Naujienų portalas

Jonas Vaitkus apie naują LNDT spektaklį „Didysis kelias“ pagal A. Strindbergą

Rekonstruojamas Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) premjeras pristato ir repeticijas rengia įvairiausiose vietose. Šiuo metu Vilniaus kino klasteryje (kur vyko „Respublikos“ premjera) vyksta naujo spektaklio pagal Augusto Strindbergo pjesę „Didysis kelias“ repeticijos. Penktąją šio LNDT sezono premjerą režisuoja Jonas Vaitkus, spektaklyje vaidins didžioji dalis LNDT trupės aktorių. „Didžiojo kelio“ premjera įvyks lapkričio 7, 8 dienomis, taip pat bus transliuojama internetu, o lapkričio 19 d. numatytas rodymas Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Artėjant premjerai Joną Vaitkų kalbina teatrologė Daiva Šabasevičienė.

 

Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatrui užsakius, Zita Mažeikatė puikiai išvertė Augusto Strindbergo pjesę „Didysis kelias“. Ši paskutinė didžiojo švedų dramaturgo pjesė retai statoma ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Švedijoje. Be to, gražus sutapimas – šiais metais galime minėti Strindbergo kūrinio pirmojo vertimo į lietuvių kalbą šimto metų sukaktį, nes 1920-aisiais jo vienaveiksmę pjesę „Tremtinys“ išvertė Antanas Tulys (1898–1977), ją Klivlende (JAV) išleido leidykla „Dirvos“. O šiandien intensyviai ruošiamės Jūsų spektaklio premjerai. Kas lėmė „Didžiojo kelio“ pasirinkimą?

 

Taip jau surėdyta, kad kiekvieno žmogaus pradėta Gyvenimo kelionė nenumaldomai, privalomai vykdoma, ir nėra jokio kito pasirinkimo, ir jokios laisvės rinktis bent iki to momento, kuomet pradedama susivokti ir vertinti save savo vidiniuose išgyvenimuose ir save savo išorinės aplinkos išgyvenimuose. Ir štai, ateina tas tragiškas momentas – pirmas to vidaus ir tos išorės susidūrimo konfliktas – sprogimas. Sąmonės švystelėjimo žaibas, iš kurio gimsta, apsireiškia siela… Reta motina ar tėvas, darželio vedėja ar auklė, močiutė ar senelis, globėjas ar įsūnytojas, vaikų teisių priežiūros viršininkas ir t. t. pajunta to įvykio svarbą, susimąsto, suvokia, sąmoningai keičia bendravimo kokybę ir nuostatas žmogaus gimimo žmoguje akivaizdoje… Turiu pasakyti, kad ir pats žmogus – kelionės autorius, nuėjęs geroką kelio dalį, nesugeba atsekti ir įvertinti to svarbaus momento reikšmės ir pasekmių tolimesnėje jo gyvenimo kelionėje.

„Didysis kelias“ – Strindbergo paskutinioji pjesė. Joje daug sąšaukų, gal ir netiesioginių, su ankstesnėmis jo pjesėmis, kurios taip pat buvo jo gyvenimo kelionės tam tikrų kelio atkarpų apmąstymai. Kad ir kelios žmonos ir vaikai, – ar tai nereikšmingi įvykiai vaiko, moters, vyro gyvenime? Visa jo kūryba – bandymas apžvelgti, permąstyti ir rasti atsakymus, bet ar jis atsakė į klausimus, ar aptiko savo kelionės prasmę? Ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad Strindbergas aistringai iki pat kelionės pabaigos gilinosi į tai. Kadangi ir aš dar kelyje, ir aktoriai, su kuriais dirbu, turi savo kelių ypatumus ir savitumus, ši medžiaga suteikia galimybę iš naujo pamatyti viens kitą ir pasidalinti, gal suartėti ar galutinai netekti sąlyčio galimybės. Tai dar viena netikėta jautri, jaudinanti dovana. Ar žiūrovui ši pjesė aktuali, išaiškės susitikus su juo spektaklyje.

Aktualijų į dramaturginį pjesės audinį dirbtinai nekaišioju. Man tai nėra įdomu ir svarbu. Man svarbiau iškelti ir užčiuopti prieš šimtą vienuolika metų iškeltų konfliktų turinį, emocinę būseną, vertybių kaitą, kad žiūrėtojas pats lygintų ir matytų skirtumus ir panašumus tarp „tuomet“ ir „dabar“. Manau, kad žmonės, kurie mąsto, „Didžiojo kelio“ draminiame audinyje atras daug sąšaukų su mūsų tikrove ir sugebės įvertinti, ar mes per tuos šimtą vienuolika metų tesugebėjom žengti nuo kalvio iki Bradausko.

 

Tekste nemažai nuorodų į Šventąjį raštą. Su aktoriais Jūs daug ką aiškinotės, ieškodami atsakymų į pavienes frazes, žodžius. Retai taip kruopščiai analizuojamos pjesės. Ką Jūs pats atradote sau, susidūrę su šia medžiaga?

 

Pirmiausia, susidūrimai su religija nepakeitė mano požiūrio į formaliąją, suvalstybėjusią religiją ir suvalstybėjusios religijos „stulpus“, taisyklių transliuotojus. Tiesą pasakius, ši pjesė mane daugiau grąžino atgal, kai žmogus artimiau bendravo su gamta, žmogus su žmogumi, kai žmogus tą gamtą sakralizavo, suprasdamas, kad tai yra jo gyvenimo šaltinis, jo gimimo, gyvenimo ir mirties erdvė. Ši medžiaga man daugiau atvėrė senosios tikybos prasmes ir jėgą.

 

Kokias pagrindines mintis stengsitės perteikti naujajame spektaklyje?

 

Ar leisti menkos kultūros arba be kultūros žmonėms daryti taip, kaip jiems jų geiduliai-ūpai-aistros liepia, kas kitiems yra tiesiog pražūtis.

Ką daryti ir ar užtenka švietimo programų kūrimo, kai kūno ir geidulių-ūpų- aistrų jėgos nebeklauso proto, kuris yra apšviestas žmogaus esmės, išminties ir, apskritai, žmoniškumo.

 

Kai pradedi gilintis į Strindbergo pasaulį, atsiveria neįtikėtini vandenynai. Jo pasaulis toks įdomus ir sodrus, jog norisi prie medžiagos dirbti ne mažiau pusmečio. Apskritai, praėjusio amžiaus pradžia visai teatro raidai buvo lemiama. Net Ibsenas priešais savo stalą pasikabino didžiulį Strindbergo portretą – kaip tam tikrą sielos priekaištą, kaip dramaturgą-konkurentą. Strindbergas lyginamas ir su Edvardu Munchu. O mums jis daug kuo panašus su Čiurlioniu – jo vizijos, pasaulio poetinis matymas. Šiedu amžininkai net vizualiai labai panašūs. Čiurlioniui esate skyręs net du spektaklius. Kokias paraleles galėtume pravesti su Čiurlioniu?

 

Į Strindbergo kūrybą pradėjau gilintis dar tuomet, kai Panevėžio dramos teatre atlikau priešdiplominę praktiką Juozui Miltiniui statant „Mirties šokį“ (1973). Be abejo, Čiurlionio ir Strindbergo sielos giminingos. Prie jų dar prijungčiau Vydūną, Vaižgantą, Baltrušaitį, Basanavičių. Galėčiau tęsti… Juos jaudino sielos skleidimasis, o ne buities menkniekiai.

 

Šiaurinis kelias, vedantis iš Stokholmo, ėjo pro jo namus, pro kapines. Jis buvo žinomas kaip Didysis kelias. Toks yra pjesės pavadinimas. Tai susišaukia su kryžiaus keliu – kelionės drama su septyniomis stotimis. Nemažai esate dirbęs Stokholme, dėstęs studentams, ar lankėtės tose vietose?

 

Taip, ir Strindbergo muziejuje lankiausi, ir spektaklį ten rodėme, ir susitikome su strindbergistais. Bet tuomet apie „Didįjį kelią“ dar nebuvau girdėjęs. Manęs asmenybių muziejai neveikia, man geriau skaityti kūrinius, dienoraščius, įvairias impresijas… Per kūrybą daugiau gali sužinoti, negu per dokumentinę realybę.

 

Strindbergo gyvenimas be galo sodrus – domėjimas sinologija, kabalizmu, mistika, alchemija ir daug daug kuo; kelios skyrybos, vaikai; išsekimas iki realaus pamišimo. Jį laidojo 60 000 švedų… Amžių sandūroje tai neįtikėtinas dalykas. Kiek Jums svarbi jo asmenybė?

 

Manau, kad svarbi. Juk Strindbergą persekiojo įvairūs nuotaikų kryčiai, skyrybos su žmonomis, paliekant ir vaikus… Visas šis šleifas neišvengiamai žmogų persekioja ilgą laiką. Čia gilintis gali į daug ką. Biografija vienam gali atrodyti smulkmena, o kitam – tapti tolimesnio gyvenimo pagrindu.

 

Pjesėje yra veikėjas Japonas Hirosima. Jo tekstą kai kurie tyrinėtojai vadina 1945 metais Japonijoje įvykusios katastrofos pranašu. Ką Jūs manytumėt?

 

Tarp visų savo aistrų Strindbergas domėjosi ir Japonija. Kodėl tai pranašiška? Čia tik vardas atitiko Hirosimos likimą. Aišku, yra žmonių, kurie aiškinasi kiekvieną sakinį ir jame bando atrasti pranašystę. „Hirosima“ – puikiai skambantis japoniškas vardas, o Strindbergas tiesiog parinko tą vardą. Juk pati to japono situacija pjesėje yra ne mažiau tragiška – jis baigia mirtimi. Strindbergui reikėjo personažo, kuris būtų iškritęs iš švediško konteksto – vardu ir visu kitu. Be to, jis, matyt, ir gerbė kinų, japonų kultūrą, jų santūrumą, uždarumą ir kartu tikėjimo jėgą. Hirosima nebijo save pasmerkti mirčiai. Akivaizdu, kad ir autorius buvo arti savižudybės, žavėjosi samurajiška etika, kario kodeksu. Neatsitiktinai jis save pavadino Jėgeriu, kareiviu. Todėl jis Hirosimą pasirinko būtent iš pagarbos, o ne dėl to, kad pranašu buvo. Ar galima išpranašauti tai, ką netikėtai gali padaryti puspročiai žmonės?

 

Šioje pjesėje akivaizdi „Amžinojo žydo“ tema. Kiek ji atsispindės Jūsų kūrinyje?

 

Amžinasis žydas gali būti bet koks žmogus. Pavyzdžiui, Strindbergas, skyrybos. Kokiais keliais klaidžiojo jo buvusios žmonos, vaikai? Kokie jų likimai? O autoriaus klaidžiojimai šiek tiek matosi iš jo kūrybos. Galima sakyti, jie visi – klaidžiojantys žydai, nerandantys, kur prisiglausti, įprasminti savo buvimo. O be to, čia juk legenda. Kadangi legendos labai gajos, o žmonės jomis labai tiki – ir gerai, kad tiki, – tai tos „Amžinojo žydo“ legendos atgarsių atrasime ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kelionėse. Tam tikru požiūriu, mes visi – „Amžinieji žydai“.

 

Spektaklį repetuoja apie trisdešimt aktorių. Kai kurie turės dublerius. Kaip pasirinkote aktorių sudėtį, pagrindinių vaidmenų atlikėjus?

 

Rinkausi iš to, ką siūlė, ką turi teatras, kas neužimti kituose pastatymuose. Juo labiau, kad šiame teatre – daug mano mokinių. Kai kurie – jau labai nurimę, drungni. Gal todėl, kad tikėjimas teatru prigeso, o gal vargana buitis užkniso. Priežasčių – ne viena ir ne dvi. Bet nors ir sunku, džiaugiuosi susitikimo galimybe. O koks bus šis susitikimas, pamatysime. Manau, nebus drungnas.
Lig šiol ir dabar Strindbergo medžiagai kviečiatės dailininką Joną Arčikauską. Kokios jo savybės lemia tokį Jūsų sprendimą?

 

Strindbergo medžiaga, manau, šiuo metu Jonui Arčikauskui artimiausia, nes jis visą laiką kalba apie žmogų, apie tai, kad žmogus yra pavirtęs kaukių nešiotoju, net ir kostiumas tampa tos kaukės dizaino dalimi, jau nekalbant apie veido makiažą, kūno tatuiruotes.

 

Būsimi kostiumai – pakankamai ekscentriški. Kokią įtaką jie daro viso pastatymo atžvilgiu?

 

Kiek ekscentriškas žmogus daro įtaką gyvenimui, tiek ir kostiumai daro įtaką spektaklio audiniui.

 

Nors Lietuvoje esate dirbęs su pagrindiniais lietuvių kompozitoriais, kai kurie su jais kurti dramos kūriniai net traktuojami kaip draminės operos, tačiau „Didžiajam keliui“ kviečiatės kompozitorių iš Ukrainos – Aleksandrą Šymko. Kas lėmė tokį sprendimą?

 

Pirmiausia, – mūsų bendras darbas statant Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“ Lesės Ukrainkos rusų dramos teatre Kijeve. Esu išklausęs daug jo muzikinių kūrinių. Be to, Aleksandras – teatro fanatikas. Jis beveik visiems spektakliams šiame teatre kuria ar parenka muziką. Jo labai savitas dramaturginės medžiagos girdėjimas. Daug eskizuoja ir tikrinasi, priklausomai nuo repeticijų metu pajausto skambesio ar atmosferos. Be to, tai pašėlusiai darbštus žmogus, sąžiningas, kruopštus. Šia prasme jis – tikras teatro kompozitorius. Jis visą laiką aktyviai dalyvauja repeticijose, ir ne tik muzikinėse.

 

Kažkada panašiai su aktoriais dirbo Feliksas Bajoras, vėliau – Algirdas Martinaitis, šiandien – Aleksandras Šymko. Aktoriams tai didžiulis paskatinimas, galimybė „restauruoti“ savo balsus“. Juk mūsų trupėje labai daug gerą balsą turinčių aktorių. Kokius naujus aktorių balsus Jums atvėrė Šymko? Ar visus tokius ir pažinojote?

 

Šiandien dar nesinori vardinti. Repetuojant kai kurie aktoriai keitėsi, keitėsi jų vaidmenys, o kai kurie vaidmenis net prarado, nes buvo sunku išdainuoti jiems skirtas partijas.

 

Kaip sekasi repetuoti Kino klasteryje?

 

Teatras – kaip vanduo, jis įsitaiso visur, jeigu yra toks poreikis. Čia – ne iš gero gyvenimo. Aš niekada neniekinau teatro „dėžutės“, joje galima sukurti bet kokią reikiamą erdvę ar atmosferą, todėl man repetuoti Kino klasteryje sunkoka, aš daugiau mėgstu susikaupimo atmosferą.

 

Kitas Jūsų darbas – Vydūnas. Jis taip pat artimas Strindbergo filosofijai, Rytų religijoms. Vydūnas, kaip ir Strindbergas, buvo neeiliniai eruditai.

 

Mūsų istorija labai gili. Tai – ne tik Mindaugo laikai. Turiu omeny mūsų kalbą, jos šaknis. Žmonės nežino Vydūno, nesidomi juo, jis tapo svetimu, ypač liberalams, tariamiems intelektualams, modernistams. Nepaprasta yra pragyventi Vydūno gyvenimą, surašyti tokius dalykus, kuriuos jis rašė, apie ką rašė… Kokia jo rašymo paletė įdomi, koks domėjimasis, santykis su tautos, kalbos, religijos dalykais… Religiją turiu omeny ne oficialiąją, bet tą, kuri slypi žmogaus prigimtyje, kuri yra duotybė. Jeigu šeimoje tai nėra puoselėjama, ją labai greitai galima prarasti.

Vydūno ir Strindbergo biografijos susišaukia. Aišku, Vydūno visiškai kitoks gyvenimas, kitokie tikslai. Jis būtų mažai kam pakeliamas: kaip jis gyveno, kaip su juo elgėsi… Ir nežiūrint to, jis vis tiek mynė savo kelią į žmogaus širdį, ir aš turėsiu dar vieną dovaną – susitikti su juo Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Tuomet plačiau ir pasikalbėsime, ačiū.

 „Didžiojo kelio“ premjera įvyks lapkričio 7, 8 dienomis Vilniaus kino klasteryje (Meistrų g. 12C, Vilnius), lapkričio 8 d. 19 val. vyks tiesioginė spektaklio transliacija internetu „Tiketos“ platformoje, o lapkričio 19 d. spektaklis bus rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Jums gali patikti