Naujienų portalas

Pažaislio muzikos festivalis paskutinį kartą nusilenkė maestro Petrui Bingeliui

Tradiciškai paskutinį vasaros sekmadienį į baigiamąjį Pažaislio muzikos festivalio koncertą susirinkusi publika išgirdo ypatingą kūrinį – didingą, monumentalų, daugiaprasmį Giuseppe Verdi „Requiem“. Šis G. Verdi opusas festivalio finaliniam akcentui pasirinktas neatsitiktinai – šių metų baigiamasis koncertas buvo skirtas ilgamečio festivalio meno vadovo maestro Petro Bingelio atminimui.
Rašydamas operą „Aida“ G. Verdi tuo pačiu ėmėsi naujo kūrinio, skirto ne teatro scenai. Septintasis devynioliktojo amžiaus dešimtmetis kompozitoriui buvo skaudus: mirė jo tėvas, globėjas Antonio Barezzi, artimas bičiulis ir operų libretų kūrėjas Francesco Piave, kompozitorius Gioachino Rossini ir rašytojas Alessandro Manzoni. Būtent šią asmenybę G. Verdi dievino nuo pat jaunystės, kai būdamas šešiolikos perskaitė jo knygą „Pasmerktieji“. Kompozitorius rašytoją vadino Didžiu poetu, Didžiuoju piliečiu, Šventu žmogumi, Italijos šlove. „Šalia Manzoni aš jaučiuosi visiškai menkas (nors šiaip esu išdidus kaip Liuciferis)“ – kažkada yra pasakęs G. Verdi. Mirus didžiajam rašytojui G. Verdi nevyko į jo laidotuves, o nusprendė pastatyti A. Manzoni didingą nematerialų paminklą – parašyti „Requiem“, kurį geriausi Italijos dainininkai atliko Milane per rašytojo mirties metines.
Kaip ir Milane prieš beveik 150 metų, taip ir šį vakarą Pažaislio vienuolyno kieme susirinkusi publika išgirdo geriausius mūsų šalies atlikėjus: Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą ir Kauno valstybinį chorą, rinktinius solistus – sopraną Vidą Miknevičiūtę, mecosopraną Justiną Gringytę, tenorą Edgarą Montvidą ir bosą Tadą Girininką, taip pat jau retai scenoje matomą maestro Juozą Domarką.
Dvasia nugalėta, bet nepalaužta – pagrindinė G. Verdi „Requiem“ idėja, kuri šį vakarą užpildė Pažaislio vienuolyno kiemą ir klausytojų širdis.
Jums gali patikti