Naujienų portalas

Rolandas Mackevičius – kaip niekada atvirai: apie tėvystės džiaugsmus ir laiko sau prabangą

Viešumoje jis – tikra bomba: energingas, charizmatiškas, šelmiškai besišypsantis, neieškantis žodžio kišenėje ir žavintis talentu suderinti daugybę skirtingų veiklų. Toks yra vienas ryškiausių šalies renginių ir televizijos laidų vedėjų, nuomonės formuotojų Rolandas Mackevičius. Tačiau užgesus rampų šviesoms ir išsijungus kameroms, tik artimiausi žmonės mato jo asmeninio gyvenimo pusę, kurioje – daug jautrumo, atvirumo, dėmesio šeimai. Taigi kodėl R. Mackevičius svarbiausia savo profesija vadina buvimą dviejų vaikų tėčiu, kokia yra didžiausia lydinti baimė ir kas lėmė apsisprendimą baigti vestuvių vedėjo karjerą? Apie visa tai ir dar daugiau – iš jo paties lūpų.

Jus stebint kyla natūralus klausimas – ar Rolandas Mackevičius kada nors sustoja, lieka vienas ir skiria laiko tik sau?

Aš tokios prabangos, kaip daug laiko sau, neturiu. Tačiau to labai pavydžiu kitiems žmonėms. Bandau kiekvieną dieną skirti sau bent valandą ar 15 minučių, kad galėčiau susidėlioti mintis. Tai neretai būna kokie nors vonios ritualai. Nueinu į dušą, prausiuosi, mėgaujuosi tomis 5 minutėmis tylos ir ramybės, vandens tekėjimu. Mėgstu ir vakare pagulėti, paskaityti knygą. Net trumpos minutės tylos yra visiškas kosmosas.

Knyga man yra būdas pabėgti. Renkuosi nuotykių fantastiką, nes šiaip realybės nemėgstu. Filmai irgi patinka fantastiniai. Tik ne siaubo. Tokie, kurie nuneša toli, leidžia kažkuo tikėti, svajoti.

Žaidžiu ir tenisą. Drauge prisijungia partneriai, kolegos, tačiau vis tiek pabūnu su savimi, mintys apie darbus pasimiršta. Taip nuolat verdanti galva pailsi, nes visą laiką sukasi mintys apie skirtingus projektus, darbus. Penkios turimos įmonės yra kaip vaikai. Visada apie jas galvoju.

Ar taip be dėmesio nelieka tikrieji vaikai – sūnus Motiejus ir dukra Meilė?

Buvimą tėčiu vadinu svarbiausia savo profesija. Juo svajojau tapti nuo 24-erių. Tačiau tuomet tokios galimybės nebuvo, šeima nesusikūrė, vos panorėjus. Visgi sulaukęs trisdešimties pasakiau sau, kad jau turiu viską. Šeimą, namus ir vaikus.

Esu perpildytas meilės, noriu ją nuolatos dovanoti. Todėl skiriu ją vaikams. Jie, mano nuomone, yra geriausia meilės investicija. Kai supranti, kad tai anksčiau ar vėliau atsipirks. Vaikams stengiuosi skirti visą laiką, dėmesį, meilę. Visada išklausau, ką jie nori pasakyti, atidedu į šalį savo reikalus. Kartu pasitariam, sujungiam bendras veiklas – taip kuriame tarpusavio ryšį.

Po kiek laiko supratau, kad toks rūpestis turi grąžą. Vaikai irgi manimi rūpinasi, skiria dėmesio, kai ko nors paklausiu, paprašau. Būna, prieina ir tiesiog pasako: „Tėti, aš tave, žinok, labai myliu.” Jie moka savo jausmus parodyti. Man dėl to labai labai faina.

Tokia jausmų išraiška ir yra minėtos investicijos į vaikus rezultatas?

Manau, tai – labai natūralu. Turiu itin stiprų ryšį tiek su dukra, tiek su sūnumi. Ypač stengiausi kuo daugiau dėmesio skirti Motiejui. Norėjau, kad, gimus Meilei, jis nesijaustų apleistas, pamirštas. Todėl to dėmesio radosi dvigubai daugiau.

Kartu ir noro ką nors veikti, o veiklos drauge turim pačios įvairiausios. Konstruojam lego, žaidžiam kompiuterinius žaidimus, varom gokartais važinėti. Minam dviračius, žaidžiam fūlękašį.

Einam dviese ir į baseiną. Tiesiog vyriškai pašokinėti, pasitaškyti. Mėgstam ir pirtyje namuose pasėdėti. Užsikuriame vakarais, atsigeriame šalto mineralinio vandens „Uniqa”, tada šokame į sniegą.

Veiklos su sūnumi yra išties daug. Paprastomis savaitės dienomis sau leisti galime mažiau, nes reikia mokytis, daryti namų darbus. Tačiau jeigu savaitgalį prasėdime namie, tokį laiką vadinu praleistą veltui.

Motiejui dažnai sakau: „Tu – geriausias mano draugas.” Aišku, toks nesu iš tikrųjų. Geriausius draugus jis turi mokykloje. Dėl to jam pavydžiu. Bet sūnus yra sūnus. Šis ryšys labai stiprus.

Su dukra lygiai taip pat. Meilė visada nori būti kartu, tik dar nemoka to pasakyti. Todėl su ja turime visokių ritualų. Kartu atsigeriam arbatos, nusiprausiam, užkandam, ramiai pabūnam, filmą kokį per teliką pažiūrim. Tada jaučiu, kad ji jau pailsėjo po darželio. Tuomet prieina ir kviečia žaisti. Keliaujam į kambarį, ir prasideda. Pavyzdžiui, aš būnu kažkokia barbė, ji būna kažkokia Barbė, žaidžiam namus, mokyklėles. Meilė ir komplimentus moka sakyti, ir dėmesį parodyti. Tirpdo vaikas tą mano širdelę.

Žinoma, visko būna. Nesakau, kad šeimoje – kaip per sviestą. Pasitaiko, kad ir susipykstam, ir ašarų pasirodo, vienas kitu nusiviliam. Bet čia mano kaltė, nes noriu, kad vaikai, pavyzdžiui, eitų skaityti, kai nori žaisti. Tačiau visa tai – gyvenimo detalės.

Vadinasi, iš tikrųjų galima suspėti viską: dirbti, skirti laiko sau, vaikams, žmonai?

 Galima netgi dar daugiau. Štai su visa šeima sekmadieniais iš ryto lankom keramikos būrelį. Nerealiai. Labai seniai, dar nuo mokyklos, kažkodėl norėjau žiesti, sėdėti prie žiedimo staklių, žiūrėti, kaip keičiasi molio forma. Toks keistas, nepaaiškinamas noras.

Todėl ir užsirašėm visi į keramiką. Iš tikrųjų norėjau eiti vienas, bet sakau: „Vaikai, sekmadienį varysiu į molio dirbtuves, norit kartu?”. Pritarimo sulaukiau choru. Tad ir lankom visi, o įspūdžiai – patys geriausi.

Dvi valandėlės užsiėmimo praeina ramiai. Lipdom iš molio, mokytoja padeda ir pataria. Darom lėkštutes, puodelius, vazeles, papuošalus ant eglutės. Sulipdom močiutei, seneliui dovanų. Spalvinam, dažom, išdeginam. Vaikai ir Ieva jau žiesti staklėmis pabandė. Labai smagu – namuose taip pildome tokių šleivų, kreivų indų kolekciją, kurią naudojam, ką nors į juos dedam. Graži sekmadienio tradicija.

Skamba kaip idilė. Tik ar būna minčių, kad tai kada nors baigsis, vaikai užaugs, paliks namus?

Galbūt pasakysiu savanaudiškai, tačiau noriu, kad laikas su šeima taptų tradicija, jog laisvalaikis su mama, tėčiu, broliu, seserimi reikštų buvimą kartu. Toks bandymas parodyti, leisti suprasti – to jiems gali trūkti. Noriu, kad tuomet, kai vaikai užaugs, visi susitiktume ir žodžio „vėliau” nebūtų. Nes jei aš pats dabar tai jiems sakysiu, kada nors sulauksiu to paties.

Tai savanaudiška, bet aš bijau likti vienas, bijau tapti nereikalingas.

Todėl Rolando ir yra tiek daug visur?

Nežinau, kur yra tas mano energijos šaltinis. Pirmiausia, matyt, paslaptis yra noras daryti. Esu labai smalsus žmogus. Stengiuosi nuolat sužinoti ką nors naujo. Tai mane skatina eiti į darbą, vis pradėti skirtingus projektus. Noriu būti aktyvus, o paslaptį turiu paprastą: geros šešios valandos miego, puikus laiko planavimas, tinkamas poilsis.

Antraip nuolatos patirčiau stresą. Todėl turiu rutiną, dėl kurios jaučiu laisvę veikti, kurti, daryti. Ši priežastis lėmė, kad nebesiimu vesti vestuvių, jubiliejų. Tokiuose renginiuose susirenka daugybė skirtingų žmonių. Jų pasauliai – patys įvairiausi. Skiriasi suvokimas, amžius, pomėgiai. Man tapo labai sunku prie to prisiderinti, patikti visiems. Tuomet supranti, kad nepatinki niekam, ir viskas baigiasi nerimo, streso priepuoliu. To mano gyvenime nebereikia.

Jums gali patikti