Naujienų portalas

Auksutė Ramanauskaitė- Skokauskienė: Adolfo Ramanausko Vanago gimtadienio proga prisiminimai iš ankstyvosios jo jaunystės

Adolfas Ramanauskas Vanagas generolas, Lietuvos valstybės, kovojusios su sovietine okupacija, vadovas. Gimė 1918 m. kovo 6 d. Niubriteno mieste, Jungtinėse Amerikos valstijose. Būdamas 3-jų metų su tėvais grįžo į Lietuvą. Čia baigė mokslus, po kurių dirbo pedagoginį darbą. II -os sovietinės okupacijos metais, laisvo žmogaus apsisprendimo valia, pasirinko Lietuvos laisvės gynėjo, partizano kelią. Laisvės kovoje buvo 12 metų. 1957 m. sovietinių represinių struktūrų nužudytas. Adolfo Ramanausko Vanago palaikai surasti 2018 m. ir garbingai palaidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Valstybės vadovų panteone.

Artėjant Adolfo Ramanausko Vanago gimtadieniui, kovo 6-ąjai, noriu pasidalinti Tėčio amžininkų, buvusių gimnazijos, karo mokyklos bendramokslių, gyvenusių Jungtinėse Amerikos Valstijose, prisiminimais. Jie  išspausdinti 1981 metais žurnale ,,Karys“, leistame JAV.  Šeštame ir aštuntame žurnalo „Karys“ numeriuose  Pr. Žolynas – Pranas Pakalniškis, Kauno karo mokyklos XV aspirantų laidos absolventas, rašo apie Kauno karo mokyklos XV aspirantų laidą, kurioje buvo ir Adolfas Ramanauskas. Lietuvoje tuo metu mes gyvenome sovietinės okupacijos sąlygomis ir tokie žurnalai mums buvo neprieinami, todėl man buvo netikėta ir labai miela 1994 metais gauti iš JAV lietuvių inžinieriaus, žymaus mokslininko, kultūros veikėjo, Žurnalo „Lituanus“ steigėjo ir vyriausiojo redaktoriaus, Antano Vytauto Dundzilos, šias žurnalo ,,Karys“ kopijas.

Artėjant kovo 6- ąjai, Adolfo Ramanausko Vanago 103-sioms gimimo metinėms, dalinuosi skyreliu „Žiupsnelis prisiminimų apie Adolfą Ramanauską“ iš Pr. Pakalniškio straipsnių 1981-jų metų žurnaluose „Karys“, kuriuose prisimenama XV laidos karininkai ir aspirantai, paguldžiusieji galvas už Tėvynę:

„1957 m. tragiškai žuvusį paskutinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską Vanagą pažinojau keletą metų gana iš arti. Sužinojęs apie jo mirtį, bandžiau prisiminti, ar jo elgsenoje anksčiau buvo pasireiškę vado ypatumai, kurie  įgalino jį vėliau perimti vyriausiąją partizanų vadovybę.

1932 metų rudenį įstojau į Seinų „Žiburio “ gimnazijos antrąją klasę, kuri tuomet dėl lenkų okupacijos veikė Lazdijuose, kukliame Dzūkijos mieste. Gimnazija talpinosi dviejuose mediniuose „rūmuose“, atskirtuose labai didelio kiemo. Žiemą tame kieme pertraukų metu, be perstojimo vykdavo muštynės sniego gniūžtėmis tarp tų dviejų pastatų atstovų. Kautynėse dalyvaudavo ir vyresnių klasių moksleiviai, turintieji jau šmaikščias rankas, tad nuo jų gautieji smūgiai būdavo gana skaudūs. Jau pirmosios žiemos narsuolių tarpe atsimenu ir Adolfą Ramanauską, tais mokslo metais  buvusį ketvirtoje klasėje, bet „priešų“ pusėje. Esu tikras , kad ne kartą  nuo jo esu gavęs pylos. Būdamas labai mažo ūgio pats ne daug ką galėdavau, tad visą energiją skirdavau suspausti sniego gniūžtes ir paduoti vienam mūsų narsuolių „Atilai“ – dabar jau mirusiam Šventoraičiui. Taigi tos sniego kautynės drauge ir iškeldavo narsumo ypatybę ir išmokė nebijoti skausmo, kuriomis vėliau Adolfas irgi pasižymėjo. Ir organizaciniai gabumai čia buvo vystomi, o jie jam ypač padėjo iškilti partizanų tarpe.

Labai panašūs dalykai vykdavo ir kvadrato žaidime, kuriame irgi dalyvaudavo vyresniųjų klasių moksleiviai, o jų tarpe ir Adolfas Ramanauskas. Man visuomet labai puikiai sekėsi gaudyti sviedinį, nors kirsti neįstengdavau dėl mažo ūgio. Būdavau ne kartą ir Adolfo taikinys, nors man nuo to tik smagu būdavo, nes mane iškirsti nebūdavo lengva.

Kai dabar stebiu televizijoje rodomas krepšinio rungtynes, man nuolat prisimena  Adolfas Ramanauskas, kuris jau 1935 metais buvo pats išmokęs dabar labai mėgiamą sviedinio metimą abiem rankomis virš galvos. Mūsų gimnazija tais metais ypač gerai pasirodė Alytuje vykusiose krepšinio varžybose kaip tik dėl šio sunkiai apginamo Ramanausko mėtymo. Man tais metais nebuvo lemta pakliūti į gimnazijos atstovų eiles, todėl apie šį Adolfo puikų pasirodymą girdėjau iš ten dalyvavusių sportininkų. Iš kur ir kaip jis tą metimą buvo išmokęs, man ir dabar yra neaišku, nes mūsų gimnazijoje tik jis vienas juo naudojosi. Tikiu, kad jis jau tada parodė savo savarankišką galvojimą, vėlesniame gyvenime taip reikalingą partizanų vadui, nes niekas nematė jo skaitant amerkietišką sporto spaudą.

Šiuo metu sporto pasaulyje yra labai mėgstama įrankių gimnastika, ypač išgarsinta rusaičių ir rumunių, nustebinusių žiūrovus savo sugebėjimais. Adolfas Ramanauskas, jau vyresnėse klasėse būdamas, stebino mane savo drąsa atlikti sunkius turniko pratimus, kurie buvo daug labiau ištobulinti, kai 1939 metų rudenį vėl susitikome aspirantais kandidatais Kaune, Lietuvos karo mokykloje. Ir šių pratimų pamėgimas rodo Adolfo nebijojimą imtis rizikingų uždavinių, kurie galėtų baigtis ir sunkiu sužeidimu bei mirtimi.

Šeip jau atsimenu Adolfą Ramanauską kaip ypatingai linksmą vyresnį draugą, labai mėgusį dainuoti ir turėjusį gražų balsą. Jo būdas tikrai labai malonus ir neatsimenu nė vieno karto kad būčiau su juo susipykęs ar užpykęs, todėl žinia apie jo ankstyvą mirtį man buvo ypatingai skaudi. Tik iš „Lietuvių enciklopedijos“ sužinojau, jog jis buvo gimęs Jungtinėse Amerikos valstybėse, nes apie tai niekas gimnazijoje nekalbėjo. Žinau tik, kad gimnazijoje jis buvo rūpestingas mokinys, o vėliau pedagoginiame institute Klaipėdoje rimtas studentas, pagaliau geras kariūnas aspirantas. Po karo mokyklos baigimo, man Adolfo daugiau neteko sutikti, taigi jį pažinau maždaug per aštuoneris jo jaunystės metus. J. M.“

Pr. Pakalniškis aprašo ir tai, kad Adolfas Ramanauskas Kauno karo mokykloje buvo sunkiųjų  kulkosvaidžių  būryje, kur lauko užsiėmimuose dažnai tekdavo iš pozicijos į poziciją  fiziniai tempti sunkųjį kulkosvaidį, o kartais „slepiantis nuo priešų“ tekdavo šliaužte jį tempti paskui save. Daugumai tai buvo labai sunkus dalykas, rašo Pakalniškis, tačiau Adolfas lengvai tai įveikdavo, nes nuo jaunystės buvo dideliu sportininku.

Tokias mielas, gal ir smulkmenas, iš Tėčio ankstyvosios jaunystės, sužinojau tik iš jo bendraamžių, aprašytas 1981 m. už Atlanto.

Auksutė Ramanauskaitė- Skokauskienė

Adolfo Ramanausko Vanago dukra.

Iš archyvinių nuotraukų

 

 

 

 

 

Jums gali patikti