Naujienų portalas

Yuko Yamasaki: „Laimė aplanko tuos namus, kuriuose gyvena šypsena“

Apie šypsenas, obuolių sūrį, kankles, lietuvių liaudies dainas su Japonijos ambasadoriaus  Lietuvoje Shiro Yamasaki žmona Yuko Yamasaki, jau dvejus metus ir tris mėnesius gyvenančius Lietuvoje. Apie „Kakė  Makė“ vertimą į japonų kalbą ir svajonę, kad japonai išgirstų kanklių skambesį. Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje žmona Yuko Yamasaki.

Kaip geriausiai pradėti rytą?

Japonijoje yra tokia patarlė: „Happiness will come to the home of those who smiles“ (Liet.k.„Laimė aplanko tuos namus, kuriuose gyvena šypsena“), todėl pradedu rytą su šypsena.

Dabar ir žiemą daugiau leidžiame laiko namuose – koks Jūsų namų jaukumo receptas?

 Manau, kad namai tampa jaukiausia vieta, kuomet juose jaučiama šiluma, gaminama kažkas skanaus, nutinka tai, kas verčia šypsotis, yra žmogus, kuris tave pagiria. Stengiuosi, kad taip būtų visada.

Jei Jūsų draugai nusiminę, kaip juos paguodžiate, palaikote?

 Tampu klausytoja ir išklausau, kas kamuoja draugą. Jeigu žmogus laiko liūdesį ir rūpesčius savyje, yra vienišas, nerimas tampa dar didesnis, o kai apie tai kažkam pasipasakoji, kartais gali atrasti atsakymus savyje, todėl aš tiesiog išklausau.

Geros nuotaikos receptas, ar pasidalintumėte su skaitytojais?

 Turbūt, kad pokalbis su kitu žmogumi ir juokas, šypsena.

Jūsų gardžiausias patiekalas namuose?

Tai būtų „Osekihan“ (liet. K. raudoni ryžiai), virti saldūs ryžiai „Mochi gome“ su azuki pupelėmis, kurie Japonijoje tradiciškai valgomi šventinėmis progomis. Azuki pupelės yra raudonos, todėl ryžiai nusidažo švelnia sakuros spalva. Raudona spalva Japonijoje laikoma laimės spalva, todėl „Osekihan“ yra geros ir laimingos šventės simbolis. Kai ant stalo patiekiama „Osekihan“, visi šypsosi, nes žino, kad tai yra laiminga proga. Daug žmonių mano, kad pagaminti „Osekihan“ yra sudėtinga ir perka jį parduotuvėse, bet man tai yra skanus, nešantis laimę patiekalas, kuris visus gali pradžiuginti.

Kur planuojate keliauti kitais metais ar šią žiemą, jei leis aplinkybės?

Norėčiau su šeima apsilankyti Daisen-Oki nacionaliniame parke Japonijoje, kuris apima kalnuotas vietoves su vulkanais, Šimanės pusiasalio jūros krantus, Oki salas. Tai yra nuostabios vaizdingos vietovės, pasižyminčios turtinga gamta, kurios apsuptyje galima įsivaizduoti Japonijos atsiradimo legendą.

Smagiausias prisiminimas iš vasaros?

Mano sūnus atsiuntė vos minutės trukmės vaizdo įrašą, kuriame rugpjūčio mėnesį vienerių metukų sulaukęs mūsų anūkas parke, nors ir bijodamas, bet pabandė kabintis ant skersinio, o kai tą sugebėjo, labai patenkintas išdidžiai nusišypsojo. Svetimiems toks vaizdo įrašas turbūt nieko nereikštų, bet mums su vyru tai buvo taip malonu ir juokinga. Mes dar nė karto nepasimatėme su anūku ir truputį gaila, kaip greitai jis auga, kol mes nematome.

Ar jau ruošiatės Kalėdoms, ir kaip planuojate jas sutikti? Yuko Yamasaki groja kanklėmis. Asmeninio archyvo foto

Dabar ruošiu lietuviškas dovanėles savo šeimai Japonijoje. Išverčiau kanklininkės Žemynos Trinkūnaitės sukurtą gražią „Lopšinę“ į japonų kalbą, kurią dainuosiu japoniškai grodama kanklėmis. Tokį vaizdo įrašą nusiųsiu mažiesiems anūkams. Kaip tik vakar mano draugė pavaišino mane obuolių sūriu, kurį pagamino jos tėtis. Sužinojau to obuolių sūrio receptą ir pridėjau jį prie savo receptų sąrašo. Draugėms Japonijoje Kalėdoms nusiųsiu rekomenduojamų penkių lietuviškų patiekalų nuotraukas ir receptus, pagal kuriuos bus galima juos pasigaminti ir Japonijoje.

Kas Jus labiausiai palaikė per pirmąjį karantiną?

20 valandų trukmės draminis serialas ”Clouds above the Hill: A Historical Novel of the Russo-Japanese War”. Iš viso yra 15 serijų. Kiekvieną dieną nustatytu laiku kartu su vyru žiūrėjome po vieną seriją ir net spėdavome pakartoti. Šiame seriale labai išraiškingai pavaizduota XX amžiaus pradžios Japonijos dramatiško posūkio laikotarpyje gyvenančių žmonių dvasia. Žiūrėdami šį serialą daug sužinojome apie to laikotarpio visuomenę, pagrindinius veikėjus – karo pareigūnus, poetus. Kiekvieną dieną labai norėjosi pamatyti vis kitą dalį, todėl serialas labai tiko leisti laiką karantino metu. Ši drama yra sukurta pagal japonų autoriaus Ryotaro Shiba geriausiai parduodamą to paties pavadinimo romaną, yra išleista knyga anglų kalba. Labai rekomenduoju.

Ką darote ar veikiate, kai jaučiatės labai prislėgtas ar liūdnas?

Vartau kulinarijos knygas su gražiomis nuotraukomis ir ieškau kažko skanaus, ką norėtųsi pagaminti. Kai pagalvoju apie žmogų, kurį norėčiau pavaišinti, jo šypseną ir ypatingą progą tam patiekalui pagaminti, pavyzdžiui kitoms Kalėdoms, tai man pakelia nuotaiką.

Kaip palaikote socialinius santykius su kitais?

Su vaikais, gyvenančiais Tokijuje, kiekvieną savaitgalį nustatytu laiku pabendraujame nuotoliniu būdu. Tai jau tapo įpročiu. Ankščiau siųsdavome žinutes, kuomet turėdavome kokių nors reikalų, tačiau dabar bendraujame net dažniau, aptariame kaip sekasi. Su draugėmis taip pat bendraujame per „Zoom“ ar kitas video pokalbių svetaines. Tai yra labai geras būdas, leidžiantis matyti visus pašnekovus vienu metu ir visiems kartu bendrauti.

Teatrai ir kiti kultūriniai renginiai apriboti ar nėra galimybių kol kas juose saugiai dalyvauti. Kaip palaikote savo dvasinį –kultūrinį gyvenimą?

Pandemija privertė pastebėti, koks vertingas buvo gyvenimas su kultūros renginiais, kuris iki tol atrodydavo įprastas. Kita vertus, sužinojau, kad technologinis progresas leidžia įgyvendinti daugybę dalykų, kurie ankščiau, rodos, būdavo neįmanomi. Pavyzdžiui, praeitą savaitę kartu su drauge kulinarijos eksperte Nida Degutiene nuotoliniu būdu organizavome gyvai transliuojamą japonų virtuvės pristatymą. Ankščiau būdama redaktore dirbau maisto gamybos knygų leidyboje, tačiau čia pirmą kartą dalyvavau gyvoje transliacijoje nuotoliniu būdu. Sakoma, jog „poreikis yra išradimo motina“. Dabartinė situacija, žiūrint iš kitos pusės, suteikia mums plačias galimybės daugiau bendrauti bei keistis informacija.

Nuotraukos iš asm. archyvo

Jums gali patikti