Naujienų portalas

A. Ramanausko -Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė -Skokauskienė apie Kovo 11 dienos reikšmę: tų aukų vainike ir mano Tėčio gyvybės žiedas

Labiausiai įsimintina jūsų graži istorija Kovo 11 dieną? 

Kuomet prisimenu 1990 Kovo 11-ąją visuomet užvaldo džiaugsmo ir pasididžiavimo jausmas. Ar tai įsimintina ir graži mano istorija? Taip, tai ir mano. Jos prasmė man visada siejasi su mano Tėčio, Lietuvos, kovojusios su sovietine okupacija, valstybės vadovo Adolfo Ramanausko – Vanago žodžiais, kuriuos Jis užrašė Laisvės kovų metais: “Visi esame lygūs kovos broliai ir tarp mūsų nėra nei pono, nei tarno, nei buožės, nei berno, nes kovojame ne dėl dvaro ar aukštos ir pelningos vietos, mes visi teturime vieną troškimą, iškovoti Lietuvai laisvę ir, jeigu Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje, su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą, nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.“

Ta pasiaukojant siekta džiaugsmo šventė ir buvo 1990 m. kovo 11 diena. Į ją buvo eita visus okupacijos metus. Juose buvo ir mano gyvenimas. Už ją sudėta daug aukų. Tų aukų vainike ir mano Tėčio gyvybės žiedas. Jam neteko pasidžiaugti Laisvės švente, kaip ir daugeliui laisvės kovotojų, bet jie priartino šią dieną mums.

Kaip prisimenate 1990 –jų istorinius įvykius?

Man tai buvo labai jautrios, pilnos įtampos, jaudulio dienos. Buvau labai įsijautusi į tuos 1990-jų istorinius įvykius.

Kaip jums atrodė, kas pasikeis po Nepriklausomybės atstatymo?

Buvo toks jausmas, kad dabar, po Nepriklausomybės atstatymo, greitai sugrįš istorinis teisingumas, kad bus demaskuotas sovietinis  melas ir šmeižtas apie Lietuvos laisvės kovas. Buvo aišku, kad ekonomiškai atsigauti Lietuvai reikės daug laiko, bet galvojau, kad laisvoj Lietuvoje teisingumui atstatyti nebebus kliūčių. Tačiau viskam reikia laiko. O kad tas laikas trumpėtų, kad viskas vyktų greičiau, aš pati negailėjau nei savo laiko, nei jėgų.

Ar būtumėte patikėję, kad Lietuva bus tiek pasikeitusi po 31 metų?

Tuo metu negalėjau įsivaizduoti visų dabartinių pasikeitimų.

Ar galite papasakoti kaip tuo metu gyvenote?

Po Nepriklausomybės atkūrimo gyvenau labai aktyvų gyvenimą. Be tiesioginio inžinierės darbo, reikėjo skubėti labai daug ką padaryti. Reikėjo susigrąžinti Tėčio rašytus autentiškus atsiminimus, nuotraukas, dokumentus, kurių paslėpimo vietas žinojo mano amžiną atilsį Mama, Birutė Mažeikaitė- Ramanauskienė, Adolfo Ramanausko Vanago žmona, Dainavos apygardos partizanė slapyvardžiu “Vanda“. Tų vietų buvo nemažai. Atsimenu tuos įspūdingus susitikimus su žmonėmis, kurie mus glaudė, kai aktyvieji laisvės kovos veiksmai represinių struktūrų buvo nuslopinti, kai Tėtis rašė atsiminimus, autentiškus liudijimus apie Laisvės kovas. Visą sovietmetį su tokiais žmonėmis mes negalėjome susitikti, bendrauti, nes Mama grįžusi iš politinių kalinių lagerio, KGB visą laiką buvo labai persekiojama. Prisimenu tų žmonių susitikimo džiaugsmo ašaras, ir kaip jie mane vis vadindavo ne mano vardu. Aš jiems buvau likusi Nijole, Onute, Danute…vardu, kuris man buvo duotas jų namuose, tam slėpimosi laikui, su visa atsargine, išgalvota istorija apie tolimą jų giminaitę, viešinčią pas juos. Tai buvo padaryta  saugumo sumetimais, jeigu netikėtai užklydęs kaimynas ar koks kitas prašalietis staiga netikėtai čia pamatytų  mergaitę.

Jau 1991 m. „Minties“ leidykloje, išleidau pirmą leidimą Adolfo Ramanausko Vanago atsiminimų, dienoraščių “Partizanų gretose“ knyga “Daugel krito sūnų“. Kol tai pasiekiau, praėjau ilgą, pilną įspūdžių ir nepakartojamų istorijų kelią. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tuo laiku dar net užuomazgų nebuvo.

Per Lietuvos Politinių Kalinių Tremtinių Sąjungą kreipiausi į Lietuvos Generalinę prokuratūrą ir pasiekiau, kad būtų pradėtas tyrimas dėl Adolfo Ramanausko Vanago kankinimų ir nužudymo. Buvau kviečiama apklausoms. Buvo ir komiškų istorijų, kai buvę ,,senieji“ prokurorai kaip taisyklė prisistatydavo, kad sovietiniais laikais jie dirbo tik su kriminalinėm bylom, o su partizanų bylomis jokių reikalų neturėjo ir kabinete net padainuodavo partizaninę dainą, taip parodydami lojalumą buvusioms partizanų Laisvės kovoms.

Siekiant tiesos daug reikėjo praeiti…Labai aktyvus buvo gyvenimas. Minėjimai, šventės su prisiminimais, su partizaniškom dainom…Jos buvo organizuojamos laisvės kovotojų artimųjų. Negalėjau į jų kvietimus neatsiliepti, jausdavau ten ir savo Tėvų dvasios dalelę.

1992 metais režisierius Edmundas Zubavičius buvo sumanęs kūrti pirmą filmą „Partizanai“, skirtą Adolfo Ramanausko Vanago atminimui. Jis norėjo gauti Mamos sutikimą dalyvauti tame filmo kūrime. Buvo įspūdinga to sutikimo istorija, važinėjimai po Dzūkijos miškus, patirti išgyvenimai būnant bunkerių vietose. Kausimas yra per platus, kad galėčiau aprašyti savo to laiko gyvenimą.

Kaip vertinate Lietuvos pasiekimus per šiuos 31 metus?

Teigiamai. Kai kur buvo pritrūkta ryžto ir drąsos. Visada galime daugiau.

Jūsų nuomone kas svarbu, jog Lietuva būtų stipri ir vis joje gyventume laimingi?

Svarbu jausti laisvę, kurios pagrindas yra atsakomybė.

Valstybinės simbolikos atributai kuriuos turite namie?

Namuose turiu kelias Lietuvos trispalves vėliavas, be abejo turiu ir tą, kurią man 2018 m. įteikė Lietuvos kariuomenės vadas nuo mano Tėčio karsto per valstybines laidotuves.

Turiu valstybės herbą, labai gražų, ąžuolinį, gavusi dovanų per vieną jubiliejinį savo gimtadienį. Pagarboje laikau ir heraldinius ženklus Dvigubą kryžių, Gedminaičių stulpus.

Kaip manote, kokia Lietuva bus dar po 31 metų?

Galiu turėti norus, svajones, bet sunku nuspėti ateitį.

Ką plikėtumėte Lietuvos žmonėms?

Su švente, brangieji! Su Lietuvos Nepriklausomybės diena! Būkite laimingi, būkite reikalingi Lietuvai savo darbais, savo meile, savo gyvenimo prasme! Kurkime tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą, nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.

 

 

Jums gali patikti