Naujienų portalas

Savanoriai atskubėjo į talką Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje

Saulėtą rugpjūčio popietę į Dainavos apygardos partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodybą Merkinėje rinkosi iniciatyvūs Lietuvos Šaulių sąjungos ir kitų organizacijų nariai, moksleiviai bei patriotiškai nusiteikę savanoriai. Į spontanišką talką juos pakvietė pilietinės iniciatyvos „Vanago kelias“ organizatoriai. Renginio metu buvo tvarkoma sodybos teritorija, išgenėti brūzgynai, užstoję vaizdą į Merkio upės vingį, kuris, pasak Juozo Jakavonio, jam yra labai brangus.

Po talkos originaliai pristatyta būsima Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų kario viršilos Ernesto Kuckailio knyga. Vėliau vyko vakaronė partizaniška tematika. Naktį, projekto „Šimtmečių girios“ iniciatyva, pradėta sodinti „Partizanų alėja“. Dainininkei Agnei Sabulytei atliekant partizaniškas dainas, visi renginio dalyviai drauge sodino medžius, simboliškai įprasmindami žuvusiųjų Lietuvos laisvės kovose atminimą.

Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė pasakoja, kad į Kasčiūnų kaimą, aplankyti Dainavos apygardos partizanų vadų Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietę bei susitikti su partizanu Juozu Jakavoniu-Tigru kasmet atvažiuoja virš tūkstančio žmonių. „Mano tėtis, būdamas 94 metų, atvykusiems ne tik iš Lietuvos, bet iš viso pasaulio – JAV, Australijos, Kanados, Prancūzijos, Ukrainos ir kitų šalių, pasakoja apie partizanų kovas, apie savo suėmimą, kankinimą bei darbą Magadano ir Kolymos lageriuose,“ – sako ji.

Nepaisant to, kad pats jau yra garbingo amžiaus, J. Jakavonis ne tik su didele meile prižiūri savo sergančią žmoną Zosę, bet dar ir skiria daug laiko atvykstantiems lankytojams. „Tėtis už patriotinį jaunimo auklėjimą ir pasauliui skleidžiamą žinią apie sovietų represijas Lietuvos žmonių atžvilgiu negauna iš valstybės jokių piniginių lėšų, – pasakoja A. Jakavonytė. – Todėl mes esame labai dėkingi, kad vienas iš iniciatyvos „Vanago kelias“ organizatorių Alkas Paltarokas, kartu su gražiu būriu skautų, šaulių ir kitų iniciatyvių žmonių atvyko padėti aptvarkyti aplinką prie bunkerio.“

A. Jakavonytė išreiškė nuoširdžią padėką visiems prisidėjusiems talkininkams, džiaugėsi, kad Merkio vingio ir aukštų krantų panorama vėl atsivėrė ne tik čia gyvenantiems, bet ir visiems bunkerio lankytojams. Ji sako, kad tokie pasibuvimai labai suartina žmones. „Mielos Agnės Sabulytės daina apie partizanų kovas sutemus, šviečiant mėnuliui ir žvaigždėms, sujaudino iki ašarų. Tikiu, kad ne tik mane – pavyzdžiui, vienas talkoje dalyvavęs moksleivis man pasakė, kad yra labai sužavėtas partizanų kovomis ir kad pabuvimas čia palietė jo sielą,“ – jautriomis akimirkomis dalinosi partizano dukra.

Lietuvos kariuomenės viršila Ernestas Kuckailis Juozo Jakavonio sodyboje lankėsi jau ne pirmą kartą. Jis pasakoja, kad jau nuo pirmosios jų pažinties dienos užsimezgė itin šilti ir draugiški santykiai. „Tai nuostabus, atviros širdies vyras, seniai atleidęs savo skriaudikams, – sako E. Kuckailis. – Juozas vis vadina mane „broliu“, o aš atvykstu tarsi pas savo „dziedulį“, kurio seniai nebeturiu. Džiaugiuosi prisidėjęs prie talkos, tuo pradžiugindamas „Tigrą“, kuris vis randa jėgų pasitikti gausius lankytojų būrius savo sodyboje. Deja, sveikata jau per menka pačiam tvarkyti didelį ūkį, tad pagalba iš šalies labai reikalinga.“

„Nuostabiai skambėjo dainos po pušų vainikais, jau saulei nusileidus, – įspūdžiais dalinasi E. Kuckailis. – Tai puikus pilietiškumo ugdymo renginys, kai ne tik pasakojama istorija, bet fiziškai, tvarkant atminimo vietas, prisidedama prie jos išsaugojimo. Tai geras pavyzdys, kaip reikia mylėti savo Tėvynę – ne tik žodžiais, bet ir gerais darbais.”

Dainininkė Agnė Sabulytė sako, kad įsimintinų akimirkų kupina viešnagė J. Jakavonio-Tigro sodyboje ilgam įsirėš atmintyje: „Kol ruošiau talkininkams pietus, Juozas man dainavo negirdėtas, ligi skausmo jautrias partizanines dainas, beliko tik mėginti pritarti ir stengtis viską įsiminti. Tikrai jaučiu, kad dar sugrįšiu, kad išmokčiau ir išsaugočiau ateities kartoms tą muzikinę žinutę, su kuria per kruvinas kovas ėjo mūsų Tėvynės gynėjai.“

„Kai atsigeri vandens iš to paties šulinio, iš kurio ir Lietuvos partizanų vadas A.Ramanauskas–Vanagas gėrė, atrodo nors ir maža dalele, kad ir kaip romantiškai beskambėtų, prisilieti prie mūsų šalies istorijos – tikros, tokios netolimos ir skaudžios,“ – sako A. Sabulytė. Ji pasakoja, kad naktinis partizanų pušų giraitės sodinimas rugpjūčio naktyje – itin stiprus emociškai įvykis: „Dainavau ir miškai nešėsi mano balsą. Iš širdies į širdį skambėjo partizaninės dainos Dzūkijos miškuos. Jaučiau visų kartu sodinančių bendruomeniškumą – tokia rezonavo jėga, jog dar ir dar kartą supranti, kad tik mes visi kartu esame galingi. Tik drąsos ir tikėjimo vedini, veikdami išvien mes galime išsaugoti ir apginti laisvę.“

Vytautas Stagniūnas, JAV Arizonos lietuvių bendruomenės atstovas, džiaugiasi susipažinęs su partizanu J. Jakavoniu-Tigru: „Juozas, kartu su kitais partizanais yra didvyriai, negailėję jėgų ir gyvybių gindami tautos nepriklausomybę. Jie verti didžiausios pagarbos iš tų, dėl kurių aukojosi. Bunkeris Kasčiūnuose yra išskirtinis istorinis simbolis, primenantis pastangas išsilaisvinti iš priespaudos, todėl manau, kad jis būtinai turėtų būti išsaugotas ateities kartoms.“

Vilniaus šaulių kuopos 1-ojo būrio vadas Kostas Ivanauskas pasakoja, kad dalyvaudami talkoje Lietuvos šaulių sąjungos nariai prisilietė prie gyvosios istorijos apie Lietuvos pokario kovas už laisvę: „Padėti mūsų laisvės kovotams, kurie aukojo savo jaunystę, visada garbinga ir gražu.“ Šiai minčiai pritarė ir talkoje dalyvavę verslininkai, UAB „Baltic Drains“ atstovai, kurie aktyviai prisideda prie panašių patriotiškų iniciatyvų.

Juozas Jakavonis-Tigras, kuriam šiuo metu 94 metai, yra paskutinis likęs gyvas Varėnos krašto Dainavos apygardos partizanas. Būdamas vos 19 metų jis aktyviai įsitraukė į Lietuvos partizaninį judėjimą, kovojo su NKVD ir Merkinės stribais.

Jis su kitais partizanais tėvų namų kieme 1945 m. įrengė bunkerį, kuris 1945-1946 m. buvo Pietų Lietuvos partizanų vadų vadaviete. Bunkeryje gyveno ir dirbo vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas, J. Jakavonis dirbo jų ryšininku. Ten pat buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. J. Jakavonis buvo pogrindinės spaudos platintoju, tačiau po dvejų metų aktyvios partizaninės kovos, 1946 m. gruodžio 8 d. gimtajame kaime buvo enkavedistų suimtas nešant partizanų spaudą. Po to buvo tardomas ir kankinamas Merkinės milicijos rūsiuose, Varėnoje, o galiausiai ir Vilniaus KGB rūsiuose. Ištvėręs baisius kankinimus, J. Jakavonis neišdavė nė vieno bendražygio. Bolševikinės valdžios buvo nuteistas ir nuo 1946 m. išsiųstas kalėti į Sibiro kalėjimus. Iš tremties su šeima į Lietuvą grįžo 1959 m.

Jums gali patikti