampaniją, kur kiekvienas įkaitas turi savo veidą, istoriją, asmenybę. Tai ne tik statistika – tai gyvos žmonių gyvybės. Plakatai su įkaitų veidais puošia Izraelio gatves, jų nuotraukos sklinda visame pasaulyje. Šeimos nariai keliauja į užsienį, kalba Jungtinių Tautų tribūnose, susitinka su pasaulio lyderiais.

Derybų kelias vingiuotas ir skausmingas

Derybos dėl įkaitų išlaisvinimo tapo sudėtingu geopolitiniu žaidmu, kuriame dalyvauja ne tik Izraelis ir „Hamas”, bet ir Egiptas, Kataras, JAV bei kitos šalys. Šeimos stebi kiekvieną naujieną, kiekvieną gandą apie galimas derybas su didžiuliu nerimu. Kartais atrodo, kad prasiveržimas jau čia pat, bet paskui vėl viskas užstringa.

Lapkričio pabaigoje buvo pasiekta pirmoji paliaubų sutartis, per kurią išlaisvinta apie 100 įkaitų – daugiausia moterų ir vaikų. Tie momentai buvo kupini džiaugsmo ir ašarų, bet kartu ir naujo skausmo tiems, kurių artimieji liko Gazoje. „Džiaugiuosi kiekvienu grįžusiu žmogumi, bet kiekvieną kartą, kai matau susijungusią šeimą, širdis plyšta, nes mano sūnus vis dar ten”, – prisipažįsta viena iš motinų.

Grįžusieji pasakoja baisias istorijas apie sąlygas, kuriomis buvo laikomi. Tamsūs tuneliai, minimalus maistas, nuolatinė baimė. Kai kurie buvo laikomi atskirai, kiti – grupėse. Medicininė pagalba praktiškai neegzistavo. Šios istorijos tik sustiprina šeimų baimę dėl tų, kurie vis dar neišlaisvinti.

Politinis spaudimas ir visuomenės susiskaldymas

Įkaitų šeimos atsidūrė sudėtingoje politinėje situacijoje. Iš vienos pusės, jie reikalauja, kad vyriausybė darytų viską įmanoma deryboms, net jei tai reikštų sunkius kompromisus. Iš kitos pusės, dalis Izraelio visuomenės mano, kad nuolaidos „Hamas” tik sustiprintų teroristinę organizaciją ir paskatintų būsimus išpuolius.

Šis susiskaldymas skaudžiai jaučiamas pačioms šeimoms. Kai kurie jų nariai atvirai kritikuoja premjerą Benjaminą Netanyahu, kaltindami jį nepakankamu dėmesiu įkaitų klausimui ir pernelyg dideliu dėmesiu karinei operacijai. Kiti bando išlikti neutralūs, tikėdamiesi, kad politizavimas tik apsunkins derybas.

„Mes nenorime būti politiniai. Mes tiesiog norime savo artimuosius namie”, – kartoja daugelis šeimų narių. Tačiau realybė tokia, kad įkaitų klausimas yra itin politizuotas, ir šeimos neišvengiamai įtraukiamos į šį diskursą.

Psichologinė našta ir kasdienė kova

Gyventi nežinant, ar tavo artimasis gyvas, ar sveikas, kokiomis sąlygomis laikomas – tai psichologinė kankynė, kurią sunku aprašyti žodžiais. Daugelis šeimų narių kenčia nuo nemigos, nerimo sutrikimų, depresijos. Kai kurie pradėjo vartoti vaistus, kad išlaikytų bent minimalų funkcionalumą.

„Aš negaliu normaliai valgyti, miegoti, dirbti. Kaip galiu džiaugtis gyvenimu, kai mano mama galbūt kenčia baisias kančias?” – klausia Yarden Roman, kurios motina Ruti vis dar įkaite. Moteris pati buvo pagrobta kartu su dukra ir motina, bet per lapkritį buvo išlaisvinta. Dabar ji kovoja už savo motinos grąžinimą, nors pati vis dar atsigauna nuo patirtos traumos.

Psichologai, dirbantys su šeimomis, pasakoja apie unikalų traumos tipą – tai ne tik netektis, bet ir neužbaigta situacija, nuolatinė nežinomybė. Normalus gedėjimo procesas negali prasidėti, nes nėra aiškumo. Šeimos tarsi užstrigusios limbe tarp vilties ir neviltis.

Tarptautinė dimensija ir užsienio įkaitai

Tarp įkaitų yra ne tik Izraelio piliečiai, bet ir kitų šalių – Tailando, Filipinų, Nepalo, JAV, Argentinos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų valstybių. Tai suteikė įkaitų krizei tarptautinį matmenį ir privertė pasaulio lyderius įsitraukti į derybų procesą.

Tailando vyriausybė aktyviai derėjosi dėl savo piliečių, kurie dirbo Izraelio ūkiuose ir buvo pagrobti iš darbo vietų. Dalis jų jau išlaisvinta, bet kai kurie vis dar lieka Gazoje. Jų šeimos Tailande organizuoja protestus prie Izraelio ambasados, reikalaudamos aktyvesnių veiksmų.

Amerikiečių įkaitų šeimos susitiko su prezidentu Joe Bidenu, kuris pažadėjo daryti viską, kad jų artimieji būtų grąžinti. Tačiau praėjus mėnesiams, kai kurie iš jų išreiškia nusivylimą tarptautinės bendruomenės pastangomis. „Jaučiame, kad pasaulis apie mus pamiršta, kad tai tapo tik dar viena naujiena tarp daugelio kitų”, – sako vienas iš amerikiečių įkaito tėvų.

Kai viltis susiduria su realybe

Praėjus daugiau nei metams nuo pagrobimų, situacija išlieka tragiška. Dalis įkaitų, kaip patvirtino Izraelio kariuomenė, jau negyvi – kai kurie žuvo per pačius išpuolius, kiti mirė nelaisvėje. Šios žinios yra pats sunkiausias smūgis šeimoms, kurios mėnesius gyveno viltimi.

Tačiau daugelis vis dar tiki, kad jų artimieji gyvi ir laukia išlaisvinimo. Jie toliau kovoja, organizuoja akcijas, spaudžia vyriausybę, kreipiasi į tarptautinę bendruomenę. Kai kurios šeimos sukūrė fondus, kurie finansuoja viešinimo kampanijas ir teikia psichologinę pagalbą kitiems šeimos nariams.

Medicinos specialistai, dirbantys su grįžusiais įkaitais, pabrėžia, kad kuo ilgiau žmogus lieka nelaisvėje, tuo didesnė tikimybė ilgalaikių fizinių ir psichologinių pasekmių. Tai dar labiau sustiprina šeimų skubą ir desperaciją. Kiekviena praeinanti diena – tai dar viena diena, kuri gali palikti negrįžtamų pasekmių.

Ką galime išmokti iš šios dramos

Įkaitų šeimų kova parodo ne tik žmogaus ryžto ir meilės galią, bet ir tai, kaip sudėtingi yra šiuolaikiniai konfliktai, kur civiliai tampa derybų įrankiais. Ši situacija atskleidžia tarptautinės teisės spragas – nors įkaitų ėmimas yra aiškiai draudžiamas, realūs mechanizmai jų išlaisvinimui yra neefektyvūs ir priklauso nuo sudėtingų politinių derybų.

Šeimos, kurios kovoja už savo artimuosius, tapo pavyzdžiu kitiems – kaip nepasiduoti, kaip išlaikyti viltį net beviltiškiausiose situacijose, kaip organizuotis ir daryti spaudimą net galingiausiai valdžiai. Jų istorijos primena, kad už kiekvienos statistikos skaičiaus slypi gyvi žmonės su savo svajonėmis, baimėmis ir artimaisiais, kurie laukia jų grįžtant.

Psichologai rekomenduoja šeimoms, atsidūrusioms panašiose situacijose, ieškoti profesionalios pagalbos, nesiizoliuoti, dalintis savo jausmais su kitais. Svarbu išlaikyti kasdienę rutiną, kiek tai įmanoma, ir rasti būdų, kaip išreikšti savo kovą konstruktyviai – per viešinimą, politinį aktyvizmą, bendruomenės kūrimą. Nors tai neišsprendžia pačios problemos, bet padeda išlaikyti psichologinę sveikatą ir jausmą, kad darai viską, ką gali.

Tarptautinė bendruomenė turėtų sukurti efektyvesnius mechanizmus tokioms krizėms spręsti, kad šeimos neturėtų kovoti vienos. Reikia didesnio spaudimo organizacijoms, laikančioms įkaitus, ir greitesnių diplomatinių sprendimų. Kiekviena diena, kai žmogus lieka įkaitu, yra per ilga. Šių šeimų drama turėtų priminti mums visiems, kad už politinių žaidimų ir karinių operacijų slypi konkretūs žmonės, kurių gyvybės ir gerovė negali būti derybų objektas. Jų kova tęsiasi kiekvieną dieną, ir jie nusipelno ne tik mūsų užuojautos, bet ir realių veiksmų.

Kai 2022 metų vasarį prasidėjo plataus masto invazija į Ukrainą, Juodoji jūra tapo vienu svarbiausių karo teatrų. Rusijos Juodosios jūros laivynas turėjo ne tik simbolinę, bet ir labai praktinę reikšmę – jo koviniuose laivuose ir povandeniniuose laivuose buvo įrengtos „Kalibr” kruizinių raketų paleidimo sistemos. Šios raketos greitai tapo vienu baisiausių ginklų Ukrainos civiliams ir karinei infrastruktūrai.

„Kalibr” (rusiškai 3М-14 „Калибр”) – tai modernių kruizinių raketų šeima, kurią Rusija kūrė daugiau nei dešimtmetį. Raketos skraidymo nuotolis siekia nuo 1500 iki 2500 kilometrų, priklausomai nuo modifikacijos. Jos gali būti paleidžiamos iš paviršinių laivų, povandeninių laivų ir net iš sausumos bazuotų sistemų. Tačiau būtent Juodosios jūros laivynas tapo pagrindiniu šių raketų nešėju, nuolat grasindamas visai Ukrainos teritorijai.

Raketos skrieja mažame aukštyje, dažnai ne aukščiau nei 50 metrų virš žemės paviršiaus, o paskutiniame skrydžio etape gali leistis dar žemiau. Tai daro jas sunkiai aptinkamas radiolokacijos sistemoms. Viena tokia raketa gali nešti iki 450 kilogramų sprogmenų – pakankamai, kad sunaikintų daugiaaukštį pastatą ar strategiškai svarbų objektą.

Pirmieji smūgiai ir civilių aukos

Jau pirmomis karo savaitėmis tapo aišku, kad „Kalibr” raketos bus naudojamos ne tik kariniams tikslams. Krematoriumo Mariupolyje smūgis, teatro susprogdinimas, daugiabučių namai Mykolaive, Odesos prekybos centras – sąrašas tęsėsi ir tęsėsi. Rusija sistematiškai naudojo šias brangias (kiekvienos kaina siekia apie 6,5 milijono dolerių) raketas civilinės infrastruktūros taikiniams.

Ukrainos oro gynybos pajėgos iš pradžių buvo beveik bejėgės prieš šią grėsmę. Sovietų laikų S-300 sistemos, nors ir modernizuotos, nebuvo pritaikytos žemame aukštyje skrendančioms kruizinėms raketoms numušti. Situacija buvo kritinė – Rusijos laivynas galėjo beveik nevaržomai atakuoti bet kurį Ukrainos miestą.

Statistika buvo niūri: 2022 metų kovą ir balandį Ukrainos oro gynyba sugebėjo numušti tik apie 40-50 procentų atskrendančių „Kalibr” raketų. Tai reiškė, kad kiekvienas masinis smūgis neišvengiamai pasiekdavo savo tikslus, sėdamas mirtį ir sugriovimus.

Moskva nuskendo – lūžio taškas jūroje

2022 metų balandžio 14 dieną įvyko įvykis, kuris iš esmės pakeitė situaciją Juodojoje jūroje. Rusijos Juodosios jūros laivyno flagmanas, raketinis kreiseris „Moskva”, buvo patakytas dviejų Ukrainos gamybos „Neptūnas” priešlaivių raketų ir nuskendo. Nors Rusija tvirtino, kad laivas sudegė dėl vidinio gaisro, realybė buvo akivaizdi – Ukraina įrodė, kad gali smogti net didžiausiems Rusijos kariniams laivams.

„Moskva” praradimas turėjo toli siekiančių pasekmių. Visų pirma, tai buvo psichologinis smūgis Rusijos laivynui. Antra, kreiseris turėjo galingą oro gynybos sistemą, kuri dengė kitus laivus nuo Ukrainos atakų. Trečia – ir tai svarbiausia – Rusijos vadovybė suprato, kad jų laivai nebėra saugūs net atvirame jūroje.

Po šio įvykio Rusijos Juodosios jūros laivynas pradėjo trauktis į saugesnes pozicijas. Laivai, galinčys paleisti „Kalibr” raketas, buvo perkelti į Novorosijską ir kitus uostus, toliau nuo Ukrainos kontroliuojamos pakrantės. Tačiau tai nereiškė, kad grėsmė išnyko – raketos vis dar galėjo pasiekti bet kurį Ukrainos tašką, tik dabar laivams reikėjo būti atsargesniems.

Vakarų ginklai keičia žaidimo taisykles

Tikrasis lūžis kovoje su „Kalibr” raketomis prasidėjo, kai Vakarai pradėjo tiekti Ukrainai modernius oro gynybos sistemas. NASAMS iš Norvegijos ir JAV, IRIS-T iš Vokietijos, ir svarbiausia – Patriot sistemos iš Jungtinių Valstijų ir Nyderlandų. Šios sistemos buvo specialiai sukurtos kovoti su kruizinėmis raketomis ir balistinėmis grėsmėmis.

Patriot sistema tapo tikru žaidimo keitėju. Jos radarai gali aptikti žemame aukštyje skrendančias raketas už kelių dešimčių kilometrų, o pačios priešraketės pasiekia tikslumą, apie kurį sovietinės sistemos galėjo tik svajoti. Viena Patriot baterija gali vienu metu sekti iki 100 taikinių ir atakuoti kelis iš jų vienu metu.

IRIS-T sistemos, nors ir mažesnės, taip pat parodė puikius rezultatus. Vokietijos gamintoja technologija leidžia numušti raketas net labai mažame aukštyje, o pačios sistemos yra mobilios ir gali greitai keisti pozicijas, kas apsunkina jų sunaikinimą Rusijai.

Rezultatai kalbėjo patys už save: 2023 metų pavasarį Ukrainos oro gynyba jau numusdavo 85-95 procentus atskrendančių „Kalibr” raketų. Tai reiškė, kad Rusijos brangūs ginklai tapo beveik neefektyvūs, o kiekvienas masinis smūgis kainavo Kremliui dešimtis milijonų dolerių praktiškai be rezultatų.

Ukrainos kontrpuolimas: smūgiai bazėms ir laivams

Tačiau Ukraina nesitenkino vien gynyba. Nuo 2023 metų vasaros prasidėjo sistemingi smūgiai Rusijos Juodosios jūros laivyno infrastruktūrai Kryme. Naudodama tolimojo nuotolio dronus, modifikuotas raketas ir net specialias jūrines bepiločius katerius, Ukraina pradėjo medžioti Rusijos laivus jų pačių bazėse.

Sevastopolio laivyno bazė tapo reguliarių atakų taikiniu. Ukrainos pajėgos sunaikino ar sunkiai apgadino kelis „Kalibr” raketas nešančius laivus, įskaitant desantinį laivą „Novočerkassk”, kuris buvo susprogdintas tiesiai uoste 2023 metų gruodį. Sprogimas buvo toks galingas, kad sugadino ir šalia stovinčius laivus.

Ypač efektyvios pasirodė Ukrainos sukurtos jūrinės bepiločiai kateriai – nedideli, greitaeigiai laivai, prikrauti sprogmenų ir valdomi nuotoliniu būdu. Jie galėjo nepastebėti priplaukti prie Rusijos laivų ir susprogti šalia jų korpuso, darant milžiniškus pažeidimus. Keletas tokių katerių 2023 metų rugpjūtį sunkiai apgadino desantinį laivą „Olenegorskij Gornjak” ir tankerį prie Kerčės tilto.

Šie smūgiai turėjo dvigubą poveikį: ne tik fiziškai mažino Rusijos gebėjimą paleisti „Kalibr” raketas, bet ir vertė likusius laivus būti dar atsargesnius, dažniau slėptis uostuose, o tai ribojo jų operacinį panaudojimą.

Technologinė kova: kas greičiau prisitaiko

Karas virto savotišku technologinių inovacijų lenktynėmis. Rusija bandė prisitaikyti prie Ukrainos oro gynybos sistemų, modifikuodama „Kalibr” raketas – keitė jų skrydžio trajektorijas, naudojo klaidinančius taikinius, bandė atakuoti iš netikėtų krypčių. Kai kurios raketos buvo paleistos žiemai virš Baltarusijos teritorijos, bandant apeiti Ukrainos oro gynybos sistemas iš šiaurės.

Ukraina atsakė tobulindama savo taktiką. Oro gynybos sistemos buvo išdėstytos keliais sluoksniais – pirmasis aptikdavo raketas anksti, antrasis atakuodavo jas viduriniame nuotolyje, o trečiasis – paskutinė gynybos linija – dengė svarbiausius objektus. Tokia daugiasluoksnė gynyba žymiai padidino numušamų raketų procentą.

Be to, Ukraina pradėjo naudoti dirbtinį intelektą raketų trajektorijų prognozavimui. Analizuodama ankstesnių atakų duomenis, sistema galėjo numatyti, kokia trajektorija greičiausiai skries kita raketa, ir iš anksto paruošti gynybą. Tai buvo revoliucinis žingsnis, kuris dar labiau sumažino „Kalibr” efektyvumą.

Ekonominė kaina: ar Rusijai apsimoka

Finansinė pusė tapo vis svarbesne karo aspektu. Kiekviena „Kalibr” raketa kainuoja apie 6,5 milijono dolerių. Kai Ukrainos oro gynyba pradėjo numušti 90 ir daugiau procentų raketų, tai reiškė, kad Rusija išleidžia dešimtis milijonų dolerių kiekvienam masinio smūgio bandymui, praktiškai nieko nepasiekdama.

2023 metų spalį Rusija surengė vieną didžiausių raketinių atakų, paleisdama per 80 įvairių raketų, įskaitant apie 30 „Kalibr”. Ukrainos oro gynyba numušė 74 raketas. Paprastas skaičiavimas rodo, kad ta ataka Rusijai kainavo daugiau nei 300 milijonų dolerių, o padaryta žala buvo minimali – keletas pataikytų taikinių nebuvo strategiškai svarbūs.

Gamybos pajėgumai taip pat tapo problema. Rusija gali pagaminti apie 40-50 „Kalibr” raketų per mėnesį, tačiau tai kainuoja brangiai ir reikalauja komponentų, kurių dalis ateina iš Vakarų šalių (nors ir per tarpininkus). Sankcijos apsunkino gamybą, o kai kurie kritiniai komponentai tapo beveik neprieinami.

Kas laukia toliau: ilgalaikės perspektyvos

Žvelgiant į ateitį, „Kalibr” raketų grėsmė Ukrainai mažėja, bet neišnyksta. Rusija vis dar turi šimtus šių raketų sandėliuose ir tęsia jų gamybą, nors ir lėčiau nei norėtų. Tačiau keli veiksniai rodo, kad šis ginklas tampa vis mažiau efektyvus.

Pirma, Ukraina toliau gauna moderniausias oro gynybos sistemas iš Vakarų. Kiekviena nauja baterija reiškia dar didesnį numušamų raketų procentą. Antra, Ukrainos gebėjimas smogti Rusijos laivams ir bazėms Kryme toliau auga – nauji tolimojo nuotolio dronai ir raketos daro Juodosios jūros laivyno poziciją vis nesaugesnę.

Trečia, tarptautinė bendruomenė sugriežtino sankcijas komponentams, reikalingiems „Kalibr” gamybai. Nors Rusija randa būdų apeiti šias sankcijas, tai užtrunka ilgiau ir kainuoja brangiau. Ketvirta, patys ukrainiečiai mokosi – civiliai žino, kaip reaguoti į oro pavojaus signalus, infrastruktūra yra decentralizuota, o svarbiausi objektai turi papildomą apsaugą.

Praktiškai tai reiškia, kad nors „Kalibr” raketos ir toliau bus naudojamos, jų strateginė reikšmė mažėja. Kiekvienas smūgis tampa brangesnis Rusijai ir mažiau efektyvus. Ukraina įrodė, kad net prieš modernų ginklą galima rasti efektyvią gynybą, jei yra technologijų, tarptautinės paramos ir noro kovoti.

Juodoji jūra, kuri dar prieš metus atrodė kaip neįveikiama Rusijos pranašumo zona, dabar tapo arena, kurioje Ukraina demonstruoja savo gebėjimą ne tik gintis, bet ir atakuoti. „Kalibr” raketos, kurios turėjo tapti lemiamu ginklu, virto dar vienu įrodymu, kad šiuolaikiniame kare technologijų pranašumas nėra pastovus – jis nuolat keičiasi, ir laimi tas, kas greičiau prisitaiko ir mokosi iš savo klaidų.

Miestas, kuris neturėjo būti taikiniu

Kryvyi Rihas niekada nebuvo strateginiu kariniu objektu. Tai geležies rūdos gavybos centras, kuriame dirba tūkstančiai paprastų žmonių – kalnakasių, metalurgų, mokytojų, gydytojų. Miestas išsidėstęs palei Inhuletso upę, jo architektūra tipiškai sovietinė, su plačiomis gatvėmis ir daugiabučiais rajonais. Žmonės čia gyveno ramų, nors ir ne pačią lengviausią gyvenimą – pramoninis darbas niekada nebuvo paprastas.

Kai 2022 metų vasario 24 dieną prasidėjo plataus masto invazija, Kryvyi Riho gyventojai, kaip ir visa Ukraina, patyrė šoką. Pirmosios raketos nukrito jau pirmąją karo dieną. 47 metų Olena, kuri dirba vietinėje ligoninėje, prisimena tą rytą: „Pabundau nuo sprogimų. Iš pradžių net nesupratau, kas vyksta. Paskambinau mamai, ji verkė telefone ir sakė, kad prasidėjo karas. Negalėjau patikėti.”

Kasdienybė tarp sprogimų

Per beveik dvejus metus Kryvyi Rihas patyrė dešimtis raketų atakų. Nukentėjo gyvenamieji namai, mokykla, prekybos centras, infrastruktūros objektai. Kiekvieną kartą, kai sirenos ima kaukti, gyventojai turi pasirinkti – bėgti į slėptuvę ar likti namuose, tikintis, kad šįkart raketa nukris kur nors kitur.

Andrijus, 34 metų IT specialistas, kuris nusprendė neišvykti iš miesto, pasakoja: „Pirmąsias savaites bėgdavau į slėptuvę kiekvieną kartą. Paskui pradedi skaičiuoti tikimybes. Slėptuvė yra už kilometro, kol nubėgsi – gali spėti pataikyti. Dabar klausausi, iš kur atskrenda raketos, koks tipas, ir priimiu sprendimą. Tai baisus būdas gyventi, bet prie to pripranti.”

Miestas išmoko gyventi pagal naują ritmą. Daugelis parduotuvių dirba tik iki 18 valandos. Vakarais gatvės tuščios – žmonės vengia būti lauke tamsiuoju paros metu. Mokyklos dažniausiai dirba nuotoliniu režimu, nors kai kurios įrengė požemines klases. Gyventojai telefone turi specialias programėles, kurios įspėja apie oro pavojų greičiau nei sirenos.

Istorijos iš sugriauto namo

Vienas iš skaudžiausių smūgių miestui buvo 2023 metų vasarą, kai raketa pataikė į daugiabučio namą. Žuvo 6 žmonės, dešimtys buvo sužeisti. Tarp aukų – vaikas, senyvo amžiaus pora, jauna moteris, kuri neseniai buvo grįžusi iš užsienio aplankyti tėvų.

Viktoras, kuris gyveno tame pačiame name, bet kitame aukšte, prarado savo kaimynus: „Tai buvo paprasti žmonės. Petro ir Marijos pora – jie gyveno čia 40 metų. Petras buvo pensininkas, dirbęs kasykloje, Marija – mokytoja. Kiekvieną rytą juos matydavau kiemelyje, jie mėgdavo pasėdėti ant suolelio. Dabar to suolelio nebėra – jį užgriuvo griuvėsiai.”

Po kiekvieno apšaudymo miestas mobilizuojasi. Atvažiuoja gelbėtojai, savanoriai, medikai. Žmonės neša vandenį, maistą, drabužius nukentėjusiems. Tai tapo savotišku ritualu – tragedija suvienija bendruomenę, bent trumpam.

Vaikai, kurie užaugo kare

Ypač sunku miesto vaikams. Dešimtmetė Sofija jau beveik neatsimena, kaip atrodo normalus gyvenimas be oro pavojaus sirenų. Jos mama Iryna sako: „Ji pradėjo pirštis nagus, naktimis blogai miega. Psichologė sako, kad tai stresas. Bet kokia psichologė padės, kai kas antrą naktį girdime sprogimus?”

Mokyklos bando išlaikyti normalumą. Mokytojai organizuoja pamokas internetu, bando palaikyti vaikus, kalbėtis apie jų jausmus. Tačiau kaip paaiškinti vaikui, kodėl kažkas nori jį užmušti? Kodėl jo draugas išvažiavo į Lenkiją ir negrįš? Kodėl nebegalima žaisti kieme, nes gali nukristi raketa?

15-metis Dmytro, kuris svajojo tapti futbolininku, dabar svajoja tik apie vieną dalyką – kad baigtųsi karas: „Anksčiau treniruodavausi kiekvieną dieną. Dabar futbolo aikštė apleista, treneris išvažiavo, pusė komandos irgi. Kartais su draugais spardome kamuolį kieme, bet tik dieną, ir vis tiek bijome.”

Tie, kurie liko, ir tie, kurie išvažiavo

Kryvyi Riho gyventojų skaičius sumažėjo maždaug trečdaliu. Daugelis išvažiavo į saugesnius Ukrainos regionus arba į užsienį. Liko tie, kurie negali išvažiuoti dėl darbo, sveikatos, finansinių priežasčių, arba tiesiog nenori palikti savo namų.

Maryna, 58 metų, kuri rūpinasi savo senyva motina, sako: „Kur aš važiuosiu? Mama negali keliauti, jai 85 metai. O aš be jos neišvažiuosiu. Tai mūsų namai, čia mes gimėme, čia ir liksime. Jei lemta – tai lemta.”

Tarp išvažiavusiųjų ir likusiųjų kartais kyla įtampa. Tie, kurie liko, kartais jaučiasi apleisti, išduoti. Tie, kurie išvažiavo, jaučiasi kalti, bet teisinasi vaikų saugumu. Karas suskaldo ne tik šalis, bet ir šeimas, draugystes, bendruomenes.

Tačiau yra ir priešingų istorijų. Oleksandras, kuris su šeima buvo išvažiavęs į Vokietiją, po pusės metų grįžo: „Negalėjau ten gyventi. Taip, buvo saugu, bet tai nebuvo mano namai. Vaikai nenorėjo mokytis vokiečių kalbos, žmona verkė kiekvieną dieną. Nusprendėme grįžti. Geriau gyvensime pavojuje, bet namuose.”

Miestas, kuris tęsia gyvenimą

Nepaisant visko, Kryvyi Rihas tęsia gyvenimą. Kavinės dirba, parduotuvės atsidaro, žmonės eina į darbą. Tai galbūt yra didžiausias pasipriešinimas – tiesiog gyventi toliau, nepasiduoti baimei ir neviltį.

Vietinė kavinė „Lvivska Kaviarnia” tapo savotišku bendruomenės centru. Jos savininkė Natalija sako: „Mes dirbame kiekvieną dieną, išskyrus tuos kartus, kai nutraukiamas elektros tiekimas. Žmonėms reikia vietos, kur jie gali bent trumpam pajusti normalumą, išgerti kavos, pasikalbėti su draugais. Tai mūsų mažas indėlis į pergalę.”

Miesto valdžia bando palaikyti infrastruktūrą. Remontuojami sugadinti namai, atstatoma elektros tiekimo sistema, organizuojama humanitarinė pagalba. Savanoriai padeda seniems žmonėms, dalina maistą, teikia psichologinę pagalbą.

Zelenskio miestas – simbolis ir našta

Faktas, kad Kryvyi Rihas yra prezidento gimtasis miestas, miestui suteikia ypatingą statusą. Vieni gyventojai tuo didžiuojasi, kiti mano, kad būtent dėl to miestas tapo taikiniu. Zelenskis kelis kartus yra viešai kalbėjęs apie savo gimtąjį miestą, pažadėjęs jį atstatyti po karo.

Ihor, vietinis žurnalistas, sako: „Mums nesvarbu, ar Zelenskis čia gimė, ar ne. Mes norime tiesiog gyventi be raketų. Bet suprantu, kad pasauliui tai yra simboliška – jei jie bombarduoja net prezidento gimtąjį miestą, tai rodo, kad jiems nesvarbu niekas.”

Miestas tapo savotišku simboliu – jei Ukraina atlaikys, jei Kryvyi Rihas atlaikys, tai reikš, kad jokia jėga negali palaužti tautos, kuri kovoja už savo laisvę ir teisę gyventi savo žemėje.

Ką reiškia išlikti žmogumi karo metu

Galbūt svarbiausia pamoka, kurią Kryvyi Riho gyventojai išmoko per šiuos metus – kaip išlikti žmogumi net pačiomis baisiausomis aplinkybėmis. Kaip neprarasti užuojautos, solidarumo, vilties. Kaip padėti kaimynui, net kai pačiam sunku. Kaip juoktis, net kai aplink griūva namai.

Tetiana, kuri dirba savanore, pasakoja: „Kartą atvežėme humanitarinę pagalbą į namą, kuris buvo apgadintas per apšaudymą. Senyva moteris, kuri prarado visus langus ir dalį stogo, pasiūlė mums arbatos. Mes atsisakėme, sakėme, kad jai pačiai reikia. O ji atsakė: ‘Vaikai, man 80 metų, aš mačiau karą, badą, sunkius laikus. Bet viena taisyklė niekada nepasikeitė – svečius visada reikia pavaišinti arbata.’ Ir mes gėrėme tą arbatą tarp griuvėsių, ir tai buvo vienas gražiausių momentų mano gyvenime.”

Kryvyi Rihas šiandien – tai ne tik Zelenskio gimtasis miestas. Tai miestas, kuris kasdien kovoja už teisę egzistuoti. Miestas, kurio gyventojai rodo nepaprastą atsparumą ir orumą. Miestas, kuris tikisi, kad vieną dieną sirenos nutils, raketos nustoja skristi, ir vaikai vėl galės žaisti kiemuose be baimės. Kol kas jie gyvena tarp oro pavojaus sirenų ir sprogimų, tarp vilties ir nevilties, tarp kasdienybės ir tragedijos. Bet jie gyvena – ir tai jau yra pergalė.