Naujienų portalas

Mokytojų trūksta, nes jaunuoliai renkasi lengvesnį būdą gyventi ir pragyventi

Vienas didžiausių šiandienos švietimo sistemos iššūkių yra kai kurių sričių pedagogų stygius. Šalyje jau keletą metų aktyviai kalbama apie tiksliųjų mokslų, ypač matematikos, mokytojų trūkumą mokyklose. Mokytojų amžiaus vidurkis šalyje, kuris siekia 50 metų, yra dar vienas rimtas signalas, kad jaunoji pamaina neateina. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo vadybos ir politikos katedros vedėjos doc. dr. Aušros Rutkienės, tokią situaciją lemia tai, ką jaunoji karta kasdien mato mokykloje: mokytojo darbas yra sunkus, sudėtingas ir vis dar ne prestižinis.

                                                             Neužtenka vien išmanyti savo amatą

Kalbėdama apie mokytojo darbą, A. Rutkienė, pati dirbanti ir universitete, ir ketvirtus metus mokytojaudama mokykloje, šaržuoja: labai greitai mokytojo profesija turi tapti prestižine, nes taip pasakė politikai… Deja, taip neatsitinka, mostelėjus burtų lazdele.

„Bankininko, ekonomisto ar teisininko profesiją ir kasdienį darbą vaikai tik įsivaizduoja ir jį idealizuoja. O mokytojo darbą jie mato kasdien. Žinoma, nemato pasiruošimo pamokoms ar kitų veiklų, tačiau jie mato, kad mokytojo darbas nėra nei lengvas, nei paprastas. Be to, pedagogo atlygis nėra prestižinis, o reikalavimų ir reguliavimo yra nemažai”, – sako A. Rutkienė.

Anot jos, norint būti geru mokytoju, turi ne tik puikiai išmanyti savo dėstomą dalyką, nuolat tobulinti savo žinias. Matematika, fizika, chemija – tai nėra tik mokėjimas išspręsti uždavinius. Tai ir mąstymo, sisteminio matymo turėjimas. Mokytojo darbui reikia daug kompetencijų ir savybių: ir dalyko išmanymo, ir gebėjimo bendrauti ir bendradarbiauti, ir noro tobulėti, ir lankstumo, ir lyderystės, ir empatiškumo, ir oratorinių gebėjimų, ir psichologijos išmanymo.

„Mokykloje pedagogo darbo krūvis tikrai nemažas. Visa tai įvertinę jauni žmonės tiesiog renkasi lengvesnį būdą gyventi ir pragyventi. O tie, kuriems puikiai sekasi tikslieji mokslai, pasirinkimą turi didelį – inžinerija, technologinės sritys, ekonomika.

Visi tėvai nori, kad jų vaikus mokytų „gerieji” mokytojai. Mokiniai mokosi ne tik dalyko turinio. Mokiniai mokykloje mokosi iš mokytojų kaip asmenybių, nejučia seka jų pavyzdžiu. O jei mokytojas yra tiesiog amatininkas, daugiau negu dalyko turinio mokiniai nepasiims. Mokytojas turi mylėti tai, ką daro, degti tuo, ir tik tada ta meile dalykui, profesijai jis galės uždegti savo mokinius”, – įsitikinusi pašnekovė.

                                                                         Tarptautinio bakalaureato programoje – didesnė motyvacija

Be darbo universitete, matematikos ir informatikos mokytojo specialybę įgijusi A. Rutkienė ketvirtus metus dirba mokykloje matematikos mokytoja. Pedagogo, ir būtent matematikos srities, ji pasirinko neatsitiktinai. Mena, kad matematika ją įtraukė ir sekėsi nuo pat pirmųjų klasių – ji kasmet dalyvaudavo ir be konkurencijos nugalėdavo mokyklos bei rajono matematikos olimpiadose, taip pat lankė neakivaizdinę Būsimojo pedagogo (matematikos) mokyklą tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, sprendė užduotis neakivaizdinėje „Fotono” fizikos mokykloje.

Tai, kad mokykloje buvo gabi beveik visoms disciplinoms, ji dėkoja savo tėvams, kurie jai buvo pavyzdys ir autoritetas – jos mama buvo mokytoja, o tėtis buhalteris. „Sujungus tėvų gebėjimus ir išėjo toks rezultatas – matematikos mokytoja”, – juokiasi ji.

Baigusi pedagogikos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, ji pasirinko magistrantūros studijas VDU: „Pirmajame atgimimo dešimtmetyje VDU buvo kažkas naujo, kitokio – Artes liberales universitetų nebuvome nei matę, nei girdėję. Bestudijuodama magistrantūroje antrus metus pradėjau asistuoti kolegoms. Darbas man patiko, ko gero, tai ir paskatino vėliau rinktis doktorantūros studijas, dėstyti, o paskui ir įsitraukti į tyrimus”.

Nusprendus padirbėti mokykloje, iš pradžių teko darbuotis dirbti dvikalbėje mokykloje, kur mokė vaikus matematikos anglų ir lietuvių kalbomis. Po to, kai Kauno Jablonskio gimnazija buvo akredituota kaip Tarptautinio bakalaureato mokykla, A. Rutkienė ėmė gilintis į Tarptautinio bakalaureato programos filosofiją bei principus.

Anot jos, matematikos ten mokoma kitaip, požiūris į mokymąsi ir vertybės yra kiek kitaip dėliojamas.

„Šiuolaikinė mokinių karta yra nekantri – jaunuoliai nori matyti rezultatą čia ir dabar. Tad dar vienas skaudulys, su kuriuo susiduria švietimo sistema, yra mokinių motyvacijos didinimas.

Nemenkas iššūkis, kai mokiniai ateina iš nacionalinės programos su jau iš dalies susiformavusia savo mokymosi sistema, žino lietuvišką terminologiją, o Tarptautinio bakalaureato programoje viskas vyksta anglų kalba, o kur dar ir turinio skirtumai. Į Tarptautinį bakalaureatą vykdoma atranka, čia ateina aukštesnę motyvaciją turintys mokiniai. Visa ko centre čia yra ne pažymiai, o mokinys ir jo mokymosi patirtis. Daugelis dalykų čia dėstoma universitetiniu lygiu”, – pasakoja A. Rutkienė.

                                                                             Būdama mokine, svajojo išmokti tris dalykus

Kiek save prisimena, A. Rutkienė visada būdavo užimta. Mokykloje lankė įvairius būrelius, baigė muzikos mokyklą, į kurią teko važinėti į rajono centrą, dalyvavo įvairiose neakivaizdinėse mokyklose. Studijų metais lankė folkloro ansamblį „Poringė”. Ir tai netrukdė puikiai, su pagyrimais baigti tiek mokyklą, tiek pirmąsias studijas. Dabar jau daugiau kaip 20 metų ji yra ir seniausio Lietuvoje tautinio meno kolektyvo „Suktinis” dalis, su augintinėmis dalyvauja šunų parodose.

Pašnekovė pripažįsta, kad dirbant ir universitete, ir mokykloje daug laisvo laiko nelieka. Tačiau ji laikosi tradicijos, jei nėra neatidėliotinų reikalų, savaitgalį bent vieną dieną neatsidaryti darbinio elektroninio pašto. Anot jos, esame tapę technologijų įkaitais – naudojantis mobiliaisiais įrenginiais sunku atitrūkti. Bet būtina.

„Terapija man yra ir buvimas su šeima, ir buvimas gamtoje, dažniausiai su samojedų veislės šunimis Keta ir Grėja, ir laiko leidimas su draugais, ir knygų skaitymas, ir kelionės – dažniausiai priklauso nuo nuotaikos ir situacijos. Mėgstu muziką, mėgstu pabūti su savimi.

Būdama mokine, labai norėjau gyvenime išmokti tris dalykus – vairuoti, fotografuoti ir groti gitara. Vairuoju jau per 20 metų, fotografuoju labai vidutiniškai, labiau įamžinu akimirkas, o su gitara mokiausi labai nedaug: žinau kelis akordus, nors visada žaviuosi puikiai valdančiais šį instrumentą. Ir paskutiniu metu dažnai pagalvoju, kad norėčiau atgaminti, kaip mano mama kadaise ausdavo juostas. Žodžiu, planų dar turiu, kad tik laiko užtektų juos įgyvendinti”, – šypsosi A. Rutkienė.

Jums gali patikti