Naujienų portalas

Kuo gyveno ir kas iš tiesų buvo sausio 13-osios nakties aukos – Lietuvos Laisvės gynėjai?

Kritinėmis 1991 metų sausio dienomis į gatves išėjo didelė dalis Lietuvos žmonių, deja, 14 iš jų – namo nebegrįžo.

Lietuvos Laisvės gynėjų laidotuvės. Atsisveikinimas Katedros aikštėje. Vilnius, 1991 m. sausio 16 d. Algimantas Žižiūnas.

Bent kartą per metus girdime jų pavardes, gyvename gatvėse, kurios pavadintos jų garbei, tačiau ar žinome kas šie žmonės buvo iš tiesų? Šauliai, keliautojai, rytų kovos menų entuziastai, fotografai, moksleiviai, sužadėtiniai, garsių, garbingų šeimų nariai… Prisiminkime paaukojusius savo gyvybę vardan laisvos Lietuvos, atsiminkime, kad tai ne tik pavardės – tai gyvenę, mylėję, kentėję žmonės, turėję savo pomėgius, mylimuosius ir planavę savo ateitį – visi jie – tokie patys kaip ir mes.

VIRGINIJUS DRUSKIS. Žuvo 22 m.

Virginijus Druskis
Virginijus Druskis

Dar su visai mažu Virginijumi tėvai atsikėlė į Vilnių. Vaikinas mokėsi gerai, labai mėgo krapštytis su kompiuterine technika. Pats pasigamino kompiuterį. Sportavo, domėjosi Rytų kovos menais. Įstojo į Kauno technologijos universitetą. Tais pačiai metais buvo paimtas į sovietinę kariuomenę. Grįžo kaip tik tą dieną, kai visa Lietuva stovėjo Baltijos kely. Jis laukė, kada Lietuva sukurs savo nepriklausomą kariuomenę – ketino eiti savanoriu.

1990 metais vedė, tačiau nepraėjus nei metams nuo vestuvių, žmona liko našle. 1991 metų sausio pradžioje Virginijus budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo , o 1991 metų sausio 12–13 dienomis – prie Vilniaus TV bokšto.

„Nieko man neatsitiks”… – tokiais žodžiais nerimaujančią žmoną paguodė Virginijus, sausio 13-osios naktį išbėgdamas iš namų televizijos bokšto link. Ir dar pridūrė: „Jeigu visi bijosim, Lietuva niekada nebus laisva”.

Našle likusi žmona pasakojo – „Virgis taip skubėjo gyventi, taip visko norėjo. Jam viskas buvo įdomu. Virgis mokėjo džiaugtis gyvenimu. Vis ištrūkdavo iš namų, vis ten, kur vyksta kažkas svarbaus. Draugai jį labai mylėjo… Šeštadienį pas mus buvo daug draugų. Kaip niekada. Ėjo ir ėjo, lyg nujausdami. Vėlai vakare žiūrėjome televizorių, klausėmės žinių. Virgis niekada nepraleisdavo “Vakaro žinių” ir centrinės televizijos TSN. Sakė, šiąnakt niekur neisiąs – praėjusią naktį budėjom Nepriklausomybės aikštėje. Tačiau kai išgirdome kvietimą skubėti prie bokšto, nes artėja tankai – šoko rengtis. Dar bandžiau sulaikyti. Buvo labai neramu… Visą naktį nemiegojau – laukiau.“

V. Druskio motina Milda Druskienė pasakojo –„Jis niekad nieko nebijojo, tiesiog lindo į pavojus. Prieš išeidamas į armiją daug treniravosi, susipažino su Rytų kovos metodais. Mokėjo save apginti. Sakė, nesiduosiąs žeminamas, Bet ar beginklis apsiginsi, kai į tave atstatyti automatų vamzdžiai? Kaimynas sakė matęs, kaip Virgis bėgo tankų link. Kaip visada – visur pirmas…“

Virginijaus Druskio vardu pavadinta viena iš Vilniaus gatvių Karoliniškėse.

LORETA ASANAVIČIŪTĖ. Žuvo 24 m.

Loreta Asanavičiūtė
Loreta Asanavičiūtė

Loreta Asanavičiūtė, būdama 5-erių metų, kartu su šeima persikėlė gyventi į Karoliniškes, naują Vilniaus mikrorajoną. Dar būdama 15-os po pamokų pradėjo dirbti siuvykloje, siuvo drabužėlius vaikams – norėjo padėti sunkiai dirbančiai motinai. Vėliau įgijusi buhalterinės apskaitos specialybę simpatiška mergina susipažino su Vincu, būsimuoju sužadėtiniu. Loreta buvo itin geranoriška, paslaugi, rami, trapi, kukli ir drovi mergaitė, nebuvo klasės lyderė mokykloje, bet buvo užsispyrusi – nepaisant mamos draudimų namuose nuolat globodavo laukinius katinus. Kad ir kur būtų, kad ir ką veiktų – visur buvo vertinama ir giriama. Loretai itin patiko lietuvių liaudies muzika – liaudies dainose atrasdavo daug išminties, pati mėgo dainuoti.

1991 m. sausio 12–13 dienomis budėjo Vilniuje prie TV bokšto. Ėjo ten kartu su savo bendravarde drauge Loreta Tručilauskaite. Lemtingomis akimirkomis, draugės teigimu, jos abi laikėsi už rankų. Loreta Asanavičiūtė sušuko „bijau“. Draugė pasiūlė klauptis ir melstis, tačiau į jas jau artėjo tankas. Po tanku atsidūrė trys moterys – abi Loretos ir Angelė Pladytė. Tačiau labiausiai nukentėjo Loreta. Dar gyva patekusi į ligoninę, tikėjosi išgyventi. Pranešama, kad paskutiniai, viltingi merginos žodžiai buvo: „Daktare, ar aš dar gyvensiu?“. Tanko pervažiuotas Loretos likimas buvo nulemtas. Jos širdis ligoninėje teplakė vos keletą valandų.

Loretos mama, Stasė Asanavičienė pasakoja: ,,Prisimenu, savaitę prieš tą naktį Loreta susapnavo savo lemtį. Nubudau nuo jos riksmo per miegą. Atsikėliau, išviriau arbatos, o ji man vis pasakojo, jog sapnavo kylantį didžiulį juodą debesį, o iš jo lendančią ir puolančią tamsią kvadratinę būtybę…”.

Loretos sesuo Renata prisimena: „Kai tik prasidėjo atgimimas, nepraleisdavome nė vieno renginio. Ėjome visos kartu. Ir abi naktis į sausio 12-ąją ir 13-ąją budėjome prie televizijos bokšto. Drauge su Loreta dainavau, šokau jaunimo būry. Paskui mama ir aš sugrįžome į namus sušilti. Sesutė liko su draugėmis. Išgirdusios pabūklų trenksmą, rengėmės vėl bėgti prie bokšto. Čia suskambo telefonas. Vyriškis pranešė, jog Loreta sužeista, ligoninėje. Kai ją pamatėme, buvo amžinai nutilusi.“

Loretos Asanavičiūtės vardu pavadinta viena iš Vilniaus gatvių Karoliniškėse, kurioje gyveno ir pati mergina.

DARIUS GERBUTAVIČIUS. Žuvo 17 m.

DARIUS GERBUTAVIČIUS
Darius Gerbutavičius

Iki tikslo – staliaus-dailidės profesijos Dariui buvo likę vos keli mėnesiai. Darius buvo aktyvus Lietuvos Šaulių sąjungos narys. 17-metis gyveno globiamas rūpestingo tėvų žvilgsnio. Prisirišęs prie namų, mėgo leisti vakarus jam skirtame kambario kamputyje: čia jo magnetofonas, keletas knygų. Ramios ir nerūpestingos vaikystės dienos.

Sausio 11-13 dienomis Darius budėjo prie Spaudos rūmų, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo ir Televizijos bokšto. Lemtingą vakarą tėvai išlydėjo Darių pro duris šiltai aprengtą. Sakėsi eisiąs su draugais budėti prie parlamento. Išgirdusi pirmuosius šūvius, negeros nuojautos persmelkta mama puolė prie telefono, iki ryto skambino Dariaus draugams. Buvo kartu, sakė draugai, bet pradėjus šaudyti, visi išbėgiojo. Nieko nematė, nieko nežino. Turbūt ne vienas ir matė, ir žinojo, bet sukrėsti nedrįso pasakyti teisybės, naiviai tikėdamiesi atitolinti baisią žinią.

Kai nuo televizijos bokšto pusės pasigirdo šūviai, ūžavusi minia pakriko tvoros link. Pasak mačiusių, keturi berniukai bėgo nuo šūvių paskutiniai. Darius Gerbutavičius krito pirmas: kulkos pataikė į kojas. Jau prie tvoros, dar įsikibęs rankomis, bandė perlipti – peršovė rankas. Penktoji kulka į nugarą buvo paskutinė.

Ištvėręs nenusakomą sūnaus netekties skausmą, Dariaus tėtis Antanas Gerbutavičius kreipėsi į Lietuvos žmones: „noriu palinkėti, kad Jūs būtumėte tokie pat dideli patriotai, nors šiek tiek pergyventumėte dėl Lietuvos nepriklausomybės, dėl jos laisvės ir įvertintumėte, kad laisvė yra ne taip paprastai gaunama ir reikia ją branginti, kad ji būtų išsaugota. Jaunajai kartai norėčiau palinkėti domėtis Lietuvos istorija, išlaikyti mūsų kalbą ir visada žinoti, kad esame lietuviai…“

ROLANDAS JANKAUSKAS. Žuvo 22 m.

ROLANDAS JANKAUSKAS
Rolandas Jankauskas

Rolandas Jankauskas domėjosi muzika, dainavo berniukų chore „Ąžuoliukas“, sportu, buvo puikus ieties metikas. Dalyvaudavo matematikos olimpiadose. Po aukštaūgio, sportininko, ieties metiko, išore slėpėsi jautri prigimtis.

1987 metų rudenį Rolandas buvo paimtas į sovietinę kariuomenę, kur iki 1990 m. tarnavo jūrų laivyne, o lapkritį grįžo namo. 1991 m. rugsėjo planavo tęsti studijas universitete. Rolando jaunesnysis brolis Marius itin laukė grįžtančio vyresniojo brolio iš armijos – stipresnio, vyresnio – kaip atramos.

Rolandas su Mariumi ir draugais atėjo prie televizijos bokšto dar prieš baisiųjų įvykių pradžią. Nė vienas nenujautė, net panaši mintis nekilo, kad po pusvalandžio, valandos žmonės čia bus traiškomi tankais, šaudomi. Pasipylus šūviams, kilus sumaiščiai, broliai pametė vienas kitą iš akių. Marius puolė gelbėti apsvaigintos sprogimų savo draugės… Parėjęs namo Rolando nerado. Tėvus nuramino – lyg matęs, kaip jis iš besiblaškančios minios nešęs išsigandusią mergaitę…

Sekmadienį tie, kurie galėjo matyti vienintelę tuomet veikusią Kauno televizijos transliaciją, ekranuose išvydo neatpažįstamai sužalotą veidą. Rolando artimieji, dar nieko nenujausdami, laukė visą dieną. Jų televizorius Kauno stoties nerodė. Motinos akis, matyt, nebūtų suklydusi, kad ir kaip pasikeitęs sūnus. Vakare pradėjo ieškoti. Vėliau, iš liudytojo parodymų paaiškėjo, kad Rolandas kartu su nepažįstama mergina, kariškiams puolant Televizijos bokštą, bėgo tarp tankų, kai juos pargriovė artimas tanko šūvis. Merginą dar spėjo patraukti į šalį, o pats liko gulėti.

Rolando Jankausko vardu pavadinta viena iš Vilniaus gatvių Karoliniškėse.

RIMANTAS JUKNEVIČIUS. Žuvo 23 m.

Rimantas Juknevičius
Rimantas Juknevičius

Rimantas Juknevičius buvo antrasis vaikas šeimoje, paprastas, darbštus, pareigingas, tačiau ir labai išdykęs. Rimanto tėvai dažnai mokytojų buvo kviečiami į mokyklą dėl Rimanto „pokštų“.  Mėgo sportuoti, buvo geras krepšininkas.

Abu tėvai stengėsi savo dviejų sūnų nelepinti. Rimantas ir jo brolis Henrikas vasaromis nedykaduoniaudavo, plušėjo sode, nešiojo statybose plytas, dirbo bet kokius pagalbinius darbus, o uždirbtų pinigų tuščiai nešvaistė, pirko tai, kas reikalingiausia.

Rimantas stojo į Kauno technikos mokyklą, nes iš jos neimdavo į armiją. Bet tais metais surinkti buvo visi. Betarnaujant kariuomenėje, vyresni kareiviai – chuliganai bandė Rimą pažeminti, išnaudoti, bet jis sugebėjo save apginti. Grįžęs įstojo į Kauno technologijos universitetą, Radioelektronikos fakultetą. 1991 metais jau ketvirto kurso studentas, Rimantas važinėdavo budėti į Vilnių.

Lemtingą vakarą jis buvo persišaldęs, jam skaudėjo gerklę, slogavo, nes iš vakaro visą dieną šaltyje prabuvo kartu su žmonėmis gatvėje. Tą vakarą Rimanto teta dar paprašė, kad pasirūpintų savo sveikata ir liktų nakvoti, bet jis nepaklausė ir kartu su draugu išvyko prie Vilniaus televizijos bokšto.

Žuvusiojo vaikino draugai pasakojo, kad Rimantas  turėjo žūtbūt apginti silpnesnįjį, skriaudžiamąjį, sutramdyti akiplėšą, chuliganą. Dažnai sakydavo „Kas kitas, jei ne aš?”. Prie televizijos bokšto Rimas buvo gerai nusiteikęs. Visi šoko, dainavo, sužvarbę vaišinosi vilniečių atnešta kava, sumuštiniais.

Iš tamsos pradėję plūsti užpuolikai į minią ėmė mėtyti sprogmenis. Rimas draugus drąsino: nesitraukim nė žingsnio. Nuo pabūklų trenksmo aplinkiniai parkrito. Jis liko stovėti lyg ąžuolas. Paskui nuo pasalūnės kulkos palūžo. Šalia buvęs marijampolietis studentas puolė Rimą nešti ir pajuto, kaip per rankas srūva kraujas. Draugai nuvežė jį į Santariškių klinikinę ligoninę. Deja vaikino gyvybė užgeso.

Rimanto Juknevičiaus vardu pavadinta viena iš Marijampolės gatvių, vidurinėje mokykloje, kurioje mokėsi Rimantas, atidengta atminimo lenta.

ALVYDAS KANAPINSKAS. Žuvo 38 m.

Alvydas Kanapinskas
Alvydas Kanapinskas

Alvydas Kanapinskas buvo vienas iš pirmųjų ir aktyviausių sąjūdininkų Kėdainiuose, aktyviai dalyvavo platinant Sąjūdžio spaudą. Nuo jaunystės buvo užsikrėtęs donorystės idėja. Daugybę kartų davė kraujo kitiems ir paskutinį kraujo lašą atidavė už Tėvynės laisvę. Jį pažinojusiųjų žodžiais tariant, buvo darbštus ir pareigingas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas.

Alvydo žmona pasakoja: „Alvydas šeštadienio rytą parėjo iš naktinės pamainos. O vakare susiruošė į Vilnių. Mėginau drausti: tegul pailsi. O jis: „Net keli autobusai iš Kėdainių išvažiuoja. Kaip pasiliksi? Nebijok, nieko neatsitiks, mes tik budėsim”. Jis visada taip, kai kas prašo ar paragina. Buvo visuomeninis spaudos platintojas, donoras. O tą vakarą, išgirdęs kvietimą važiuoti į sostinę, šiltai apsirengė, pasiėmė valgyti, pabučiavo mane ir išėjo. Dar Sąjūdžio nebuvo, o Alvydas jau kalbėdavo, jog Lietuva kada nors bus nepriklausoma. Armijoj tarnaudamas suprato, kas ir kaip. Ne sykį buvo šaukiamas į karinius mokymus. Kai gavo paskutinį kvietimą, nusprendė, kad nebeis tarnauti į svetimą armiją…“

1991 metų sausio dienomis A. Kanapinskas budėjo prie Vilniaus televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto.

Alvydo dukra Kristina pasakoja: „Dar penktadienį mes su mama vakare žiūrėjome per televiziją rodomus šmaikščius plakatus ir juokėmės. Aš, tarsi nujausdama, pasakiau: kad tik nereikėtų verkti. O sekmadienio rytą išgirdau verkiant mamą. Pažiūrėjau į laikrodį, jis nėjo, o rodyklės rodė sustojusią šeštą valandą.“

Alvydo Kanapinsko vardu pavadinta viena iš Kėdainių gatvių.

ALGIMANTAS PETRAS KAVOLIUKAS. Žuvo 52 m.

Algimantas Petras Kavoliukas
Algimantas Petras Kavoliukas

Algimantas Petras Kavoliukas dirbo žemę, mėgo jodinėti. Nepraleisdavo jokių sporto varžybų. Dirbo pardavėju, Algimanto žmona Genovaitė dirbo sesele. Jiedu kartu susilaukė trijų vaikų.

Vilnietė sesuo Onutė pasakojo, kad su Algimantu ypač sutardavo. Vienas iš šviesių jo būdo bruožų – nepaprastas darbštumas. Niekada nesakydavo, kad negali – prie darbo visad stodavo pirmas. Jei kam reikėdavo pagalbos, Algimantas visada padėdavo, be to jis iš mažens pasižymėjo drąsa, Algimantas nieko nebijojo. Švelniai mylėjo savo tėvus, kuriuos kasdien lankydavo. Kaimynai jį mėgo už draugiškumą, pagalbą, kurios niekam neatsakydavo. Buvo užsigrūdinęs, kupinas gyvenimo džiaugsmo.

Tomis lemtingomis sausio dienomis Algimantas turėjo laisvą nuo darbo savaitę ir dalyvavo visuose susibūrimuose – sausio 11 dieną gynė nuo SSRS desantininkų Spaudos rūmus Vilniuje, kadangi gyveno greta Vilniaus televizijos bokšto, prasidėjus jo šturmui, vienas pirmųjų išskubėjo ten ir buvo mirtinai sužalotas sovietinės kariuomenės tanko. Motina su dukra grįžusi nuo bokšto anksčiau, po kiek laiko sulaukė ir penkiolikmečio sūnaus Dariaus. Vyro vis nebuvo. Galvojo gal nuėjęs prie Aukščiausiosios Tarybos pastato? Tuo metu Algimantas Kavoliukas jau buvo žuvęs.

A. P. Kavoliuko sūnus Gintaras sekančią dieną taksi skubėjo, grįžti iš Maskvos, kad tik greičiau išvydus tėvą, motiną, seserį ir brolį – ketino padaryti staigmeną namiškiams. Taksi vairuotojas neiškentė nepapasakojęs apie tragiškus tik ką praėjusios nakties įvykius. Vežė keleivį į Karoliniškes, tad pasiūlė pažiūrėti, kaip atrodo televizijos bokštas po vandalų siautėjimo. Tačiau Gintarui tankai tą priešpietį didesnio įspūdžio nepadarė. Matęs jų tarnaudamas tarybinėje armijoje. Dabar atvažiavo trumpų atostogų, o po dviejų mėnesių turėtų ir visai sugrįžti. Grįžus į namus į jį ašarotomis akimis sužiuro juodai apsitaisiusi motina, gausiai susirinkę giminaičiai. Po akimirkos jau žinojo, kad antrą valandą nakties jo tėvą pervažiavo tankas.

VIDAS MACIULEVIČIUS. Žuvo 24 m.

Vidas Maciulevičius
Vidas Maciulevičius

Vidas Maciulevičius buvo aukštas, didelis krepšinio mėgėjas, mokykloje aktyviai žaidė krepšinį, buvo komandos kapitonas.

Vaikystėje jį augino ir prižiūrėjo ne tik tėvai – šiems išeidavus į darbą, mažuoju broliuku rūpinosi penkeriais metais vyresnis Rimas. Broliai buvo vienas prie kito labai prisirišę. Vido žmonos žodžiais tariant, kartu dirbdavo, kartu ilsėdavosi.

Ir vėliau, jau sukūrę šeimas, mėgdavo visi sykiu atostogauti – prie ežero ar  į pajūrį. Ir tą naktį buvo abu kartu, žmonas palikę vaikų žiūrėti. Stovėjo šalimais, nesitraukė. Viena kulka buvo lemtinga – pataikė Vidui į nugarą. Nuvežus į ligoninę, paaiškėjo, jog jis jau miręs. Rimui buvo sužeista ranka.

Vido našlė Aušra pasakojo: „Svajojom nusipirkti butą, taupėm… Su Vidu susipažinom likus ketveriems metams iki jo žūties. Vedęs Vidas mokslus metė – teko pačiam užsidirbti duoną šeimai. Vidas nevengė jokio darbo. Nuo mažų dienų buvo pratęs pasikliauti savo rankomis. Lengvo uždarbio nesivaikė, o ir nemokėjo sukčiauti. Kaip daugeliui jaunų šeimų, mums visko trūko, o dirbo tik vienas Vidas. Net vasaromis nepailsėdavo – kartu su broliu ir tėvu uždarbiaudavo statydami namus. Netekau geriausio draugo, artimiausio žmogaus… Dabar gyvenimas atrodo toks tuščias. O mažas kambarėlis toks erdvus. Mažyliui dar nėra trejų metukų. Tėvelį labai mylėjo, laukdavo jo grįžtant, mat jis visada rasdavo laiko su sūnumi pažaisti. Simukas glostė tėvelio galvą, sakė miega. Pailsės, pamiegos ir vėl su juo žais…“

Vido Maciulevičiaus vardu pavadinta viena iš Vilniaus gatvių Karoliniškėse.

TITAS MASIULIS. Žuvo 28 m.

TITAS MASIULIS
Titas Masiulis

Tito Masiulio gyvenimas net neprasidėjęs buvo paženklintas nelaime – Vitalijai Masiulienei besilaukiant Tito, Baltijos jūroje nuskendo jos vyras ir Tito tėvas. Našle likusi Vitalija vėliau ištekėjo dar kartą, o be jau gimusių Rimos ir Tito, šeimoje gimė dar dvi dukros – Vilė ir Giedrė. Titas augo darnioje, draugiškoje šeimoje, apsuptas mamos, patėvio ir trijų sesių meilės.

Titas mokykloje lankė baseiną, šokių būrelį, domėjosi fotografija. Mėgo eksperimentuoti, keliauti. Studijavo civilinę ir pramonės statybą. Vėliau buvo paimtas tarnauti į sovietų armijos laivyną. Mėgo keliauti, aplankė įžymias Lietuvos vietas. Netrukus įsijungė į Kauno turistų klubą, dalyvavo žygyje į Fanų kalnus (Tadžikija), keliavo po kalnus pietinėje Europoje ir Azijoje.

1988–1989 metais Titas aktyviai įsitraukė į „Sąjūdžio“ organizuojamus mitingus, pilietines akcijas, dalyvavo „Baltijos kelyje“.

Tito patėvis pasakoja: „Titas – tai balandis. Taikos simbolis. Ne priešgina. Mylėjo kiekvieną gamtos sutvėrimą. Dešimties metų jau padėdavo mašiną remontuoti. Namuose – konstruodavo, klijuodavo. Jo modeliai veikdavo. Nusipirkęs kokį daiktą, išardydavo, kad suprastų, kaip viskas padaryta. Meistrai atsisakė, o jis fotoaparatą pataisė. Buvo ir elektroninį laikrodį pasidirbęs. Sakau: kam jį darai, nusipirkti galima. „Pasidaryti pačiam – įdomiau”, – atsakė. Dėl politikos pasiginčydavo. Aš už laisvą rinką, – aiškindavo, – tik ji išgelbės Lietuvą. Dar 1988 vasario 16-ąją matė, kaip milicininkai mušė žmones. Piktinosi. Važiuodavom į mitingus. Baltijos kelias… Europos kelias. Tos nelemtos savaitės ketvirtadienį pernakt budėjom prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Atvykom šeštadienį. Lyg ramu buvo. Titas siūlė grįžti į Kauną. Vėliau persigalvojo: „Tėte, važiuokit namo, o aš su draugais prie televizijos bokšto nulėksiu“.

Tito mama prisimena: „Aš tą naktį sirgau. Žiūrėjau televizorių. Klūpojau, meldžiausi. Paryčiui grįžo namiškiai. Besikalbant paskambino iš Vilniaus: sūnaus krūtinėje – šautinė žaizda. Padėtis beviltiška.“

Titas buvo nukautas sovietų desantininkų.

2006 metais sukurta memorialinė Tito svetainė, kurios autorė – sesuo Giedrė. 2011 metų sausio 12 dieną, minint žūties 20-ąsias metines, Kauno miesto muziejuje buvo atidaryta Tito Masiulio fotografijų paroda „Laisvės ir kalnų šauksmas“. Virtuali parodos versija eksponuojama LR Seimo svetainėje.

Įsimintina ir Tito Masiulio senelių iš mamos pusės – Adomo ir Bronislavos Gecevičių istorija. 1943 metais jie priglaudė ir išgelbėjo viena žydų mergaite Tikvą, tais pačiais metais pasirūpino dar dviem žydų berniukais. Gecevičiai buvo apdovanoti Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi, kurį įteikė Lietuvos prezidentas. Bronislavai suteiktas Pasaulio tautų teisuolės titulas Izraelyje, „Yad Vashem“ institute. Pavardė iškalta akmens sienoje Jeruzalėje šalia kitų Pasaulio tautų teisuolių  vardus gavusių beveik 600 žmonių. Vilniaus žydų muziejaus archyve yra saugoma apie 1700 gelbėtojų bylų, tarp kurių – ir Bronislavos bei Adomo Gecevičių.

Tito Masiulio garbei yra pavadinta mokykla – T. Masiulio jaunimo mokykla. Pagrindinė gatvė Kaune, buvusi M.Gorkio, ir pagrindinė Piliuonos gatvė pavadintos Tito Masiulio vardu (1991).

ALVYDAS MATULKA. Žuvo 35 m.

Alvydas Matulka
Alvydas Matulka

Alvydas Matulkos tėvas 1946 m. buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs iš tremties, kamuojamas ligų ir iškęstų negandų mirė, bet spėjo sūnui įskiepyti meilę Lietuvai.

Alvydas dirbo vairuotoju. Buvo darbštus, visų gerbiamas. Motina sakė, kad buvo jautrios sielos žmogus, mėgo skaityti knygas, laikraščius. Turėjo draugę Aldoną, su kuria ketino kurti šeimą. Prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui aktyviai dalyvavo jo veikloje.

Alvydo motina prisimena, kad sūnui priekaištavo ir neleido vykti į Vilnių, bet šis jai atsakęs, kad reikia nors menka dalele reikia prisidėti prie Lietuvos laisvės.

Sausio 13-osios naktį kartu su daugybę žmonių A. Matulka iš Rokiškio autobusu išvažiavo į Vilnių. Atvykęs Alvydas susitiko pusseserę Nijolę Gudelevičienę, nuėjo į Katedrą mišių. Paskui – prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur vilnijo jūra žmonių, sugužėjusių iš visos Lietuvos kampelių. Staiga nakties tamsoj pasigirdo tankų pabūklų trenksmas, automatų tratėjimas. Minia sukluso. Išgirdęs, kad aplinkui žūsta žmonės, jis pasiteiravo: „Nejaugi kareiviai gali šaudyti į žmones?“. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Rokiškėnas staiga griebėsi už širdies ir sukniubo aikštėje. Atvykusi greitoji pagalba jau nebespėjo išgelbėti A. Matulkos gyvybės. Medicinos ekspertai nustatė, kad Alvydas mirė nuo ūmaus miokardo infarkto.

Bajorų žmonės apie Alvydą Matulką nepasakė nė vieno prasto žodžio. Kas pageidavo, tam šieno, kuro atveždavo. Neatsisakydavo padėti sukrauti daržinėn ar malkinėn. Senukų būdavo ypač laukiamas – mat už paslaugas, kaip kai kas mėgdavo, svaigalų neprašydavo.

„Numirti už laisvę visai nebaisu“ – ne kartą Alvydas yra prasitaręs draugams.

APOLINARAS JUOZAS POVILAITIS. Žuvo 54 m.

Apolinaras Juozas Povilaitis
Apolinaras Juozas Povilaitis

Apolinaras Juozas Povilaitis grįžęs iš kariuomenės apsigyveno Vilniuje ir pradėjo dirbti: iš pradžių oro uoste, o vėliau, norėdamas tobulėti perėjo dirbti naktimis į Vilniaus telefonų stotį. Tuo pačiu metu įstojo mokytis.

Vėliau sukūrė šeimą ir susilaukė trijų vaikų. Pagausėjus šeimai iškilo finansinės problemos, todėl teko ieškoti geriau apmokamo darbo – įsidarbino šaltkalviu. Naktį dirbdavo, dieną mokydavosi ar saugodavo vaikus.

Nuo pat Atgimimo pradžios Apolinaras dalyvaudavo visuose renginiuose, nepriklausomai nuo to, kuriame beatgimstančios Tėvynės krašte jie vyktų. Pirmą nepriklausomybės kovų „krikštą“ bananu nuo SSRS vidaus kariuomenės Apolinaras gavo Katedros aikštėje 1989-ųjų rudenį, užstojęs seną moterį. 1991 metų sausio dienomis jis budėjo prie Aukščiausios Tarybos, Televizijos komiteto. Kadangi šeima gyveno netoli TV bokšto, išeiginėmis dienomis budėjimui buvo pasirinkta artimesnė vieta. Tą lemtingą naktį Apolinarą nušovė rusų karininkas, paleidęs šūvių seriją iš automato. Apolinaras mirė vietoje, prie pat TV bokšto, kurio link išskubėjo, kai tankai jau važiavo pro jo namus.

Netrukus po tėvo mirties, Technikos universiteto studentė Edita Povilaitytė sugebėjo išlaikyti du egzaminus. Jos filosofijos žinias dėstytojas įvertino visais dešimčia balų. „Reikia būti tokiems kaip tėtis. Nedarykime jam gėdos“ – įspėjo ji brolius. Apolinaras Povilaitis – pats vyriausias iš žuvusių prie televizijos bokšto kraupią naktį.

Apolinaras paveldėjo taikų, bet tvirtą būdą genties, kuriai priklausė ir Lietuvos prisikėlimo šauklys Vincas Kudirka. A. Povilaičio senelė buvo Vinco Kudirkos įseserė A. Kudirkaitė.

Apolinaro Juozo Povilaičio vardu pavadinta viena iš Vilniaus gatvių Karoliniškėse.

IGNAS ŠIMULIONIS. Žuvo 17 m.

Ignas Šimulionis
Ignas Šimulionis

Ignas Šimulionis buvo vienintelis vaikas šeimoje.

1947 m. aštuonerių metukų Igno mamą Nijolę su jos mama ir senele sovietai ištrėmė į lagerius Sibire. Nijolės tėvas buvo nuteistas kalėti lageriuose. Igno dėdė Antanas Linkevičius, mamos Nijolės brolis prisijungė prie partizaninio judėjimo ir žuvo. Kaip teigia Igno tėvas Rimantas: „visa tai formavo Igno asmenybę, meilę Tėvynei ir patriotizmą“.

Ignas 1991 metais buvo 12 klasės mokinys, tuo metu, taip pat „Geležinio vilko“ kuopos šaulys . Ketino stoti į Vilniaus universitetą arba Policijos akademiją . Domėjosi politika, mėgo muziką, knygas, gamtą, sportavo , buvo paklusnus, atidus, teisingas vaikas. Niekad neišeidavo pas draugus ar į mokyklą nepabučiavęs tėvų. Buvo neišrankus, nereikalaudavo iš tėvų puošnaus drabužio, brangios muzikos aparatūros, ir ne todėl, kad būtų augęss varge – vieninteliam vaikui tėvai nieko negailėjo.

1991 metų sausio dienomis Ignas kartu su motina budėjo prie Vilniaus televizijos bokšto visą savaitę. Prie televizijos bokšto budėdavo ir jo bendraklasiai. Sausio 10 d. Igno mama, grįžusi vidudienį iš pamokų, sutiko jį su draugu tarpduryje. Vaikinai ėjo prie televizijos bokšto, nes ten jau stovėjo okupantų tankai. Grįžęs tą vakarą Ignas prasitarė, kad kareivukai visai mieli vaikinai, net leido paliesti neperšaunamą liemenę… Niekas netikėjo, kad jų pirštai gali nuspausti automato gaiduką ir paleisti į savo bendraamžį kulką.

Kai desantininkai užgrobė Spaudos rūmus, Ignas vėl puolė prie televizijos bokšto, bet tąkart grįžo itin surimtėjęs ir labai susikaupęs. Sekančią dieną Ignas vėl grįžo vėlai vakare, nenusirengęs krito ant sofos ir netaręs nė žodžio žvelgė į lubas, kažką mąstė. Tai buvo paskutinis  žvilgsnis, kurį amžiams įsiminė vaikino tėvai. Po kelių minučių Ignas išskubėjo atgal. Motina dar spėjo pasakyti: – „Sūnau, mes su tėtuku ateisim Tavęs pasitikti.“

Tėvai jį rado tik kitą dieną morge.

Igno Šimulionio vardu pavadinta viena iš Vilniaus gatvių Karoliniškėse. Vilniaus Universiteto Senato sprendimu, tarpininkaujant tėvams, 1995 metais įsteigta Igno Šimulionio vardo stipendija, mokama Vilniaus universiteto studentams.

VYTAUTAS VAITKUS. Žuvo 48 m.

Vytautas Vaitkus
Vytautas Vaitkus

Vytautas Vaitkus buvo stiprios sveikatos, iš ilgaamžių giminės: mama, tetos ir dėdės buvo perkopę per aštuoniasdešimt. Karštas, užsispyręs žemaitis, nors pykčio ilgai nelaikydavo. Vytautas su žmona Apolonija šeimoje susilaukė sūnaus Roberto. Šeima gyveno Lazdynuose.

Apolonija prisimena: „Dieve brangus, ką aš pamačiau Polocko gatvėje – sužaloti, sudraskyti!.. Neišlaikys širdis, galvojau, greičiau išeiti iš čia, kol pati nesusmukau. Ir staiga atpažinau savo žmogų! Šone – žaizda.“

Pirmąkart jiedu susitiko prieš dvidešimt metų Šnieriškių kaime. Vytautas, tuomet dirbęs Kino studijoje vairuotoju, atsitiktinai užklydo į nuošalų Molėtų rajono kaimą – Apolonijos gimtinę. Parvežė ją su drauge Vilniun. Žodis po žodžio išsikalbėjo, pasiguodė: abu vienodai vargo matę, abiem greit po trisdešimt. Ir pritapo vienas prie kito. Nors abu skirtingo būdo. Lėta aukštaitė, dar vaikystėje pratusi, vaikštinėdama viena miškais, viską apgalvoti, ir smarkus žemaitis nuo Šilalės.

„Iš pradžių būdavo sunku sutarti – karštas, užsispyręs. Paskui supratau: pykčio viduje nelaiko. Nutyliu, o apsisukusi padarau, kaip reikia. Ir žinau, kad po valandos, sąžinės graužiamas, šimteriopai atsiprašys.“ – pasakoja Apolonija.

Vytautas, pasak artimųjų, labai mėgo ankstyvą pavasarį, pirmąją šilumą. Kai įsigijo mašiną, laisvą dieną šeima lėkdavo Šnieriškių pusėn, kur stovi senas Apolonijos tėvų namas. Aplopė stogą, susikasė daržą, genėjo senąsias obelis ir sodino naujas – mielas kiekvienam lietuviui užsiėmimas, kaimo oras.

Lemtingąją  naktį šeimą pažadino tankai. Vyras apsirengė, o prie durų trumpam susvyravo. Tarsi nujausdamas, kad nebegrįš.

Skaudžią žinią atnešė sūnus persigandusiomis akimis: „tėvelio mašina stovi prie bokšto“, – ir ištiesė „Respubliką” su žuvusiųjų pavardėmis.

Vytauto Vaitkaus vardu pavadinta viena Vilniaus gatvė Karoliniškėse.

VYTAUTAS KONCEVIČIUS. Žuvo 50 m.

Vytautas Koncevičius
Vytautas Koncevičius

Vos sulaukęs ketverių, Vytautas Koncevičius kartu su mama ir broliu 1945 metų liepos mėnesį buvo ištremtas į Sibiro kaimą. Vytauto tėvas – rezistentas, taip pat vėliau buvo ištremtas į Sibirą. Vytauto tėvas ir brolis ten mirė nuo bado. Pats Vytautas baigė vietinę, kaimo septynmetę mokyklą, o 1960-aisiais kartu su motina grįžo iš tremties į Lietuvą.

Sąjūdžio pakviestas 1991 metų sausio 13 dieną budėjo prie Vilniaus televizijos bokšto kur buvo sužeistas. Daugiau kaip mėnesį medikai kovojo, bet sužeistojo organizmas neatsilaikė. Vasario 18 dieną nustojo plakti Vytauto širdis.

Akinantys blyksniai, triukšmas dirbtuvėse, per kurį balso neišgirsi – tokioj aplinkoj Vytautas dirbo daugiau kaip dvidešimt metų. „Mes nesistebime, kad prie televizijos bokšto Vytautas nėrė į pačią peklą. Pas mus padirbėjus, nei tankų prožektoriai, nei šūviai didelio įspūdžio nepadaro“ – liūdnai juokauja Vytauto Koncevičiaus brigados vyrai. Kurie Vytauto vadovaujamoje brigadoje išdirbo po penkerius metus, o jauniausias jų – vos dvejus. Bet visi vyrai tapo tikrais draugais, o jų nedidelis kolektyvas – geriausiu Jonavos mechaninėse gamyklose Kėdainių ceche.

Kolegos prisimena: „Labai motiną mylėjo. Girdėdavom: reikia ją įspėti, kad nesijaudintų, vėliau grįšiu. Mama negaluoja. Važiuoju į miestą vaistų… Dvidešimt metų išgyveno dviese su motina 9 kvadratinių metrų kambarėly bendrabuty. Dėl to galbūt šeimos nesukūrė. Ir kad nors kada būtų verkšlenęs, skundęsis.“

Vytauto mama, Teklė, atsimena: „Gyvenimas užgrūdino. Visas ašaras išliejau tremty, Sibire. Ten žuvo vyras, kurio kapo vietos nežinau. Ten pati savo rankomis iškasiau duobę jaunesniajam šešerių metų sūneliui. Štai kvėpuoju, gyvenu ir antrą sūnų palaidojusi. Visa, ką turėjau brangiausia – Lietuvai atidaviau. Prieš kelerius metus pagaliau gavom butą. Rodos, galėjom žmoniškai gyventi… Vis dar turėjau vilties, kol gydytojai bandė išgelbėti nuo sužalojimų, padarytų centruotos kulkos. Kankinosi daugiau kaip mėnesį, bet nebuvo lemta…“

Šaltiniai:

Žydrūnas Mačiukas (http://www3.lrs.lt/pls/inter/sausio_13?p_r=4110&p_k=1)

Lietuva, 1991 01 13 : dokumentai, liudijimai, atgarsiai / [Spaudos departamentas]. – Vilnius : Spaudos departamentas, 1991, p.  41, 43, 45, 47, 49, 51, 53, 55, 57, 59, 61, 63, 65, 67.

Jums gali patikti