Naujienų portalas

Regionų ir disidentų Rusija: problemos tik prasideda?

„Italija buvo pasirinkta ne tik dėl sunkios padėties šalyje, bet ir dėl to, kad ji yra viena iš šalių, pasisakančių už sankcijų Rusijai panaikinimą. Beje, tuo pačiu laiku laikraštyje „Izvestija“ pasirodė melaginga žinia, kad Italijos teisininkai ragino šiuo sunkiu metu panaikinti sankcijas Rusijai. Taigi, be abejo, Rusijos valdžios pagalbą diktuoja ne tik humaniški sumetimai“, – teigia Rusijos pilietinių organizacijų aktyvistas ir buvęs politinis kalinys Viačeslavas Bachminas, kuris dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto konferencijoje “Building Bridges“ („Tiesiant tiltus“), skirtoje prof. Leonido Donskio atminimui. VDU Filosofijos katedros docentas dr. Tomas Kavaliauskas su A. Sacharovo centro pirmininku ir vienu iš Maskvos Helsinkio grupės pirmininkų kalbasi apie Rusijos vykdomas priemones Covid-19 atžvilgiu, pilietinę visuomenę ir V. Putino inicijuotus pakeitimus Konstitucijoje.

Pasaulis šiandien sukrėstas dėl koronaviruso pandemijos. Kiekviena šalis globaliai stebi viena kitą dėl augančių užkratų. Rusija nuo pradžių tylėjo apie virusą pas save tarytum tai daugiau Kinijos ir Europos bėda. O kokia reali padėtis? Kodėl Kremlius vėlavo skelbti karantiną? Net Italijai pagalbą nusiuntė…

Padėtis Rusijoje keičiasi kiekvieną dieną ir mano vertinimai gali pasenti. Daugelis žmonių supranta, kad problemos tik prasideda. Atrodo, kad šalis dviem savaitėm atsilieka nuo eilės Europos šalių pagal situacijos vystymosi mastą, nors dėl diagnostikos galimybių stokos negalime tiksliai pasakyti, kiek žmonių yra užsikrėtę koronavirusu. Daugiau nei pusė susirgusių yra Maskvoje, kur įvedamos vis griežtesnės kontrolės ir saviizoliacijos priemonės. Padėtis šalies mastu ne tokia aštri. Nors ir yra valdžios politikos kritikų iš abiejų pusių, visumoje, vykdomos priemonės suprantamos kaip būtinos šiame etape.

Žinoma, būtų teisinga organizuoti sėkmingą epidemijos vystymosi kontrolę visoje šalyje, įvesti visišką karantiną ir plataus masto gyventojų patikrinimą dėl viruso, tačiau Rusijos sveikatos sistema nebuvo pasirengusi tokiai didelio masto ir greitai besivystančiai epidemijai. Rusijos pagalba Italijai sudėtingoje kovos situacijoje su epidemija, Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje buvo plačiai aptariama kaip dosnus humanitarinis aktas. Bet, žinoma, viskas nėra taip paprasta. Iš vienos pusės, Rusijos parama parodo gyventojams, kad pas mus viskas yra tvarkoje, skirtingai nuo katastrofiškos situacijos Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir JAV, kad turime pakankamai pajėgų ne tik susidoroti su virusu, bet ir padėti kitoms šalims. Kita vertus, pagalba Italijai – tai geros Rusijos valdžios valios, pasiruošusios ateiti į pagalbą kaimynams sunkią minutę, demonstracija Vakarams. Tai yra tai, kas matoma paviršiuje.

Tačiau Italija buvo pasirinkta ne tik dėl sunkios padėties šalyje, bet ir dėl to, kad ji yra viena iš šalių, pasisakančių už sankcijų Rusijai panaikinimą. Beje, tuo pačiu laiku laikraštyje „Izvestija“ pasirodė melaginga žinia, kad Italijos teisininkai ragino šiuo sunkiu metu panaikinti sankcijas Rusijai. Taigi, be abejo, Rusijos valdžios pagalbą diktuoja ne tik humaniški sumetimai.

Konstitucinės pataisos, kurios leis V. Putinui likti prezidento poste sukėlė pasipriešinimą, anot žiniasklaidos Lietuvoje žmonės Rusijoje nori pokyčių. O kaip realybėje – ar rusai nori pokyčių? Juk Putinas sugebėjo sugrąžinti Rusiją į globalų žemėlapį kaip karinę galią, suorganizavo Žiemos olimpines žaidynes ir Pasaulio futbolo čempionatą, nutiesė tiltą į Krymą. Jeigu skirstytume žmones sociologiškai į kategorijas klausiant ką tie pasiekimai reiškia rusų verslininkams, studentams ir jaunajai kartai, paprastiems piliečiams, ką būtų galima pasakyti?

Bendras susierzinimas ir nepasitenkinimas esama padėtimi liečia beveik visas visuomenės kategorijas, tačiau tai neišsilieja į masinius protestus. Rusų, palaikančių „ryžtingus pokyčius“ šalyje, dalis, per pastaruosius dvejus metus išaugo iki 59 proc., teigia bendras Maskvos „Carnegie“ centro ir „Levada-Centro“ 2019 metų tyrimas. Tai yra 17 proc. daugiau nei 2017 m. Tačiau nėra sutarimo, kokių pokyčių reikia visuomenei. „Levada-centro“ duomenimis, 53 proc. 18-24 metų amžiaus rusų nuo norėtų emigruoti iš Rusijos – tai yra rekordas nuo 2009 metų. Būtent jaunimas dalyvavo daugelyje protestų akcijų, vykusių praėjusiais ir šiais metais. To paties „Levada – Centro“ duomenimis, 30 proc. gyventojų pripažįsta politinių protestų galimybę, o 20 proc. yra pasirengę juose dalyvauti.

Tačiau neseniai Putino padaryti pakeitimai Konstitucijoje daugeliui greičiau sukelia apatiją ar ironiją, negu protestą. Žmonės supranta, kad kontroliuodamas pagrindinius federalinius kanalus, prezidentas šalyje gali daryti ką nori. Tam jau nereikia jokio rimto pagrindimo. Tyrimų bendrovės „MediaScope“ duomenimis, televizija yra pagrindinis naujienų šaltinis vyresniems nei 55 metų žmonėms (88 proc. respondentų), o internetas – 16–24 ir 25–34 metų žmonėms (atitinkamai 75 proc. ir 73 proc.). Tačiau koks yra tikras žmonių požiūris į valdžią, sunku pasakyti, o sociologinės apklausos čia neduoda tikro vaizdo.

Putinas veikiau suvokiamas kaip neišvengiamybė, su kuria reikia susitaikyti, kad netaptų blogiau. Tačiau apskritai kuo toliau nuo Maskvos, tuo mažesnė centrinės valdžios įtaka. Tai labiau jaučiama psichologiškai dėl to, kad Maskva ir vyriausybė yra toli, o gyvenimas regionuose teka sava vaga.

Padėtis ten labai skirtinga, ji priklauso nuo regiono vadovo, turimų išteklių ir didelių pramonės šakų, gyventojų skaičiaus, verslo veiklos ir visuomeninių organizacijų. Regionai Rusijoje, atsižvelgiant į jos dydį, kartais skiriasi kaip atskiros šalys. Jos turi savo regioninį patriotizmą, savo gyvenimo būdą, ypač Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Šiaurės vakaruose ir europinės Rusijos dalies pietuose. Faktiškai nepriklausoma Čečėnijos Respublika gyvena savo teisinėje erdvėje ir daugiausia maitinasi iš Maskvos teikiamų subsidijų. Ekonomika labai aktyviai vystosi Tatarstane, kur stiprios musulmonų nuotaikos. Pietų Sibirui ir Tolimiesiems Rytams didelę įtaką, daugiausia ekonominę, daro kaimynai – Kinija ir Japonija. Tiumenės regionas, kuriame gausu naftos ir dujų telkinių, gyvena ypatingą gyvenimą.

Ar manote, kad Putinas įsitvėręs laikosi galių dėl savo misijos atkurti Rusijos imperiją ar dėl to, kad tiesiog nebegali pasitraukti, nes tiek daug oligarchų yra tarpusavyje susaistytų ir priklauso vienas nuo kito galių?

Man atrodo, kad veikia abu veiksniai. Viena vertus, Putinas labai nori išlikti istorijoje kaip lyderis, atgaivinęs šalies didybę – jis nori, kad Rusija atliktų panašų vaidmenį kaip ir Sovietų Sąjunga, kad Rusija darytų įtaką globaliai situacijai pasaulyje, kad jos įtaka augtų posovietinėje erdvėje. Kita vertus, jis jau yra stipriai susijęs su savo draugų grupe ir buvusiais KGB bendražygiais, kurie dabar yra labai priklausomi vienas nuo kito, per daug žino vienas apie kitą. Esant tokiai situacijai, valdžią galima perduoti tik labai patikimam, valstybiškai mąstančiam asmeniui, kurio jis dar negali atrasti savo aplinkoje.

Priklausote Rusijos pilietiniam forumui, tad jaučiate pilietiškus judėjimus. Ar tai susiję su disidentine kultūra? Ar yra panašumų tarp disidentų ir politinių kritikų Sovietų Sąjungos laikais ir šiuolaikinės Rusijos?

Žinoma, sovietmečiu situacija buvo kitokia, ji buvo paprastesnė ir suprantamesnė. Tuomet atvirai ir tikrai ginti žmogaus teises, sakyti tiesą, buvo aiškiai pavojingiau. Buvo sunku skleisti informaciją, ieškoti sąjungininkų, padėti vieni kitiems. Dabar visa tai padaryti yra daug lengviau. Kiekvienas sulaikytasis protesto mitinge tampa žinomas per valandą, atsiranda advokatai, nepriklausoma žiniasklaida ima iš jo interviu. Socialiniuose tinkluose galima rasti bet kokią valdžios kritiką, protesto peticijos per kelias dienas surenka dešimtis tūkstančių parašų per „change.org“ platformą, o privačios šalininkų aukos, kurias skiria daugelis nepriklausomų organizacijų ir žiniasklaida, leidžia sumokėti milžiniškas ir nesąžiningas baudas.

Dabar režimo kritikams lengviau susirasti vienas kitą, lengviau susivienyti. Taigi to, kas panašu į sovietmetį, šiandien mažai. Visgi, galbūt, kaip ir tada, tiesą kalbantys ir ginantys žmonės turi išdrįsti nebūti tokie kaip visi kiti, būti pasirengę rizikuoti tuo, kas vertinga ir reikšminga. Kaip ir tada, ne visi yra tam pasirengę. O disidentų įtaka tada ir dabar lieka labai ribota. Didžioji dalis gyventojų yra toli nuo šių problemų, nors daugelis supranta dabartinės valdžios korupcijos esmę.

Padėtis, susijusi su Rusijos pilietinės visuomenės raida, nusipelno atskiros diskusijos. Nepaisant akivaizdžiai nepalankių sąlygų, per pastaruosius 20 metų šalies ne pelno sektorius aktyviai vystosi. Tai ypač susiję su labdara, neformalių miesto grupių, savarankiškai sprendžiančių jiems svarbias problemas, ir judėjimų plėtra, ekologiniais judėjimais, savanoryste. Valstybė bando paveikti šiuos procesus ir dažnai kuria savo organizacijas, imituojančias nepriklausomų NVO veiklą. Atsižvelgiant į nevyriausybinių organizacijų ir valstybės santykių pobūdį, Rusijoje iš esmės yra ne viena pilietinė visuomenė, bet kelios, turinčios skirtingas darbotvarkes, išteklius ir egzistavimo kontekstus. Norintiems aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime valstybė siūlo labdaros, savanorių renginius, pilietinius rūmus, festivalius ir forumus.

Kur kas mažiau palankus kontekstas NVO veikloms, susijusioms su žmogaus teisių apsauga, aplinkos apsauga, kova su korupcija ir kt. Šalyje reguliariai vyksta pilietiniai forumai ir kongresai regioniniu ir federaliniu lygmenimis, kurie suteikia galimybę NVO aktyvistams susitikti, dalintis patirtimi, aptarti svarbiausias problemas. Yra ir daugiau lojalių valdžiai renginių: Pilietinių rūmų organizuojamas didelio masto bendruomenės forumas „Сообщество”, vykstantis visuose regionuose ir Maskvoje, dalyvaujant šalies prezidentui, arba kasmetinis oficialus ne pelno organizacijų Suvažiavimas, kurį rengia Nacionalinė ne pelno siekiančių organizacijų sąjunga.

Visos Rusijos pilietinis forumas (ОГФ) vienija labiau nepriklausomas ir kritiškai valdžios atžvilgiu nusiteikusias organizacijas. Paprastai jis vyksta metų pabaigoje Maskvoje ir surenka daugiau nei 1000 liberaliai nusiteikusių NVO aktyvistų iš visos šalies. Forume aptariamos svarbiausios pilietinėms organizacijoms rūpimos temos. Jis buvo sukurtas buvusio finansų ministro Aleksejaus Kudrino, kuris dabar vadovauja Sąskaitų rūmams, iniciatyva. Dėl šios priežasties į Forumo renginius kartais ateina Vyriausybės nariai ar stambūs valdininkai, nors tokio „bendradarbiavimo“ rezultatų negalima pavadinti reikšmingais.

Kalbant apie disidentus, ar išskirtumėte jų tipus, jie skirtingi? Pavyzdžiui, Aleksandras Solženicynas turėjo disidento statusą, bet jis aukštino V. Putiną kaip Rusijos gelbėtoją. Jis kritikavo Jelciną ir sutiko susitikti su Putinu, kuris akivaizdžiai pakeitė demokratiją į autoritarinę valstybę. Ar Solženicynas nematė „Gazprom“ ir viso Kremliaus elito korupcijos savo piliečių gerovės sąskaita?

Disidentai tiek dabar, tiek sovietmečiu buvo labai skirtingi. Pakanka pažvelgti į Liudmilos Aleksejevos knygą apie žmogaus teisių judėjimo istoriją, kad pamatytumėte visą disidentinių platformų įvairovę: nuo žmogaus teisių gynėjų iki nacionalistų, nuo tikinčiųjų iki otkaznikų, siekiančių išvykimo iš šalies. Ne visi iš jų buvo demokratijos šalininkai, tačiau juos vienijo sovietų valdžios atmetimas jos tuometinėje formoje.

Pavyzdžiui, Aleksandras Solženicynas buvo akivaizdus valstybininkas, tradicionalistas. Pagal jį, Spalio revoliucija buvo tragedija, kuri išvedė šalį iš jos nacionalinės tradicinės raidos kelio, sunaikino susiklosčiusį gyvenimo būdą, tikėjimą pakeitė ideologija. Todėl jis aštriai nepriėmė sovietinės valdžios ir komunistinės ideologijos. Iš kitos perspektyvos į situaciją žiūrėjo kitas didis to meto žmogus, akademikas Andrejus Sacharovas. Rusija Sacharovui – Europos ir labiau globalaus pasaulio dalis. Jis žvelgė į pasaulį globaliau, suprasdamas visų planetoje gyvenančių žmonių tarpusavio priklausomybę. Sacharovui buvo akivaizdu, kad taikos ir pažangos Žemėje neįmanoma pasiekti, jei nebus gerbiamos pavienio asmens teisės ir orumas.

Sacharovas manė, kad tautų apsisprendimo teisė yra svarbesnė už sienų neliečiamumo principą, ir palaikė judėjimus už nepriklausomybę Sovietų Sąjungos respublikose. Jo nesutarimai šiuo klausimu su Gorbačiovu yra gerai žinomi. Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas nesulaukė Sovietų Sąjungos žlugimo, Jelcino prezidentavimo ir Putino valdymo eros. Tačiau nėra abejonės, kad dėl intelektualaus sąžiningumo jis būtų buvęs nepatogus bet kokiai valdžiai. Aišku, kad su tokiomis skirtingomis pažiūromis Sacharovas ir Solženicynas labai kritiškai vertino vienas kitą.

Yra žinoma, kad Solženicynas jautė simpatiją ankstyvajam Putinui, ne kartą buvo su juo susitikęs ir iš jo gavo valstybinę literatūros premiją. Jis Putiną suprato kaip valstybės kolekcionierių, kaip žmogų, kuriam „rusiško pasaulio“ sąvoka turi prasmę, kuris sutvarkė šalį po skausmingų 9-ojo dešimtmečio reformų ir chaoso. Man atrodo, kad jis užmerkė akis priešais kitą Putino asmenybės pusę, manydamas, kad tokios korporacijos kaip „Gazprom“ ir „Rosneft“ prisideda prie Rusijos didybės ir didesnės jos įtakos pasaulyje. Būtų įdomu, kiek pasikeistų jo požiūris į dabartinį lyderį, jei jis būtų išgyvenęs iki mūsų laikų.

Kaip matote pokyčius Rusijos kultūroje nuo Sovietų Sąjungos griūties? Ar matote skirtingas Maskvos ir Sankt Peterburgo kultūras, žmonių nuostatas?

Žinoma, Rusijos ir sovietų kultūra – du dideli skirtumai. Čia nėra galimybės giliau analizuoti ir lyginti, tačiau šis skirtumas krinta į akis bet kuriam stebėtojui. Dabar atidaryta daugybė šiuolaikinio meno centrų, kurie iš esmės buvo uždrausti sovietmečiu, sunku įsivaizduoti nepriklausomų menininkų ar kompozitorių persekiojimus. Yra daug eksperimentinių teatro spektaklių, kurie patinka ne visiems, tačiau paprastai niekas jų nedraudžia. Beje, vis dar tęsiasi teatralinis Septintosios studijos (Serebrenikovo byla) procesas byloje, kurios dalyviai buvo apkaltinti biudžeto lėšų pasisavinimu. Bet kadangi byla buvo aiškiai sufabrikuota, galima tikėtis, kad ji pasibaigs nenuteisiant pagrindinių kaltinamųjų.

Tokį didelį šiuolaikinės Rusijos ir sovietmečio kultūros padėties skirtumą galima paaiškinti dominuojančios ideologijos, kuri buvo lemiama TSRS, stoka ir kuria turėjo vadovautis visi meno ir literatūros kūriniai. Kalbant apie Maskvos ir Sankt Peterburgo kultūrų skirtumus, mano manymu, tai labai perdėta. Be to, tiek maskviečiai, tiek Sankt Peterburgo žmonės sąmoningai pabrėžia tokį skirtumą, kurį sunku aiškiai išdėstyti. Yra Sankt Peterburgo ir Maskvos žodeliai, skirtingai vadinantys tuos pačius dalykus. Yra skirtinga architektūros rūšis, yra Sankt Peterburgo lietaus klimatas ir „baltos naktys“, šių dviejų miestų istorija yra kitokia, bet iš esmės aš nematau ypatingo kultūrinio skirtumo. Žinoma, tarp abiejų sostinių vyksta amžina konkurencija, kuri kaskart pasireiškia informacinėje erdvėje. Tačiau yra ir kitokios nuomonės šalininkų.

Kalbant apie regioninių žmonių įtraukimą, kokia padėtis Kryme? Rusijos naujienos parodė Kerchės tilto atidarymą, o vėliau kaip žmonės Sevastopolyje šventė naujo traukinio reiso, tiesioginio susisiekimo iš Sevastopolio į Sankt Petersburgą atidarymą. Rodos, įvykdyta infrastruktūra tarp Krymo pusiasalio ir Rusijos žemyno. O kaip su Krymo kasdienybe? Kaip su Krymo totorių padėtimi ir jų politine pozicija?

Kryme padėtis nevienareikšmiška, skiriasi ir požiūris į Rusiją. Žinoma, dauguma yra nusiteikusi prorusiškai, juo labiau, kad pastaruoju metu regionui buvo nusiųsta daug biudžeto lėšų. Krymo tiltas – tai tik vienas iš grandiozinių Kryme įgyvendinamų infrastruktūros projektų. Akivaizdu, kad Krymas Putinui yra ypatinga vieta – jo aneksija šaliai per daug kainavo. Todėl jis daro ir padarys viską, kad Krymo gyventojai jam būtų dėkingi.

Viena iš problemų, su kuria jis susidūrė, buvo Krymo totorių požiūris į Krymo prijungimą. 2014 m. kovo mėn. Putinas telefonu kalbėjosi su Krymo totorių lyderiu Mustafa Dzhemilevu, tačiau nepavyko rasti bendros kalbos. Pasak totorių aktyvistų, tik nedidelė dalis jų palaikė Krymo užgrobimą „referendumo“ metu, o Medžlis kreipėsi į savo tautiečius, kviesdamas nedalyvauti šioje akcijoje. Toks požiūris negalėjo nesukelti valdžios susirūpinimo. Iškart po Krymo aneksijos Putinas paskelbė dekretą dėl stalininių represijų paveiktų Krymo tautų reabilitacijos, tačiau tai neturėjo didelės įtakos Krymo totorių nuotaikoms.

Dabar Krymo totorių Medžlis veikla yra uždrausta, o aktyvistus persekioja FSB. Pavyzdžiui, FSB, Vidaus reikalų ministerijos ir Rusijos gvardijos darbuotojai 2019 m. kovo 27 d. atliko kratas Krymo totorių aktyvistų namuose, įskaitant „Krymo solidarumo“ visuomeninės asociacijos narius.

„Memorialas“ politiniais kaliniais pripažino ir visos islamo partijos „Hizb ut-Tahrir“ areštuotus aktyvistus, kuri Rusijoje pripažinta teroristine organizacija, nors žmogaus teisių aktyvistų teigimu, ji neturi nieko bendra su teroristiniais išpuoliais.

Kadangi aš seniai buvau Kryme, negaliu situacijos vertinti remdamasis savo įspūdžiais. Tai yra tik bendras padėties vaizdas, susidaręs nedalyvaujant.

Jums gali patikti