Naujienų portalas

Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai – 100!

JONAS NOREIKA-GENEROLAS VĖTRA

1910 10 08–1947 02 26

Iš Jono Noreikos paskutinio žodžio teisme 1946 m. lapkričio 21 d.

Aš, kaip katalikas ir kaip karininkas, esu prisiekęs prieš Dievą ir Tautą kovoti už laisvą nepriklausomą Lietuvą. Ašsavo priesaiką noriu ištesėti iki galo…

Žymus rezistentas Jonas Noreika gimė 1910 m. spalio 8 d. Šiaulių aps. Pakruojo (vėliau – Stačiūnų) vls. Šukionių k. Baltramiejaus Noreikos ir Anelės Noreikienės šeimoje. Buvo jauniausias vaikas, turėjo vyresnius brolius Praną ir Stasį, seseris Oną ir Antaniną. Tėvas savo žemės neturėjo, 15–20 ha dydžio plotą nuomojo iš ūkininkų.

1914 m., mirus tėvui, ūkio valdymas perėjo į vyresniojo brolio (Stasio?) rankas.

Nuo 1917 iki 1921 m. J. Noreika mokėsi pradžios mokykloje, nuo 1921 iki 1929 m. – Šiaulių valdžios berniukų gimnazijoje ir baigė aštuonias klases.

1929 m. liepos mėn. jis buvo priimtas į Karo mokyklą, kurios XIII laidą baigė 1931 m. spalio 25 d., jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis.

Baigęs Karo mokyklą, J. Noreika buvo paskirtas į karo tarnybą 7-ajame pėstininkų pulke. Dėl noro studijuoti teisę 1933 m. rugsėjo 6 d. iš karo tarnybos buvo paleistas į atsargą ir tais pačiais metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą. Į aktyvią karo tarnybą vėl sugrįžo 1935 m. spalio mėn. Tarnavo 2-ajame LDK Algirdo pėstininkų pulke. 1936 m. lapkričio 5 d. buvo perkeltas į Karo mokyklą ir paskirtas antruoju adjutantu. Tų pačių metų gruodžio 31 d. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1937 m. spalio 8 d. perkeltas į Kariuomenės teismą ir paskirtas teismo aspirantu.

1938 m. J. Noreika išlaikė teisės studijų baigiamuosius egzaminus, apgynė darbą „Bausmės karinės prievolės įstatyme“ ir įgijo teisininko diplomą. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. buvo paskirtas Kariuomenės teismo sekretoriaus padėjėju. 1939 m. lapkričio 23 d. jam suteiktas kapitono laipsnis.

1936 m. gruodžio 25 d. susituokė su Antanina Krapavičiūte. 1939 m. kovo 10 d. jiems gimė dukra Marija Dalia. Greta profesinės J. Noreika užsiėmė ir kūrybine veikla. Buvo leidinio „Kariūnas“ redaktorius. Savo straipsnius publikavo leidiniuose „Karys“, „Kardas“ ir „Kariūnas“.

J. Noreikos rezistencinis gyvenimo laikotarpis prasidėjo, kai Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio 15 d. okupavo ir netrukus aneksavo Lietuvą. Tų pačių metų spalio 28 d. jis buvo atleistas iš tarnybos. Konfiskuotas ir sunaikintas leidybai parengtas jo romanas „Penki broliai“. Po atleidimo J. Noreika gyveno žmonos tėviškėje Barstyčiuose (Mažeikių aps. Sedos vls.), vėliau persikėlė į Telšius.

Okupacija, aneksija, jos padariniai kraštui, gyventojams ir jam pačiam, pareiga ginti tėvynę kilus grėsmei, meilė tėvynei buvo veiksniai, paskatinę J. Noreiką apsispręsti būti antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyviu. 1940 m. rudenį jis tapo vienu iš pogrindinės organizacijos Lietuvių Vienybės Sąjungos Žemaitijoje, pavaldžiu Lietuvos aktyvistų frontui (LAF), vadu ir ruošėsi sukilimui krašte.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo nariai perėjo prie atviros ginkluotos kovos su sovietų režimu. J. Noreikos vadovaujama partizanų sukilėlių grupė Telšių aps. Plungės vls. kovojo su besitraukiančiais raudonarmiečiais, juos nuginklavo.

Po 1941 m. Birželio sukilimo (maždaug nuo tų pačių metų birželio 28 d. iki rugpjūčio 3 d.) J. Noreika ėjo Telšių aps. LAF’o vado pareigas, rūpinosi sukilimo iškovojimų, t. y. nepriklausomybės įtvirtinimo, reikalais. 1941 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirtas Šiaulių apskrities viršininku. Tų pačių metų rugpjūčio 5 d. pareigas perėmė iš Igno Urbaičio ir jas ėjo iki 1943 m. vasario 23 d.

Dėl nacių režimo nenoro pripažinti nepriklausomybę J. Noreika tapo 1941 m. antroje pusėje įsteigtos tiek antinacinio, tiek antisovietinio pobūdžio pogrindinės organizacijos Lietuvių fronto (LF) aktyviu nariu, karinio padalinio „Kęstutis“ Šiaulių aps. štabo viršininku.

Vykdydamas šias administracines ir politines pareigas siekė apsaugoti gyventojus nuo okupacinės valdžios politikos neigiamų padarinių, padėjo nacių persekiojamiems žydams, 1943 m. pradžioje prisidėjo prie SS legiono boikoto, siekė įsigyti ginklų, kuriuos būtų galima panaudoti kovai už laisvę, platino pogrindinę spaudą.

1943 m. vasario 23 d. J. Noreiką išsikvietė Šiaulių srities komisaro Politinio skyriaus viršininkas ir pareiškė, kad dėl vokiečių civilinės valdžios įsakymų nevykdymo ir dėl tendencingo straipsnio apie kelionę po Vokietijos miestus nuo  šios dienos J. Noreika atleidžiamas iš Šiaulių aps. viršininko pareigų ir areštuojamas.

Kaltinimą J. Noreikai suformulavo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karlas Jėgeris: „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją. Ostlando saugumo policijos ir SS vyriausiojo vado įsakymu, suderinus su aukštesniuoju vadu, siunčiamas tolesniam laikui į Reiche esančią koncentracijos stovyklą“. Tarpininkaujant vietos inteligentijai ir jam pasirašius, kad nepabėgs, 1943 m. kovo 3 d. buvo paleistas iš Šiaulių kalėjimo, tačiau tų pačių metų kovo 17 d. vėl suimtas ir išvežtas į gestapo būstinę Kaune, vėliau – į Tilžę. Iš čia J. Noreika pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kurioje kalėjo nuo 1943  m. kovo 26 d. iki 1945 m. kovo 11 d.

1945 m. gegužės 5 d. buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. Paleistas iš armijos tų pačių metų lapkričio 27 d. J.Noreika atvyko į Vilnių, apsistojo pas prof. Vladą Jurgutį ir, jo padedamas, įsidarbino LSSR Mokslų akademijos juriskonsultu. 1946 m. pradžioje čia kartu su kitais patriotais įkūrė Lietuvos tautinę tarybą (LTT), kurios pagrindinis tikslas buvo atkurti nepriklausomą, demokratijos pagrindais tvarkomą suverenią Lietuvos valstybę. Kartu tai buvo organizacinis centras, turėjęs sujungti visas veikiančias pogrindžio organizacijas. Jo žinioje veikė ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadovybė (LGPVV), kurios vadu 1946 m. vasario mėn. buvo paskirtas J. Noreika (slap. Generolas Vėtra). Galimo karo atveju LTT ruošėsi organizuoti sukilimą, išleido keliolika direktyvų ir įsakymų, liečiančių organizacijos struktūrą. J. Noreika buvo susektas ir 1946 m. kovo 16 d. suimtas. Įkalinimas nepalaužė J. Noreikos noro kovoti už laisvę – jos jis neišsižadėjo netgi esant galimybei išvengti mirties bausmės.

1946 m. lapkričio 20–22 d. Vilniuje uždarame posėdyje LSSR NKVD kariuomenės Vilniaus įgulos Karo tribunolas pripažino J. Noreiką kaltu ir skyrė jam mirties bausmę (sušaudyti), konfiskuojant visą jam priklausiusį turtą.

Nuosprendis buvo įvykdytas 1947 m. vasario 26 d. Vilniuje. Palaikai užkasti Vilniuje Tuskulėnų dvaro teritorijoje. 2004 m. lapkričio 2 d. jo palaikai perkelti į Tuskulėnų rimties parke įrengtą kolumbariumą.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. vasario 14 d. dekretu J. Noreika apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), 1999 m. gegužės 27 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, 1999 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu jam suteiktas dimisijos kapitono laipsnis (po mirties).

Jums gali patikti