Naujienų portalas

Pulkininkas leitenantas Linas Idzelis: Lietuvių tautos kovinis genas nuo 19 amžiaus sukilimų iki šių dienų

Pastarųjų šimtmečių lietuvių tautos pasipriešinimo trumpą apžvalgą, kuria norima atsakyti į klausimą: kiek esame pajėgūs sugeneruoti kovotojų, kai reikia sukilti prieš Lietuvos priešus?  Norėčiau pradėti Niccolo Machiavelli skambia fraze, kad „Žmonės griebiasi ginklo arba iš baimės, arba iš neapykantos.“ Mūsų atveju ta baimė ir neapykanta kažkaip suveikdavo pavėluotai. Kai reikėdavo kariauti prieš valstybės priešą, kuris jau stovėdavo ant slenksčio, mes pradėdavome pyktis tarpusavyje, posėdžiauti arba sakyti, kad nėra pinigų kariuomenei nusamdyti. Tuo būdu, prarasdavome nepriklausomybę, bet po kurio laiko, dažniausiai jau stipriai represuoti,  susivokdavome, kas įvyko ir  sukildavome.  Daugeliu atveju, su iš priešo atimta, arba iš draugų gauta  skurdžia ginkluote, bet kažkas imdavosi iniciatyvos, susitelkdavome ir išstodavome.

1812 m prasidėjus Rusijos – Prancūzijos karui Lietuvoje įvyko ginkluotas sukilimas prieš Rusijos okupacinį rėžimą. Sukilimas buvo sėkmingas ir užkirto kelią besitraukiančiai Rusijos kariuomenei nuniokoti Lietuvos teritoriją taikant ,,išdegintos žemės taktiką“. Kovai su Rusijos imperija buvo suformuoti penki pėstininkų (18; 19; 20; 21 ir 22) ir keturi kavalerijos pulkai (17; 18; 19 ir 20). Šie daliniai buvo išlaikomi Lietuvos gyventojų ir Didžiosios kariuomenės sudėtyje kovojo su Rusijos kariuomene. Pagal tuometinius etatus pėstininkų pulke tarnavo 66 karininkai ir 2010 karių ir puskarininkių. Kavalerijos pulką sudarė 42 karininkai ir 939 kavaleristų.

1830 – 1831 m. sukilimo metu vietiniai būriai, kurie kaip atskiri pulkai veikė Lenkijos karalystės karinių pajėgų generolo Antano Gelgaudo korpuso sudėtyje. Pasak prof. Virgilijaus Pugačiausko šio sukilimo metu su okupantais išstojo kovoti 25 – 30  tūkstančių kovotojų. Įvertinus, kad tuo metu Lietuvos teritorijoje gyveno apie 1,8 mln. Gyventojų, galima konstatuoti, kad sukilime dalyvavo apie  1,5 proc. krašto populiacijos.

1863 – 1864 m. sukilimo metu vyko organizuota kova su Rusijos armijos reguliariosiomis pajėgomis. Čia kalbame apie karinius dalinius, kai nebuvo Lietuvos valstybės, o noras susigrąžinti prarastą Abiejų Tautų Respubliką ruseno širdyse. Pasak prof. Virgilijaus Pugačiausko šio sukilimo metu su okupantais išstojo kovoti 40 – 50 tūkstančių sukilėlių. Karinius dalinius pagrinde sudarė bajorai, gimnazijų ir universitetų studentai, valstybės institucijų tarnautojai, dvarininkai, dvarų tarnautojai, valstiečių buvo mažuma. Iš esmės, lietuvių požiūris į šį sukilimą buvo gan skeptiškas, daug kas vadovavosi vyskupo Motiejaus Valančiaus pamokymu, kad tai yra lenkų sukilimas ir jų reikalas. Atsižvelgiant, kad tuo metu dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno apie 1,8 mln. gyventojų, todėl galima konstatuoti, kad sukilime dalyvavo apie 3 proc. krašto populiacijos.

Nesusitaikydami su prievartine Rusifikacija ir provoslavizacija Lietuvoje atsirado pakankamai unikalus knygnešių judėjimas ir pogrindinių mokyklų steigimas.  Vien per 1884-1906 metus  Kauno gubernijoje buvo susektos 223 pogrindinės mokyklos, tačiau didesnė jų dalis taip ir liko nesusekta.

Labiausiai ištirtas ir aprašytas yra Lietuvos Nepriklausomybės kovų laikotarpis. Pasak. Dr. Vytauto Jokubausko, 1919 – 1920 metais į Lietuvos kariuomenę savanoriais įstojo apie 15 tūkstančių savanorių, bet to nepakako, teko skelbti mobilizaciją. Maksimalus mobilizuotos Lietuvos kariuomenės skaičius siekė apie 53 tūkstančius karių. Viso per Nepriklausomybės kovų laikotarpį kariniuose veiksmuose sudalyvavo apie 75 tūkstančius Lietuvos gyventojų. Tuo metu, Lietuvoje gyveno apie 2 mln. gyventojų, todėl galima konstatuoti, kad Nepriklausomybės kovose dalyvavo apie 3 proc. krašto populiacijos.

Kalbant apie 1941 birželio mėnesio sukilimą. Istoriografijoje esama įvairių teiginių apie 1941 m. birželio sukilimo dalyvių skaičių (net apie 100 tūkst. ar net daugiau, o tai jau sudarytų apie 3 proc. visų gyventojų). Galima pasiremti ir kuklesnius skaičius pateikiančiais autoriais (dr. Valentinu Brandišausku ir dr. Arvydu Anušausku, pvz., kad sukilime dalyvavo apie 16–20 tūkst. kovotojų, o tai jau maždaug 0,5–0,7 proc. gyventojų.

Ilgiausiai užtrukęs ir ypatingai žiaurus yra Lietuvos karas prieš Sovietų sąjungą 1944 – 1953 metais. Kur pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pateiktus duomenis aktyvioje rezistencijoje, būdami rėmėjais, slapukais ar partizanų ryšininkais sudalyvavo apie 100 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Anot istoriko dr. Dainiaus Noreikos, Lietuvos partizanais (imtis 1000 partizanų) vyravo tokie tipažai: tarnavę nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje – 102 (10,2 proc.), šauliai – 175  (17,5 proc.), 1941 metų birželio  sukilimo dalyviai – 250 (25 proc.), tarnavę vokiečių viešojoje ir pagalbinėje policijoje –144 ( 14,4 proc.), tarnavę vokiečių savisaugos ar statybos batalionuose – 62 (6,2 proc.), Mažiausiai 43 (4,3 %) partizanai 1944 m. pavasarį buvo įstoję į Vietinę rinktinę. Tuo metu, Lietuvoje gyveno apie 2,5  mln. gyventojų, todėl galima konstatuoti, kad ginkluotame ir neginkluotame pasipriešinime dalyvavo apie 4 proc. tautos. Tačiau, jeigu suskaičiuotume įvairaus plauko sovietinius aktyvistus, kilusius iš Lietuvos, kurie ilgai gulėjo kažkur dugne kaip nuosėdos ir iškilo pokaryje bei kovojo prieš mūsų tautos patriotus, šis procentas būtų kur kas didesnis.

Sovietmečiu niekuomet nebuvo susitaikyta su sovietine okupacija. Silpstant ginkluotam partizaniniam judėjimui palaipsniui buvo pereita prie neginkluoto pilietinio pasipriešinimo kovos formų. Neginkluoto pasipriešinimo pradžia sietina su 1955 -1958 m Vėlinių minėjimais Vilniuje ir Kaune, bei antisovietiniais mitingais.

Vėliau 1988 metais atsiradus Sąjūdžio mitingams, į juos rinkdavosi apie 20 – 100 tūkstančių dalyvių iš visų Lietuvos vietų. Kulminacija buvo 1989 m. Baltijos kelias į kurį susirinko apie 2 mln. Lietuvos gyventojų. Kiek tų pačių žmonių gynė įvairius strateginius objektus nėra tiksliai žinoma. Svarbu paminėti, kad įvairūs strateginiai objektai buvo saugomi, ne tik Vilniuje kur Sovietų kariuomenė praliejo taikių žmonių kraują, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Tikslių duomenų, kiek buvo gynėjų, kurie dažnu atveju stovėjo su armatūra ar medžiokliniu šautuvu Tėvynės sargyboje nėra žinoma.

Kyla klausimas, o kiek karių, įskaitant paramilitaristines formuotes, tokių kaip šaulių,  partizanų reikia turėti?

Karo Dievų šalyje Prūsijoje, Fridricho Didžiojo laikais, kai vyko pastovūs karai, buvo manoma, kad kariuomenę turi sudaryti 3 – 5 proc. nuo gyventojų skaičiaus.

Pasak, Doc. Simono Strelcovo Antrojo pasaulinio karo metu, prancūzų pasipriešinimui priklausė nuo 1 iki 3 proc. gyventojų, tarp belgų ir danų tokių buvo iki 2,5 proc. Absoliutus rekordas tuo metu – lenkų pasipriešinimas, skirtingais duomenimis siekęs 10 – 15 proc.

Anot, prof. Ainės Ramonaitės prieš kelis metus atliktų tyrimų, gauti rezultatai parodė, kad šiomis dienomis 6 proc. Lietuvos gyventojų yra pasiryžę ginklu ginti tėvynę.

Kaip ten bebūtų, tačiau, tai yra neįtikėtinai didelis procentas. Klausimas kiek tų žmonių ateitų iš tikrųjų, kiek iš jų turėtų tinkamus įgūdžius, kiek reikiamas priemones, t.y. ginklus, amuniciją ir kt.   Bet jeigu bent pusė, tai mūsų kova su potencialiu agresoriumi vyktų ilgai ir skausmingai. Kiti, kurie nesiryžtų kovoti su ginklu,  galėtų vykdyti nesmurtinį pilietinį pasipriešinimą, dar kita grupė, galėtų padėti maistu, rūbais, kuru, automobiliais ir kitais būtinais kovai dalykais. Veikti kaip medicinos personalas, rinkti ir perduoti informaciją, prižiūrėti kovinę techniką, įrenginėti atsargų slėptuves ir  pan. Kitaip tariant, visi drąsūs žmonės yra laukiami, visiems veiklos rasime. Žinoma, tokiu atveju priešas mus dar ilgai prisimintų, o istorijos vadovėliuose irgi būtų ką paskaityti.

Pulkininkas leitenantas Linas Idzelis

 

Jums gali patikti