Naujienų portalas

Aktorei Birutei Mar – 50

Monospektaklių meistrės jubiliejus

Aktorei Birutei Mar – 50

juokdary išminčiaus širdim –

uždangą nakties pakėlęs

surinkęs karalių ašaras

bėgantį laiką ir gėlą –

nusimesk savo rūbą dulkėtą

ir pabūk dar laimingas

akimirksnį vėlų –

kai visi užmiršo tave

senojo teatro tyloj pasilikusį…

dar pabūk juokdary –

dar iš laimės virpėdamas

šok savo šokį –

netikros mėnesienos šviesoj

netikrų karalysčių karaliams…

Šį eilėraštį Birutė Mar parrašė lygiai prieš dvidešimt metų Teatro dienos proga.

Birutė Mar – šiuo pavardės trumpiniu aktorė, režisierė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė gerai žinoma ne tik Lietuvos, bet pasauliniame teatro kontekste, kovo 23 dieną jai sukanka 50 metų. Šiandien ją drąsiai galime vadinti aktore-lydere monodramos srityje. Birutę Mar galima prilyginti Oskarui Koršunovui, pastaruoju metu geriausiai pasaulyje žinomam lietuvių režisieriui. Pasauliniame monodramos kontekste tokį „vaidmenį“ atlieka Mar. Tai galime stebėti ne vien sekdami tarptautinių festivalių panoramą, bet ir jų apdovanojimus, kuriuose pagrindiniais prizais itin dažnai apdovanojama ši aktorė.

Per porą dešimtmečių susiformavo ne tik Birutės Mar misionieriškas požiūris į savo aktorės-režisierės profesiją, bet ir tiriamasis siekis kuo giliau pažinti ir kaskart naujai reflektuoti monospektaklį kaip reiškinį, šią teorinę refleksiją pritaikyti kuriant naujus spektaklius. Vos tik baigusi studijas Sankt Peterburgo teatro akademijoje, Birutė Mar išvyko ilgai stažuotei į Japonijos teatro mokyklas. Grįžusi, po pirmųjų sėkmingų režisūrinių žingsnių Lietuvos teatre, ši menininkė nesustojo, neapsiribojo savo pasiekimais – nuolat tobulinosi, ieškojo galimybių dalyvauti įvairiuose Europos seminaruose, stažuotėse, skirtuose aktoriaus profesiniam ugdymui.

Tokia „kelionė“ iškristalizavo Birutės Mar nuoseklų atsidavimą monospektakliui. Palaipsniui, kai ši kūrybos forma tapo nedaloma šiuolaikinio teatro dalimi, Mar imta laikyti jo pradininke ir lydere Lietuvoje, o monospektakliai įgijo tam tikrą akademinį statusą. Apie šios aktorės monospektaklius parašyta daug recenzijų, atsiliepimų, sukauptų Lietuvos nacionalinio dramos teatro archyve. Ji pati apie monožanrą sako: „Natūralu, jog kurdama autorinį spektaklį (savo kūrinį) esi nuošaliau, suburi savo komandą ir vedi paskui save. Man tai tapo labai įdomu. Ne tik suvaidinti vaidmenį, bet ir sukurti sceninę spektaklio estetiką, visumą, kurioje tavo „partneriais“ būtų visi komponentai – šviesa, muzika, erdvė. Žinoma, įdomu vaidinti ir gero režisieriaus dideliame spektaklyje, bet taip nutinka nedažnai. Be to, savąjį mažą spektaklį lengviau puoselėti, auginti, rūpintis juo. Pradėjau kurti savo spektaklius būtent iš noro nesustoti, eiti gilyn į save, kad suvokčiau, kas esu, ką dar galiu. Ir tikrai, per naują vaidmenį susipažįstu su vis kita savimi. Kitas režisierius galbūt neturėtų nei laiko, nei noro tavyje ieškoti kažko naujo (dažniausiai režisieriai ir išnaudoja tik vieną ar kitą jau atrastą aktoriaus amplua), o man pačiai įdomu keistis. Tai ir kelias į vidinę laisvę.“

Birutės Mar monospektakliai apkeliavo ne tik Europą, bet ir visą žemyną. Turbūt nėra mažųjų formų festivalių, į kuriuos nebūtų pakviesta ši menininkė.

Birutė Mar yra išleidusi ne vieną knygą, jos veiklos laukas labai platus. Intensyvi pastarųjų metų B. Mar kūrybinė veikla, statomų kūrinių temų aktualumas, o kartais ir ypatingas sudėtingumas, pilietinė atsakomybė (pvz., spektaklis „Ledo vaikai“, skirtas Lietuvos tremtiniams Sibire), byloja apie Birutės Mar kūrybos brandą.

Birutė Mar kartu yra ir puiki vadybininkė. Įvairių rekonstrukcijų ir vaidybinių aikštelių stoka ją inspiravo dar vienam žingsniui: 2018 metų spalio mėnesį ji įkūrė „Solo“ teatrą. Pirmasis šio teatro spektaklis – „Lietuviškoji Nora“, sukurtas renginių ciklui „Lietuvos teatro amžius“; dauguma jo repeticijų vyko aktorės namuose.

Mintimis apie aktorę ir režisierę Birutę Mar dalinasi su ja dirbantys kolegos.

Kompozitorius Antanas Kučinskas:

Birutė neplaukia pasroviui. Jos estetinis skonis, gebėjimai ir kompetencijos išlavinti skirtinguose meno žanruose – teatre, literatūroje, muzikoje. O tai ypač retai pasitaiko, tai yra, beveik nepasitaiko.

Labiausiai vertinu jos spektaklius „Poetė“ ir „Ledo vaikai“. Šie spektakliai – puikus ir drąsus asmeninio ir viešo, išgalvoto ir dokumentinio (savo ir kito istorijų, patirčių) derinys ir lydinys. Ir žinoma, šie spektakliai išsiskiria savo subtiliu skoniu. Beje, labai patinka ir jos alegoriški, ironiški opusai – „Grimo opera“, „Trimito miestas“.

Birutės teatras laukiamas, suprantamas, gerbiamas, ir tuo gali įsitikinti keliaujant su spektakliais, kuomet spengianti nuo žiūrovų įsiklausymo ar įtampos tyla parodo, koks stiprus poreikis yra tikro, nepozuojančio meno. Meno, ne primetančio savo „žinojimą“, kas turi „būti/nebūti“, ne vertinančio, skirstančio, o tiesiog būnančio kartu.

Kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė:

Su Birute mes susipažinome Stokholme, menų festivalyje. O antrą kartą susitikome gatvėje Vilniuje, ir ji pasiūlė: „Darom“. Tai buvo Samuelio Becketto „Žodžiai smėlyje“, spektaklio premjera įvyko Minske (1998). Man šis kūrybinis procesas ir spektaklis brangus, nes aš jame atlikau daug funkcijų: scenografė, kostiumo dailininkė ir gamintoja, grimuotoja ir šviesų dailininkė. Kartais teko būti ir režisierės asistente. Tai darbas, kurio dėka aplankėme daug šalių ir teatro scenų, kurio dėka įgijau nemažai patirties.

Birutė kaip aktorė unikali: ji vaidina spektaklius trimis kalbomis ir jos dėka mačiau, kaip kita kalba suteikia jai ir jos personažams naujų spalvų, mačiau, kaip erdvė „suvalgo“ aktorių arba padeda jam bendrauti su žiūrovais. Mačiau jos daug daug darbo su savimi, susikaupimo ir savikritikos bei laimės būsenų po spektaklio. Mūsų kūrybinė kompanija buvo smalsi, atvira ir su kitais darbais. Mums patiko keliauti ir pažinti įvairias kultūras, jose rasti teatrą ir žiūrovą. Būdavo labai skirtingų, keistų patirčių. Birutės kūrybinis procesas ilgas, intuityvus, su abejonėmis ir ieškojimais. Neprisimenu jokių keistų nuotykių – mus saugojo angelai!

Dailininkė Kristina Norvilaitė:

Birutė – jautrus, bet turintis unikalų požiūrį į visą teatro pasaulį žmogus. Ji valdinga, bekompromisiška, bet kartu atvira bei lanksti.

Esu penkių Birutės knygų dailininkė. Trys iš jų – knygos vaikams. Labai džiugu, kad visada ji palikdavo vietą mano kūrybai – kaip tikra režisierė, o paskui atmesdavo tai, kas jai netinka. Birutė visada parodydavo man knygos tekstus, iš anksto klausdavo mano nuomonės, atsižvelgdavo į išsakytas pastabas.

Statant spektaklius Birutė būna labai reikli ir iš savo komandos išspaudžia maksimumą. Bendradarbiavimas su ja – labai įdomus ir intensyvus: bendraujant visada kyla diskusijos, ginčai, kurie lemia patį geriausią sprendimą. Nors patį patį galutinį sprendimą visada priima Birutė. Gal kitaip ir negalėtų būti, juk ji – režisierė.

Ji turi savo nišą, kurioje puikiai kuria, tobulėja ir vystosi, o kartu ir mūsų visą komandą vedasi paskui. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į Dostojevskio paskutines gyvenimo vietas Senojoje Rusoje (Staraja Rusa). Pamatėme, kur jis gyveno, kokiomis gatvėmis ar į kokią cerkvę vaikščiojo. Po šios kelionės Dostojevskį skaitau visai kitaip nei anksčiau. Visa ta atmosfera, plastinės detalės turėjo lemiamą įtaką „Dostojevskio angelų” scenografijos estetikai Rusų dramos teatre.

Mano širdyje labai didelį atspaudą paliko darbas kuriant spektaklį „Ledo vaikai“. Ir Birutei, ir man šis darbas apie lietuvių tremtinius labai svarbus, atviras, gyvas ir skaudus. Vertinga patirtis sužinant gyvenimo ir buities detales iš pačių spektaklio herojų, tikrų tremtinių – Birutės mamos, šiandien jau šviesaus atminimo Jūratės Marcinkevičienės, ir tėčio Algirdo Marcinkevičiaus.

Viena į kitą visada žiūrėjome ir žiūrime atviromis akimis ir širdimis.

Vaizdo menininkas, garso režisierius Karolis Bratkauskas:

Visi dvylika metų praleisti dirbant, keliaujant ir kuriant kartu su Birute stebino ir tebestebina iki šiol.

Jai teatras – tai galimybė tobulėti savo viduje per naujus vaidmenis, personažus, formas, o ji pati teatrui – lyg gyvas įrodymas, kad spektaklis – tai gili vidinė kelionė, todėl sakralus. Visa tai labai gražiai susipynę, todėl beveik nėra ribos tarp gyvenimo ir spektaklio.

Su Birute galima paprastai bendrauti likus net penkioms minutėms iki spektaklio, o likęs laikas, matyt, skirtas nueiti iki scenos ir paskirti save kitam bendravimui su scena. Šis bendravimas labai artimas, – kaip su žmogumi, su kuriuo kalbi apie tai, kas tavo viduje. Todėl Birutė daugybę kartų žiūrovus prieš spektaklį kviesdavo atsisėsti arčiau, pati pristatydavo papildomą pirmą eilę kėdžių ir visuomet be išimties scenos erdvę kurdavo kuo arčiau žiūrovų. Vienose gastrolėse Slovakijoje iš pat pradžių labai džiaugėsi, galėdama žiūrovus pakviesti tiesiog į sceną, ten sustatydama kėdes ir dar labiau pyko, kai turėjo tas kėdes patraukti to teatro direktoriaus prašymu. Net tuomet scena buvo patraukta į priekį, nors perstatyti šviesas nebuvo laiko…

Tas artumas Birutės spektaklių metu skirtas ne kam kitam, o šviesių, ilgai išliekančių idealų perdavimui, kurių pilnas kiekvienas jos spektaklis, o kartu ir gyvenimas. Dar visai neseniai su Birute keliavome rodyti jos naujojo spektaklio „Lietuviškoji Nora“. Dėl šio vieno spektaklio ji atsisakė kelionės į kalnus, taip dar kartą nustebindama, o tiksliau, parodydama, kad jai teatras yra šventas.

Aktorė, choreografė Sigita Mikalauskaitė:

Teatras – poezija – šokis – Japonija – galėtų būti Birutės kūrybinio kelio stotelių pavadinimai. Kai dar šokis Lietuvoje nebuvo supintas su teatru, ji bandė įmegzti šokį į teatrą. Muzikinio veiksmo ar Šiuolaikinio šokio festivaliai buvo eksperimentinės vietos, kur susitikom aktoriai ir šokėjai, sujungėme priešybes. Kartais jas pamiršę, sakydavome, kad jos papildo viena kitą. Spektaklis „Traukininiai žmonės“ kalbėjo šokio kalba. Antigonės paukščių choras šoko veidų šokį. Italės choreografės Giannos Valenti spektaklyje „Virimas – vienatvės darbas“ Birutė įgarsino šokį. O po metų, praleistų Japonijoje, ji „atskraidino“ lagaminą tradicinio japoniško šokio. Pernai buvau stebėtoja, kai toje pačioje Tokijo šokių mokykloje susitiko dvi mokinės – mokytojos, japonė ir lietuvė, nuėjusios savais keliais, bet tuo pačiu, japoniškam šokiui būdingu labai stiprios pėdos žingsniu.

Antigonė, Cvetajeva, Maša, Ji, Unė, Sibiro mergaitė, Nora, – visos jos šoka savąjį šokį!

Birutė kaip tas besisukantis vilkelis – stipria ašimi ir besikeičiančiomis spalvomis!

Kostiumų dailininkė Indrė Pačėsaitė:

Skambutis: MAR mobiliajame telefone.

Pirmasis susitikimas: „Suvalgyk dar vieną kiaušinį“, spektaklis „Virimas – vienatvės darbas“.|

Skambutis: MAR. Auksiniai veidai „Antigonėje“.

Ir vėl skambutis: „Jūra vandenynas“. Birutė po skėčiu su žydru kostiumu.

Skambutis: „Jis ir Ji“ Trapus Biliūno gyvenimas ir trapūs Birutės akiniai.

Dar vienas skambutis: „Laiškai į niekur“. Juoda suknelė. „Ledo vaikai“ – balta suknelė.

Skambutis: neužmirštamasis Zalcburgas, o ten – muzikoje paskendusi Mirga, nenustojantis lietus ir Birutė, viena prieš pusšimtį muzikantų.

Vėliau – „Lietuviškoji Nora“ ir Birutės garbanėlės. „Trimito miestas“ ir maža tabletėlė.

Skambutis: gimimo diena, perliniai auskarai ir laikas praleistas kartu be įtampos su noru prisibelsti į kitų širdis.

Asm. archyvo foto

Jums gali patikti