Naujienų portalas

Lietuvos kariuomenės jaunojo artileristo tarnyba: linksmi tarnybos epizodai ir savęs įveikimas

Brg. gen. Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas supažindina su batalione tarnaujančiais kariais. Šlovės tako metu vienas iš nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių, įveikęs paskutinę, tačiau daugiausiai jėgų pareikalaujančią kliūčių ruožo užduotį – šliuožimą virve virš tvenkinio, nesudvejojęs šoko atgal į vandenį ir emocijų kupinu palaikymu ragino savo draugus nepasiduoti, o bepalūžtančius – visai neprašytas kėlė atgal link virvės, visais įmanomais būdais, ragindamas kone tempė kranto link ir kvietė tą patį daryti savo draugus.

Su šiuo kariu – j. eil. Karoliu Trombačik – linksmai šnekučiuojasi bataliono štabo S5 skyriaus civilių ir kariškių bendradarbiavimo specialistai gr. Donatas Barsys ir vyr. eil. Rimgailė Karaliūtė.

Karoli, papasakok kas tu?

Esu Karolis Trombačik, iš Trakų raj. Vištelionių kaimo. Dabar man 22-eji. Gimiau Lietuvoje, tačiau save laikau Lenku, šia kalba kalbame ir namie. Esu iš keturių vaikų šeimos ir aš esu jauniausias. Baigiau Trakų gimnaziją, gal nebuvau pats stropiausias mokinys, tačiau apskritai mokytis ir išmokti stengiausi. Po mokyklos bandžiau ir aukštąjį mokslą krimsti, tačiau studijas suderinti su darbu buvo sudėtinga, galiausiai pasirinkau darbą. Na, o šiandien, taip jau likimas lėmė, kad esu Lietuvos kariuomenės artileristas.

Ką veikei iki karinės tarnybos?

Mano amatas – statybos. Pagalbiniu darbininku pradėjau darbuotis dar paauglystėje ir žinojau, kad po mokyklos pasirinksiu šią profesiją. Apskritai šeimoje buvau auklėjamas taip, kad nebijočiau fizinio darbo. Dažniausiai darbuojuosi pradiniame statybų etape – su komanda įrenginėjame pamatus. Nors statybininko amatas ir paklausus užsienyje, tačiau niekada neturėjau minties išvykti iš Lietuvos ieškoti laimės svetur. Aš mėgstu savo darbą, o vadovai patenkinti mano darbo rezultatais, taigi jaučiuosi vertinamas ir esu patenkintas gaunamu atlygiu. Taip pat Vilniaus statybininku rengimo centre baiginėju Nekilnojamo turto agento specialybės programą. Šiemet tikėjausi pradėti ir savo nuosavo namo statybas, tačiau dėl karinės tarnybos teko savo planus nukelti ateičiai.

Karoli, nori pasakyti, kad tarnybon patekai ne savo noru?

O ką, nesimato? (Juokiasi) Išties gavęs šaukimą labai tikėjausi tarnybos išvengti ir tarnauti visiškai nenorėjau. Kaip ir minėjau – labai vertinau savo darbą, gerai uždirbau, norėjau jį tęsti, taip pat turėjau įvairių kitų planų. Manęs laukia mylinti draugė, kurios iš pradžių ši naujiena taipogi visai nepradžiugino. Aš ir pats jaučiau šiokį tokį apmaudą, kad gali tekti viską mesti 9 mėnesiams. Buvau sveikas, fizinio darbo niekad nevengiau, todėl nei neabejojau, kad tarnybai būsiu tinkamas.
Išties apie kariuomenę žinojau gana nemažai, turėjau pažįstamų tarnaujančių kariuomenėje, kurie tikrai gerai apie ją atsiliepdavo, tačiau pats visada maniau, jog karinė tarnyba visiškai ne man ir savęs šioje sferoje nelabai įsivaizdavau. Tarnybą turėjau pradėti dar vasaros pabaigoje ir maniau, jog tapsiu Dragūnų bataliono dalimi, tačiau galiausiai viskas šiek tiek nusikėlė ir likimas atvedė į Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalioną.

Papasakok apie savo pirmas dienas dalinyje? Koks buvo įspūdis? Ar greit pakeitei minėta savo nuomonę?

Pakeičiau nedelsiant, vos tik sužinojęs, kad tarnauti neišvengiamai reiks. Atrodo ir nebuvau kažkaip ypač priešiškai nusiteikęs, nenorėjau tarnauti dėl praktinių sumetimų ir tiek. Tiesiog laikausi nuostatos, kad jei jau čia papuoliau – turiu būti sąžiningas su savimi ir kitais kolegomis bei tinkamai pasirodyti, išmokti ir atlikti tai, ko iš manęs tikimasi. Visad stengiausi, kad savo atliktu darbu galėčiau didžiuotis, tame tarpe ir karinė tarnyba jokia išimtis. Žinoma pirmosios dienos buvo neįprastos, viskas greit keičiasi, galybė taisyklių, kurias reikia perprasti, tačiau iš esmės – didelio šoko tikrai nepajutau.

Būdavo ateina vadas ir sako: „Reikia penkių savanorių kažkokiam darbui“. Aš pajuokauju: „ Tamst, aš šauktinis, o ne savanoris. Ieškokit kitur.“ Taip ir tampu penktuoju savanoriu. Nors įprastai gyvenime atrodo stengiuosi neišsiskirti, tačiau pripažinsiu, jog čia nuo pirmų dienų nejučia nuolat patenku į vadų akiratį.

Linksma istorija atsitiko susirenkant kambario, kuriame gyvenome vykstant baziniam kursui, kambariokams. Iš Trakų atvykome kartu su kitu, kiek jaunesniu už mane vaikinu, kurį šiek tiek pažinojau dar iš mokyklos. Atvykę į batalioną kartu nuėjome į tą patį kambarį, kuriame lauke kiti du vyrukai iš Vilniaus krašto. Galiausiai paaiškėjo, jog visi trys dalinio lenkakalbiai visai atsitiktinai patekome į tą patį kambarį. Batalione susirinkome iš visų Lietuvos kampelių, todėl greit patyriau, jog kai kurių tarnybos draugų, o ypač kalbančių vietine žemaitiška tarme turiu klausytis labai įtempęs ausis. Nors baigiau Lenkišką mokyklą, išties visada stengiuosi Lietuviškai kalbėti ir rašyti nepriekaištingai, tačiau su žemaičiais vis dar kyla komiškų situacijų.

Tai ar teisingai suprantu, jog nors pirma ir nenorėjai tarnauti, tačiau šiandien šiuo likimo vingiu esi patenkintas?

Žinoma, kad taip! Atrodo pavyksta su visais gerai sutarti ir man keliamas užduotis sąžiningai atlikti. Nuo pat pradžių man sunku įprasti prie rytinės mankštos, tačiau matyt nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Šiandien mane labai džiugina, kad svorio numečiau, nes dėl kasdienės rutinos buvau apleidęs reguliarų sportą, o dabar jau matau, kad uniforma tarnybos pabaigoje liks gerokai per didelė. Manau namie niekaip nebūčiau prisivertęs tiek judėti.

Gal kiek apmaudu, kad dėl pandemijos taip retai grįžtame namo, tačiau apskritai veikla ir patirtis čia man įdomi, maistas geras, tarnybos sąlygos taip pat. Kita vertus , skųstis man apskritai nebūdinga. Esu patenkintas ir savo tiesioginiais vadais. Bataliono kolektyvas nedidelis, gana jaunas, tačiau tikrai keliantis pasitikėjimą. Pats tarnybos ritmas artilerijos batalione, nors gal ir truputį lėtesnis nei pėstininkų dalinyje, tačiau man labai tinkamas. Gaunam ir pratybų, ir teorinių užsiėmimų, ir sporto, visur važinėjam sunkvežimiais, taigi jau supratau, kad tolimi žygiai su kuprine ant pečių artileristo tarnybai nelabai būdingi. Tačiau tai kompensuoja tikrai nemažai jėgų pareikalaujantis pagrindinis bataliono ginklas – 105 mm kalibro haubica. Gal po bazinio kurso kartais to intensyvumo net kiek pritrūksta, tačiau dėl to matyt reiktų kaltinti ir nedėkingą šiandienos situaciją.

Kaip praėjo ilgai lauktos velykinės atostogos? Kaip sutiko šeima?

Pripažinsiu – artimųjų ir apskritai įprastos aplinkos tikrai buvau labai pasiilgęs. Grįžęs namo tiesiog nusivilkau uniforma ir ėjau padėti namiškiams. Nesu pagyrūnas, juk jokio žygdarbio atlikti dar nespėjau tai nėra ko ir susireikšminti. Tiesa, tiek artimieji, tiek ir aš pats atpažinau savyje teigiamus pokyčius – ne tik akivaizdžiai pasitaisė kūno linijos, tačiau tapau gerokai tvarkingesnis ir atsakingesnis smulkmenoms. Ankščiau visad nusivilktus rūbus permesdavau per kokį baldą, o štai grįžęs ir uniformą nusivilkęs nejučiomis ją dailiai sulanksčiau kaip ir kareivinėse. Apskritai kariuomenėje diegiami įpročiai greitai tampa įprastais ir manau tai man ir visiems kariams į naudą.

Liko dar keturi tarnybos mėnesiai. Kas laukia po jos? Grįši prie senojo darbo?

Taip. Kaip ir minėjau noriu tęsti tai kas man patinka, gerai sekasi ir leidžia užsidirbti. Tačiau yra ir kita pusė – labai rimtai svarstau atlikęs būtinąją tarnybą ir grįžęs į buvusį darbą, savo laisvalaikį paskirti savanoriškai karinei tarnybai Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Kad ir kaip tai paradoksaliai skambėtų, tačiau pripažinsiu, kad karinė tarnyba ir jos keliami iššūkiai, bei pati kariška veikla man tikrai patiko, o duota kario priesaika – įpareigoja. Tarnybos metu suvokiau, kad jai pasibaigus man trūks to aktyvumo ir įkvėpimo prie kurio čia jau spėjau įprasti.

Vyr. eil. Rimgailės Karaliūtės nuotraukos.

Jums gali patikti