Naujienų portalas

Vilniaus katedroje atveriamos 70 metų buvusios uždarytos koplyčios

Birželio 24 d., per Šv. Jono Krikštytojo iškilmę, Vilniaus arkikatedroje bus atvertos 70 metų buvusios uždarytos koplyčios. Šv. Mišias 12.30 val. aukos apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Petar Antun Rajič, koncelebruos Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.
Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika – viena seniausių katalikų šventovių Lietuvoje. Tai istorinis įvykis, kad po bemaž 70 metų Katedroje atveriamos naujai įrengtos Turino drobulės, Gailestingumo ir Šv. Stanislovo koplyčios.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas kviečia: „Kviečiu visus birželio 24 d. švęsti Šv. Jono Krikštytojo iškilmę ir kartu – naujai įrengtų Katedros koplyčių atidarymą. Tai nuostabi diena, kai atveriame dar daugiau Katedros lobių. Trys koplyčios, kurios buvo nuo Katedros sugrąžinimo uždarytos, dabar pradeda naują gyvenimą. Tikimės, kad šios naujos maldos vietos skatins tikinčiųjų pamaldumą.“
Į Vilniaus katedrą sugrįžta ir nusavintos meno vertybės iš muziejų fondų. Bažnytinių vertybių grąžinimo procese dalyvaujantis Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas prisimena kardinolo Vincento Sladkevičiaus mintį, išsakytą Katedros atidavimo tikintiesiems dieną: „Turime kaip tauta, kaip valstybė augti lyg grūdas, – o grūdas auga lėtai. Mūsų valstybė, jos muziejinė sistema ir kitos institucijos negalėjo užaugti akimirksniu. Jos turėjo nueiti įvairius kelius, kad pasiektų tą būvį, kurį turime šiandien. Panašiai ir su muziejaus rinkiniais: matome labai daug eksponatų, kurie pasiekė muziejų dramatiškomis aplinkybėmis, kurie buvo NKVD išgrobstyti iš išplėštų, uždaromų bažnyčių, virtusių sandėliais, ateizmo muziejais. Neatiduoti Bažnyčiai turto, kuris jai tikrai priklauso, – o šiandien kalbame apie labai įspūdingą XVIII a. zakristijos spintą – negalima. Ta spinta nėra vienintelis objektas. Šį muziejinių vertybių grąžinimą laikau, kaip sakė kard. V. Sladkevičius, mūsų didėjimo požymiu.“
Katedros administratorius kun. Virginijus Česnulevičius sako, kad šis įvykis byloja apie tris dalykus: dėkingumą, gyvybę ir šventumą: „Esu dėkingas Vilniaus arkivyskupijai, Bažnytinio paveldo muziejui, bendruomenei, – daugybei žmonių, kurie įvairiais būdais prisidėjo, kūrė, atnaujino. Prisiliečiame prie gyvos istorijos, atsiveria Katedra su visomis koplyčiomis. Gal tai galėtų būti žvilgsnis ir į žmogaus gyvenimą, kad mumyse neliktų jokių kerčių, kurios yra uždarytos ir tamsios. Trečias žodis yra šventumas – turime Šventąjį Kazimierą. Bet ateidami į Katedrą, į šias koplyčias, mes prisiliečiame prie daugybės žmonių, kurie gyveno skirtingais laikmečiais, ir sugebėjo išlikti vienybėje su Dievu, gyventi tiesoje ir tikėjimu. Argi nėra mūsų pašaukimas kaip tikinčiųjų, kaip pakrikštytųjų – būti šventais? Kviečiu ne tik žiūrėti, pamatyti meniškus dalykus, bet pamatyti daugiau. Kviečiu bendruomenes – keliauti, melstis ir tuo pačiu šventėti.“
Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, dėkodama prisidėjusiems prie koplyčių atnaujinimo, kviečia aplankyti Katedrą ir apžiūrėti naujai įrengtas koplyčias bei sugrįžusias meno vertybes. Norintys aplankyti koplyčias su gidu, kviečiami iš anksto registruotis į Bažnytinio paveldo muziejaus rengiamas ekskursijas birželio 22, 23, 24 d. ir liepos 3, 10, 17, 24, 31 d. 15.30 val. Registracija – bpmuziejus.lt .
Šv. Stanislovo koplyčia – viena naujausių bei „slapčiausių“ koplyčių Katedroje – atsirado tik po Lauryno Gucevičiaus Katedros rekonstrukcijos. Nuo dabar į titulinio Katedros šventojo koplyčią perkeliama vertingiausia Vilniaus katedros brangenybė, seniausias relikvijorius Lietuvoje – „Šv. Stanislovo ranka“. Apie 1500–1503 m. Vilniaus auksakalių sukurtas sidabrinis paauksuotas rankos pavidalo relikvijorius talpina kankinio vyskupo relikviją. Legenda byloja, kad 1388 m., Lietuvos krikšto proga, šventojo palaikų dalelę Vilniaus katedrai dovanojo Krokuvos katedros kapitula. Manoma, kad ant relikvijoriaus piršto užmautas žiedas su safyru kadaise priklausė kuriam nors vyskupui ir buvo paaukotas šv. Stanislovui kaip votas.
Gailestingumo koplyčioje (buv. Kęsgailų koplyčia) gerbiamos trijų Gailestingumo apaštalų – šv. Jono Pauliaus II, šv. Faustinos ir pal. kun. Mykolo Sopočkos relikvijos.
Turino drobulės koplyčia, anksčiau vadinta Manvydų koplyčia, kvies melstis prie jubiliejiniais 2000-aisiais metais Vilniaus katedrai padovanotos Turino drobulės reprodukcijos. Koplyčioje taip pat pakabinta Meksikos Gvadalupės Švč. Mergelės Marijos paveikslo kopija.
Katedroje bus galima apžiūrėti ir sugrąžintą XVIII a. zakristijos spintą, kuri pastaruosius 30 metų eksponuota Lietuvos Taikomosios dailės muziejuje (darbartiniame Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje). Šio istorinio baldo sugrąžinimas – tai 2005 m. prasidėjusio meno vertybių ir liturginių reikmenų grąžinimo Katedrai proceso reikšmingas įvykis. Nuo XIX a. vidurio Vilniaus katedros zakristijoje stovėjusi spinta – svarbi Vilniaus (arki)vyskupijos katedros istorijos dalis: ji mena Vilniaus katedroje Mišias aukojusius Vilniaus vyskupą pal. Jurgį Matulaitį (1918–1925) ir kankinį arkivyskupą Mečislovą Reinį (1940–1947), būsimąjį popiežių Pijų XI, kuris Katedroje lankėsi 1920 m., kitus svarbius įvykius.
Po metus trukusių kupolo restauravimo darbų atveriama Šv. Vladislovo koplyčia. Lankytojai išvys atidengtą XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje sukurtą, XX a. uždažytą kupolo dekorą. Atsivėrė iliuzinė tapyba: kasetonai su lipdinių imitacijomis, gėlių girliandos, iliuzinę architektūrą užbaigiančios kupolo žibinto kaneliūros. Šv. Vladislovo koplyčios kupolo restauravimo darbus finansavo Vengrijos Vyskupų Konferencija su Vengrijos Respublika.
Išsamiai apie atveriamas Katedros koplyčias ir grįžtančias vertybes
Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika – viena seniausių katalikų šventovių Lietuvoje. Nuo Lietuvos krikšto 1387 m. iki XX a. vidurio Katedra be pertrūkio tarnavo tikintiesiems. Sovietmečiu, 1949–1989 m., Katedra kaip maldos vieta buvo uždaryta, čia ilgą laiką veikė Vilniaus paveikslų galerija. Reikšminga Katedros lobyno dalis, paslėpta dar Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, saugiai išgulėjo slaptavietėje iki 1985 m., kai buvo netikėtai atrasta. 1988 m. Katedra sugrąžinta tikintiesiems, 1989 m. vasario 5 d. atšventinta, kovo 4 d. iš Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios į ją sugrąžintos šv. Kazimiero relikvijos. 2005 m. prasidėjusio meno vertybių ir liturginių reikmenų grąžinimo Katedrai proceso reikšmingas įvykis – 2021 m. gegužę sugrąžinta XVIII a. zakristijos spinta, pastaruosius 30 metų eksponuota Lietuvos Taikomosios dailės muziejuje (dab. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje).
Šv. Stanislovo koplyčia – viena naujausių bei „slapčiausių“ koplyčių Katedroje atsirado tik po Lauryno Gucevičiaus Katedros rekonstrukcijos ir atskiros fundacijos ar oficialaus titulo niekada neturėjo. Iki L. Gucevičiaus perstatymo dabartinės koplyčios vietoje buvo šiaurinis įėjimas į Katedrą, rekonstrukcijos metu pastūmėtas Didžiojo altoriaus link. Atsiradusi uždara patalpa buvo naudojama kaip sandėlis iki 1837 m., kol architektas, Vilniaus klasicizmo atstovas prof. Karolis Podčašinskis (1790–1860) čia suprojektavo ir įrengė nekilnojamą Kristaus kapą. Nuo tada patalpa pradėta vadinti Išganytojo Karsto koplyčia. Koplyčia būdavo atidaroma tik Velykų tridieniui, visu kitu metų laiku būdavo laikoma uždaryta. Šioje koplyčioje du kartus metuose – Didįjį Penktadienį ir Didįjį Šeštadienį – būdavo išstatoma Didžioji Goštautų monstrancija.
Nuo šiandien į titulinio Katedros šventojo koplyčią perkeliama vertingiausia Vilniaus katedros brangenybė, seniausias relikvijorius Lietuvoje – „Šv. Stanislovo ranka“. Apie 1500–1503 m. Vilniaus auksakalių sukurtas sidabrinis paauksuotas rankos pavidalo relikvijorius talpina kankinio vyskupo rankos kaulo dalį. Legenda byloja, kad 1388 m., Lietuvos krikšto proga, šventojo palaikų dalelę Vilniaus katedrai dovanojo Krokuvos kapitula. Įstabaus kūrinio forma itin plastiška, nestokojanti natūralizmo, realistiška puošni vyskupiško puošnaus drabužio rankovės traktuotė neturi analogų kitose šalyse. Manoma, kad ant relikvijoriaus piršto užmautas žiedas su safyru kadaise priklausė kuriam nors vyskupui ir buvo paaukotas šv. Stanislovui kaip votas.
Koplyčioje kabo Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdas ir paveikslas vaizduojantis „Šv. Stanislovo stebuklą“.
Manvydų (naujasis titulas – Turino drobulės) koplyčią 1423 m. Vilniaus katedroje fundavo Albertas Manvydas, vienas iš lietuvių vadų Žalgirio mūšyje, Vilniaus seniūnas ir vaivada. Koplyčioje, kuriai fundatorius pasirinko savo ir brolio Jurgio Gedgaudo šventųjų globėjų vardus, abu su broliu buvo ir palaidoti. Vėliau Šv. Alberto ir šv. Jurgio koplyčią pradėta vadinti Manvydų vardu. 1475 m., mirus paskutiniam Manvydų giminės atstovui, koplyčia tapo Vilniaus vyskupo nuosavybe. Vis dėlto griežtai susieti koplyčią su pirmąja, dar Alberto Manvydo funduota koplyčia, leidžia tik pavadinimas: panašiai kaip ir Šv. Stanislovo koplyčia, ši Lauryno Gucevičiaus rekonstrukcijos metu šiek tiek „pasislinko“ tolyn nuo Didžiojo altoriaus, užleisdama vietą pietiniam Katedros įėjimui. XIX a. kapitulos įrašai koplyčią vadina šv. Pauliaus vardu, greičiausiai pagal altoriuje kabėjusį šventojo paveikslą. Koplyčios interjeras buvo sugadintas sovietmečiu, išlikusios tik tarpukariu Jurgio Hoppeno (1891–1969) dekoruotos koplyčios sienos ir lubos, kurių centre – šv. Pauliaus atsivertimą vaizduojanti freska. Koplyčią puošia Karolio Rafalavičiaus (1831–1861) nutapyta garsaus ispanų dailininko Bartolome Estebano Murillo paveikslo „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“ kopija, kurią apie 1858 m. įsigijo kun. Antanas Zaleskis ir padovanojo Vilniaus katedrai.
2000 m. Vilniaus katedrai buvo padovanota Turino drobulės reprodukcija, kuri nuo šiol bus gerbiama šioje koplyčioje. Taip pat koplyčioje pakabinta Meksikos Gvadalupės Švč. Mergelės Marijos paveikslo kopija, tiesiogiai priliesta prie originalaus XVI a. Gvadalupės Mergelės atvaizdo. Gvadalupės šventovėje tikintieji gerbia pagal šv. Faustinos regėjimus nutapyto vilnietiškojo Gailestingojo Jėzaus atvaizdo kartotę.
Kęsgailų (naujasis titulas – Gailestingumo) koplyčią 1476-iais m. fundavo vienos įtakingiausių tuometinių LDK giminių – Kęsgailų – atstovas, LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Kęsgailaitis (1459–1476). Fundacijos metu koplyčia buvo pašvęsta Švč. Mergelės Marijos gimimo, šv. Jono Krikštytojo, šv. Mikalojaus bei šv. Arkangelo Mykolo garbei. Kaip įprasta, koplyčia ilgainiui įgijo ir daugiau vardų, kylančių iš joje saugomų ir gerbiamų kūrinių bei geradarių: Kęsgailų giminei išmirus, koplyčia kurį laiką rūpinosi Jasinskų giminė, todėl istoriografijoje minimas ir Jasinskų koplyčios pavadinimas; kai joje virš altoriaus kabėjo Kanuto Rusecko paveikslas „Švč. Mergelės Marijos Apreiškimas“, ji buvo vadinama Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo koplyčia; pagal altoriuje buvusią skulptūrą – Šv. Antano koplyčia. Seniausiame koplyčios aprašyme (1743 m. vyskupo vizitacija) koplyčia klaidingai „pavėlinta“ iki 1607 m., priskiriant jai dar vieną – Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo – titulą. Dėl tokios painios ir gausios pavadinimų kaitos istoriografijoje koplyčia dažniausiai vadinama tiesiog Kęsgailų Pirmąja koplyčia. Iš koplyčioje buvusių meno kūrinių likę du paminklai. Koplyčios dešinėje sienoje įkomponuota paminklinė lenta-antkapis su epitafija, skirtas LDK didikui Mykolui Zaleckiui (1744–1816). Balto marmuro antkapyje paauksuotomis raidėmis įrašytas lotyniškas mirusiojo dorybes akcentuojantis tekstas. Priešingoje pusėje bronzinio bareljefo apačioje paauksuotomis raidėmis įrašytas lenkiškas tekstas, skirtas Katedroje palaidotam Mogiliovo arkivyskupui metropolitui Vincentui Kliučinskiui (1847–1917). Lenta sukurta XX a. I pusėje kun. Pranciškaus Rutkovskio rūpesčiu. Dar vienas unikalus paminklas koplyčioje – nedidelė rudo marmuro lenta, tęsianti XVI a. susikūrusią Vilniaus pranciškonų kankinių legendą. Joje išrašytos pagrindinės XIV a. pranciškonų kankinių žūties vietos ir aplinkybės. Lenta pernešta į Katedrą iš 1863 m. uždarytos pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios Mykolo Orlovskio rūpesčiu.
2020 m. restauruotoje koplyčioje įrengta moderni mensa su šv. Faustinos, pal. kun. Mykolo Sopočkos ir šv. Jono Pauliaus II relikvijomis. Virš mensos – šių šventųjų atvaizdai ir centre kabantis Gailestingojo Jėzaus atvaizdas.
Vilniaus katedros zakristijos (lot. sacristia arba sacrarium – iš sacer, -cra-, -crum – „šventas“) spinta yra vertingas meno kūrinys, būtent dėl savo vertės XIX a. patekęs į Katedrą iš kažkurios Lietuvos jėzuitų bažnyčios. Kaip liturginio inventoriaus talpykla spinta sukurta specialiai šiai funkcijai, naudotina pagal savo paskirtį nuo XVIII a., kai buvo pagaminta, iki XX a. 5 dešimtmečio. Pagarbiam pašventintų liturginių reikmenų saugojimui skirtas baldas 2021 m. iš Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus ekspozicijos grįžo į Katedrą, į specialiai šiam baldui skirtą koplyčią.
Nuo XIX a. vidurio Vilniaus katedros zakristijoje stovėjusi spinta – svarbi Vilniaus (arki)vyskupijos katedros istorijos dalis: ji mena Vilniaus katedroje Mišias aukojusius švento gyvenimo asmenis – Vilniaus vyskupą pal. Jurgį Matulaitį (1918–1925) ir kankinį, titulinį arkivyskupą Mečislovą Reinį (1940–1947), taip pat garbingus svečius (pvz., būsimąjį popiežių Pijų XI, kuris Katedroje lankėsi 1920 m.) ir ypatingas iškilmes (Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo vainikavimą popiežiaus karūnomis 1927 m., kuriam vadovavo kardinolas Aleksandras Kakowskis). Spintos grąžinimas Katedrai – grąžina šventovei reikšmingą arkivyskupijos ir jos ganytojų istorijos dalį.
Po metus trukusių restauravimo darbų atveriama Šv. Vladislovo koplyčia. Lankytojai išvys atidengtą XVIII pabaigoje – XIX a. pradžioje sukurtą, XX a. uždažytą, kupolo dekorą (120 kv.m). Atsivėrė iliuzinė tapyba: kasetonai su lipdinių imitacijomis, gėlių girliandos, iliuzinę architektūrą užbaigiančios kupolo žibinto kaneliūros. Šv. Vladislovo koplyčios kupolo restauravimo darbus finansavo Vengrijos vyskupų konferencija kartu su Vengrijos Respublika. Šv. Vladislovas yra Vengrijos ir Vilniaus katedros globėjas.
Jums gali patikti