Naujienų portalas

Juozas Jakavonis-Tigras: „Mano gyvybę išgelbėjo padirbti dokumentai“

„Laisvė be kraujo neateina“, – teigia 94 metų Lietuvos partizanas Juozas Jakavonis-Tigras bei priduria, jog apie istoriją reikia šnekėti daug tam, kad ji būtų neužmiršta. Šiais metais minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį bei praėjus 75 metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, sutiko pasidalinti savo atsiminimais, kaip kovodavo kartu su Adolfu Ramanausku–Vanagu bei kitais partizanais už laisvę.

Daug prisiminimų partizanui sukėlė apsilankymas dizainerio Giedriaus Paulausko atkurtų partizanų uniformų parodoje „Laisvės kariai“, vykstančioje Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centre. Suprasdamas istorijos svarbą, J.Jakavonis-Tigras sutiko papasakoti istorijas, kurias prisiminė vaikštinėdamas po ekspoziciją.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai Rytų frontas priartėjo prie Lietuvos, žmonės juto, jog sovietai ruošėsi okupuoti Lietuvą. Kas paskatino Jus, tuo metu dvidešimtmetį jaunuolį, prisidėti prie partizanų?

Mano motina gimė Klepočių kaime. 1944 metais užėję rusai nusprendė sunaikinti visus namus ir kaimus, kurie radosi prie Nemuno dešiniojo kranto. Kitome Nemuno krante buvo įsikūrę vokiečių kariai, kurie turėjo dvylika kulkosvaidžių ir šaudydavo visus rusų karius, kurie bandydavo persikelti per upę. Tuo metu Nemunas labai raudonavo nuo karių kraujo.

Rusų kariams reikėjo siųsti ataskaitą į Maskvą, kiek buvo nužudyta žmonių. Tad jie sugalvojo taktiką: apsupti kaimus ir šaudyti. Nušovė 33 žmones, tarp kurių buvo mano mamos dėdė, tėvo brolis ir jo žmona. Atbėgęs pusbrolis iš kaimo pasakė, kas įvyko. Mano mama alpo, labai pergyveno ir vos nenumirė iš sielvarto. Po tokio įvykio ir sukilusio pykčio, susirinko 150 vyrų vienoje vietoje – prasidėjo mūsų krašte partizaninis karas. 1944 metais Kūčių dieną buvo sudeginti šeši kaimai.

Ar Jums partizano uniforma turėjo reikšmę? Ar ją nešiodavote dėl to, jog reikėdavo?

Pagal tarptautinį susitarimą, kariams reikėdavo uniformos, jog išsiskirtų iš civilių. Uniformos padėdavo atskirti, kur yra karys ar partizanas, o kur civilis. Mes buvome prisiekę, Lietuvos laisvos armijos kariai.

O iš kur Jūs gavote savo uniformą?

Adolfas Ramanauskas-Vanagas turėjo tokias baltas, velvetines kelnes, kurias man atidavė. Tai su tomis kelnėmis atsidūriau tolimuosiuose Rusijos rytuose esančiame Magadane. Atvykus reikėjo persirengti į kalinio drabužius. Taip tos Vanago kelnės ir liko Magadane, o mes, vilkėdami kalinių drabužius, nebeatpažindavome savų.

O prieš tai, kaimynas man davė muitininko uniformą, kuri buvo tamsiai žalsva. Jis tarnavo netoli Biržų rajono ir grįžo su beveik nauju švarku bei kelnėmis, kuriuos man ir atidavė. Net kiti partizanai sakė, jog pagal uniformą atrodau kaip užsienietis. Partizanų uniformos mažai kuo skyrėsi nuo kitų uniformų. Visose Lietuvos apygardose būdavo tos pačios.

Kas prisiūdavo žvaigždutę? Ar Jūsų krašte buvo daug siuvėjų, kurios pagelbėdavo partizanams?

 Kadangi šeimos būdavo didelės, tai beveik kas antras šeimoje mokėdavo siūti. Vieniems geriau sekdavosi, kiti mokydavosi, tai siuvėjų mums netrūkdavo. Ypač žydų siuvėjų buvo daug, tačiau vėliau jų likimas pasisuko labai bloga linkme.

Gal žinote kaip vykdavo partizanų siuvėjų darbas? Iš kur gaudavo medžiagų?

 Netoli mūsų krašto buvo pasienis, ir pasienio policija turėdavo uniformas, kurios kai nusidėvėdavo jiems tapdavo nebereikalingos, todėl atiduodavo kaimo žmonėms. O kur jiems panaudoti tas uniformas? Į bažnyčią su jomis tai neisi. Todėl jie padėdavo uniformas po spintomis, ir taip jos išlikdavo. Ir kai atėjo tokie laikai, jog buvome priversti kovoti, jas atidavė mums. Todėl Dainavos apygardoje daugelis partizanų buvo su pasienio policijos ar šaulių švarkais ar pilnomis uniformomis.

Lietuvoje žiemos būdavo ypatingai šaltos. Kokiu būdu saugodavotės nuo šalčio? Ar turėdavote šiltus drabužius?

Aš jaunesnis buvau, tai ne taip tą šaltį ir jaučiau. Negalėdavome miegoti ant žemės, nes tada kūno viena pusė šaldavo, ir rizikuodavai susirgti plaučių uždegimu. Todėl surinkdavome kadagių viršūnes ir ant jų miegodavome. Būdavo kaip lovos.

Moterys numegzdavo mums megztinius, pirštines ar šaliką, taip pat kaimuose daug avių augindavo, tai turėdavome vilnos. Aišku apsirengdavome ir miliniais paltais, ir švarkais.

Buvo atvykęs mane aplankyti iš Rusijos lagerių grįžęs Valkininkuose gyvenantis savanoris, tai jis  mano žmonai ir vaikams pasakojo, jog jei ne Juozas tai mes būtume visi nušalę, nes jis spardė mus visus, kad nemiegotume. Iš tiesų taip ir buvo, reikėdavo daug judėti, jog kažkiek sušiltume. Nepavydėtinas gyvenimas buvo.

Esate minėjęs, jog su Adolfu Ramanausku–Vanagu buvote labai artimi. Ar buvo momentų, kad pagalvojote, dabar jau bus blogai?

 Kartu su Vanagu išgyvenome tikrai daug visko. Atsimenu buvo vienas nutikimas, kuriame tikrai galvojau, kad žūsiu. Ėjome į žvalgybą, kurioje turėjau eiti pirmas, o kiti partizanai buvo atsilikę maždaug 30 metrų už manęs. Besižvalgydamas tarp didelių žolių, pamačiau kyšančias galvas. Supratęs, jog tai rusų kariai, greitai parodžiau už manęs esantiems bendražygiams tūpti tarp žolių. Rusai praėjo visai šalia nepastebėdami mūsų. Jei būtume lėčiau sureagavę, nepasislėpę, tai butų įvykęs susišaudymas, ir aš, stovėdamas priekyje, būčiau nušautas.

Dar atsimenu, kai mane suėmė. Visa laimė, jog mano dokumentai buvo padirbti, kuriuose buvo nurodyta, jog aš  esu  keturias metais jaunesnis. Tad pagal juos, man buvo tik 16 metų. Kai mane suėmė, įstatyme buvo numatyta, kad paauglius iki 16 metų dar buvo galima perauklėti, jog pasirinktų sovietų ideologija. Taip atsitiko ir su manimi. Jeigu dokumentuose būtų parašyta, jog man iš tiesų yra 20 metų, tai būtų sušaudę, kaip ir visus vyresnius.

Šiuo metu Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ atidaryta Giedriaus Paulausko atkurtų partizanų uniformų „Laisvės Kariai“ paroda, kurioje Jūs taip pat apsilankėte. Kaip jautėtės matydami archyvines partizanų nuotraukas bei atkurtą partizanų uniformą?

 Mano tikslas yra, jog mano papasakoti atsiminimai ir Lietuvoje vykusio karo istorijos išliktų. Todėl labai širdingai dėkoju jūsų kartai, kurie domisi, rašo ir perduoda visiems mūsų išgyvenimus. 2011 metais, kai Kaune, minint septyniasdešimtąsias  1941 m. birželio sukilimo metines, mūsų buvo beveik 800 partizanų, o dabar esame likę tik penki. Todėl svarbu, jog istorija neliktų užmiršta.

Apie parodą „Laisvės kariai“

Parodos organizatorius – VDA Dizaino inovacijų centras. Paroda vyks iki kovo 21 d.

Parodos eksponavimo laikotarpiu, šeštadieniais, 12:00 val., vyksta nemokami edukaciniai susitikimai, kuriuos veda parodos autorius Giedrius Paulauskas.

Jums gali patikti