Naujienų portalas

Lietuvių mokytojams nebūtų lengva dirbti su suomių mokiniais ir atvirkščiai: yra daugybė priežasčių nesusikalbėti

Kai suomių grupė „Lordi“ su daina „Hard Rock Hallelujah“ 2006-aisiais triuškinamai laimėjo „Euroviziją“, Suomijos piliečius užplūdo ne tik pergalės džiaugsmas, bet ir didelis pasipiktinimas. Po to, kai scenoje tik su monstrų kostiumais pasirodančius ir slepiančius savo tapatybę grupės narius po pergalės demaskavo vienas iš Suomijos bulvarinių leidinių, jau kitą dieną didžioji dalis prenumeratorių atsisakė leidinio prenumeratos, o redakciją užplūdo pasipiktinimo laiškai. Neatsižvelgti į grupės narių norą savo asmenybes išlaikyti paslaptyje, veikti prieš žmogaus valią suomiams – pasibaisėtina neteisybė. Pasak 10 metų Suomijoje pragyvenusios edukologijos mokslų daktarės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos mokslininkės Mildos Brėdikytės, šis pavyzdys kuo puikiausiai atspindi visą Suomijos kultūrą, jų vertybes bei švietimo sistemą.

„Kai mano duktė, studijuodama antrame ar trečiame universiteto kurse, man pasakė, kad yra homoseksuali, sureagavau labai ramiai. Man visada patikdavo homoseksualūs žmonės – pati dar studijų laikais lankiau paskaitas pas homoseksualę dėstytoją, taip pat visuomet turėjau tokių draugų. Žinoma, galiu suprasti, ką išgyvena tokią vaikų žinią išgirdę konservatyvūs žmonės Lietuvoje. Kita vertus, o kas gali sakyti ir nurodinėti, koks turi būti vaikas, koks turi būti suaugęs žmogus? Suomiai nevertina ir vieni kitų nekritikuoja – jie gerbia kiekvieno žmogaus teisę gyventi pagal savo išmanymą ir supratimą. Tačiau, šalia tokios pagarbos individo apsisprendimui, jie tvirtai laikosi savo pačių sukurtų ir priimtų taisyklių, yra itin bendruomeniški ir susitelkę, matyt, būtent dėl to yra viena sėkmingiausių ir laimingiausių pasaulio tautų“, – sako M. Brėdikytė, šiuo metu dirbanti su ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką VDU Švietimo akademijoje Vilniuje ir Kaune studijuojančiais studentais.

Per paskaitas tyli ir nieko neklausinėja

Dešimt metų Suomijoje gyvenusi, 8 metus iš jų dirbusi universitete dėstytoja bei ten apgynusi savo antrąją daktaro disertaciją, M. Brėdikytė jau pirmomis dienomis, vesdama studentams paskaitas, pastebėjo suomių kitoniškumą. Pavyzdžiui, kai paskaitos metu kalba dėstytojas, suomiai studentai tyliai klausosi, nesikalba tarpusavyje ir dėstytojo ničnieko neklausinėja. Kai tuo tarpu amerikiečiai, vos dėstytojai pasakius pusę sakinio, kaip mat pasileisdavo diskutuoti, reikšti savo nuomonę ir polemizuoti.

Suomių kultūroje pertraukinėti kalbantį žmogų yra nepriimtina, nes tai yra tiesiog nepagarbu. „Per pertraukas ar užsiėmimų laboratorijoje metu suomių studentai su manimi bendraudavo betarpiškai – kreipdavosi į mane vardu, nesijuto jokios hierarchijos. Tačiau jie taip jau išauklėti, kad pamokų ar paskaitų metu, kai kalba mokytojas ar dėstytojas, mokiniai ar studentai turi klausyti ir nepertraukinėti. Tokiu būdu mokytojui reiškiama pagarba, ir tai jų švietimo sistemoje bei kultūroje jaučiama itin stipriai. Tas bruožas, kad nepertraukinėja, man labai patinka, bet buvo sunku susitaikyti, kad jie klausosi, o jų veidai nerodo emocijų, iš veidų neaišku, ar jie supranta, ar jiems įdomu, ar juokinga, ar neįdomu. Tai mane tikrai trikdė“, – prisimena M. Brėdikytė.

Suomijos švietimo sistema dažnai yra pateikiama kaip pavyzdys, kuriuo turėtų sekti kiekviena valstybė. Čia nėra griežtų taisyklių, daugybės namų darbų, kontrolinių darbų ir jokios prievartos, verčiant vaiką mokytis. Vaikai Suomijos mokyklose ugdomi vadovaujantis principu „mažiau yra daugiau“.

Paklausta, ar lietuvių mokytojai mokėtų dirbti su suomių mokiniais, M. Brėdikytė sako, kad būtų išties labai sudėtinga – neabejotinai atsirastų tam tikrų sunkumų ir nesusikalbėjimų. Visų pirma dėl to, kad Suomijoje vienas iš šeimos ir mokyklos tikslų – ugdyti vaiko savarankiškumą. Pagarbus požiūris į vaiką, siekis jam suteikti laisvės bei savarankiškumo yra labai stipriai išreikštas.

„Pamenu, kai studentai, mokykloje atlikdami praktiką ir dirbdami su pradinių klasių mokiniais, davė jiems užduotį iš popieriaus nulipdyti miestą. Klijuoja vaikai kreivai, priteplioja ant viršaus klijų, miestelis išeina toks šleivas ir svirduliuojantis. Nepaisant to, studentai žiūrėjo į juos ir palaikančiai linksėjo galvomis. Tuo metu galvojau, nagi kodėl jie neparodo vaikams, kaip reikia klijuoti? Ne. Vaikai ten mokosi ir viską daro patys. Mokytojams Suomijoje net į galvą mintis nešautų vaikams nurodinėti, juo labiau taisyti ir reikalauti, kad visi darytų viską vienodai, pagal kažkokius standartus, aiškinant, kas yra gražu ir kas yra teisinga. Suomiai nevertina kito žmogaus, nekritikuoja ir nestato jo į rėmus ar standartus“, – pasakoja M. Brėdikytė.

Suomių vaikai gali visą pamoką išsėdėti vietoje, ramiai klausydamiesi ir nieko neklausinėdami. Tuo tarpu mokiniai, atvykusieji iš kitų šalių, tarkime, Rusijos, pietinių Europos valstybių, Afrikos ar Azijos šalių, nenustygsta vietoje, kalba daug, garsiai ir nuolat klausinėja. Tokie kultūriniai bei elgesio skirtumai kelia didelių iššūkių ir suomių mokytojams. „Kita vertus man, atvykusiajai iš Lietuvos, labiau nerimą keltų suomių vaikai, kurie gali 25 minutes išsėdėti ramiai vietoje, nieko nepaklausę ir kurių veiduose nėra jokios reakcijos, – juokiasi M. Brėdikytė. – Taip, suomių mokytojams būtų sunku su lietuvių mokiniais, kaip ir lietuvių mokytojams – su suomiais. Tiesiog vaikai, atėję iš skirtingų kultūrų, yra pripratę elgtis ir mokytis savaip, tad susišnekėti, bent jau iš pradžių, būtų sudėtinga“.

Tas, kas nesimoko, nelaikomas nevykėliu

Mokytojo profesija Suomijoje yra patraukli ir nepaprastai populiari, o universitetai gali pasirinkti labiausiai motyvuotus ir talentingiausius stojančiuosius į šią specialybę. Daugelis norinčiųjų čia įstoja tik iš antro, trečio ar net ketvirto karto.

„Suomijoje maždaug 60 proc. moksleivių, pabaigę mokyklą, eina mokytis į tam tikras profesines įstaigas (angl. University of Applied sciences, dauguma suteikia Bakalauro laipsnį), kur mokosi praktinių profesijų, o pabaigus šias studijas galima iš karto įstoti į aukštesnį kursą universitete. Tokiomis lengvatomis naudojasi ir daugybė jaunų šeimų. Pavyzdžiui, vaikus auginanti mama gali pradėti mokytis vasaros universitete, lankyti tam tikrus kursus, ir, tarkime, norėdama tapti suomių kalbos mokytoja, užauginusi 2 ar 3 vaikus ir surinkusi tam tikrą pagrindinių dalykų kreditų (paprastai 25) krepšelį, gali iškart įstoti universitete į trečią kursą ir tapti suomių kalbos mokytoja. Net jei esi baigęs sodininkystės ar buhalterinės apskaitos kursus, tau durys į universitetą nėra uždaromos – gali bet kada stoti į universitetą ir siekti norimos specialybės“, – sako M. Brėdikytė.

Ar yra mokinių, kurie Suomijoje mokosi tik dėl gerų pažymių? Pasak M. Brėdikytės, taip daro tie vaikai, kurie patys sau ar jų šeima išsikelia būtent tokį tikslą. Įprastai Suomijos mokyklose vaikai mokytis nėra nei spaudžiami, nei verčiami – niekas mokinių neuja ir nelaiko nevykėliais.

„Taip, mokytojai liūdi, jei vaikai nenori ar jiems nesiseka mokytis, bet jie tą išreiškia labai korektiškai. Tas vaikas, kuris prasčiau mokosi, nėra niekuo blogesnis ir prastesnis už kitus, – pažymi M. Brėdikytė. – Gal jis mokytis pritingi, tačiau nėra nuvertinamas ir išskiriamas iš kitų. Galbūt toks jo būdas, o galbūt sąmoningas pasirinkimas, ir jis yra gerbtinas. Mes, aplinkiniai, neturime jokios teisės aiškinti kitam, koks jis turi būti ir kaip jis turi mokytis“.

Ne inovacijos daro švietimą kokybišku

Suomijos švietimo modelis yra sektinas pavyzdys, tačiau, kadangi ten yra visiškai kitoks požiūris į švietimą, aklai nusižiūrėtas pavyzdys mūsų mokykloms nebūtų tinkamas.

„Lietuviai mėgsta nusižiūrėti pavyzdžius nuo kitų šalių. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios žvalgomės į kitas šalis, vyksta įvairūs seminarai, mokymai, kalbame apie įvairias idėjas ir metodus. Vieni jų keičia kitus, po to vėl grįžtame prie senesnių. Dauguma tų metodų ir programų yra puikios, tik liūdna, kad vos jas įdiegę jas numariname ir vėl žvalgomės kitų. Tokia pasaka be galo. Nereiktų taip blaškytis – būtų daugiau vertės, jei tęstume tai, kas tinka ir prigyja.

Nuolat kalbame, kad švietime mums reikia naujovių, inovacijų. Moksliniu požiūriu žodis „inovacijos“ yra tuščias terminas, už jo niekas neslypi. Jei savo virtuvėje vietoje šaukšto panaudosiu ką nors kita, tai jau bus inovacija. Ne inovacijos daro švietimą kokybišku. Ko mums reiktų iš suomių pasimokyti, tai visų pirma savigarbos ir pasitikėjimo savimi. Kokios bebūtų profesijos ir kiek beuždirbtų, suomis visada didžiuojasi tuo, ką daro, nes mato savo darbo prasmę ir jaučiasi pakankamas“, – sako M. Brėdikytė.

Mokymosi procese, anot pašnekovės, vienas svarbiausių dalykų yra dialogas. Ne vienerius metus mokykloje vaikas mato suaugusįjį, kuris moko, aiškina, vadovauja – vaikas treniruojasi būti klausytoju, atsakinėtoju, vykdytoju, užduočių pildytoju: „O pabaigęs mokyklą staiga turi būti iniciatyvus, kūrybingas, įkurti savo įmonę ir vadovauti žmonėms. Tad kur jis to gali išmokti?“.

Jums gali patikti