Naujienų portalas

Buvusi balerina Marija Simona Šimulynaitė atvirai apie prarastą vaikystę: „Senoji baleto sistema – visiškai supuvusi“

Savo jaukiuose namuose, apstatytuose pačiais įvairiausiais antikvariniais baldais besisukiojanti Baltijos Baleto teatro įkūrėja Marija Simona Šimulynaitė (34) džiaugiasi, kad nebėra maža mergaitė. Ji prisipažįsta, kad iki šiol, vis dar būna, kad kartais iš miegų pažadina košmaras apie tuos laikus, kai šokdavo baletą. Mokykloje būsimoms balerinoms tekdavo atlaikyti nesibaigiančias priekaištų lavinas dėl menkiausių smulkmenų, nors, atrodytų, jos dirbo žymiai daugiau nei paprasti moksleiviai. „Tu po aštuonias valandas žiūri į veidrodį.  Žiūri, žiūri, žiūri ir po to su laiku pradedi matyt save iš tikrųjų kreivą, storą, šleivą, nieko nesugebančią, o tau dar sako, tu nieko nedarai, tu nedirbi, tu tingi. Pagalvoji sau tyliai – aš keliuosi šeštą ryto, septintą jau troleibuse, žiemą minus 20, pusę aštuonių salėje, kurioje pro langus kiaurai košia vėjas, ten net radiatoriai nešildydavo, visa sustirus, grindys medinės su rakštimis, kur tavo šlepetės ir kojos pūdavo nuolatinėje drėgmėje“, – savo vaikystę baleto mokykloje prisimena garsi artistė.

Marija visiškai atvira: senoji baleto sistema – visiškai supuvusi. Pabaigus Čiurlionio menų mokyklą į operos ir baleto teatrą šokti jos nepriėmė. Ir, kaip ji pasakoja, visai ne dėl talento stokos, bet dėl nenunešto kyšio. „Po kurio laiko atėjo į salę atitinkamas asmuo iš teatro ir pasakė: Šimulynaite, apleiskite teatro patalpas per dešimt minučių. Prie visos baleto trupės. Tai buvo tikras smūgis. Devyniolikos metų, dar buvau vaikas. Gyvenime tu nesilinksmini diskotekose, nevarinėji į Palangą su draugais vasarą mėgautis gyvenimu. Tu dirbi, dirbi, dirbi dėl savo karjeros. Aš buvau dar visiškas vaikas, kai mane prieš visus išsviedė lauk. Buvo be galo skaudu”, – pasakoja režisiere tapusi balerina.

Kodėl ir kaip žmonės pasiryžta tiek iškęsti vardan šokio? Marija tikina, kad jausmas, kai išeini į sceną, veikia kaip narkotikas. Po kiek laiko tu nebegali be to jausmo gyventi.  Nori tai pakartoti iš naujo, ir iš naujo, nepaisydama, kiek tai bekainuotų. „Tu kiekvieną dieną nori mesti baletą. Tai yra žiauriai sunku, tu kiek vieną rytą keliesi ir sau šnabždi: „Dieve, kam aš tai darau? Bet kai pradedi, imi visas ir atsigauni. Tu kitoje egzistencijoje tuo metu, o kai uždarai baleto salės duris – tau kitur gyvenimas pilkas. Įsivaizduokit, nuo patiriamos euforijos, vienas šokėjas suplyšusiu achilu atšoko dviejų minučių variaciją ir nieko nejautė, nes adrenalinas toks, kad nejauti skausmo. Pradedi jausti skausmą realiai praėjus pusei valandos po spektaklio, kai užsidaro uždanga”, – atvirai apie baleto užkulisius šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Nuo…Iki” pasakos buvusi balerina Marija Simona Šimulynaitė.

Tik pradėjusi studijuoti režisūrą Marija sulaukė pasiūlymo iš Estijos operos ir baleto teatro ir nedvejodama išsikraustė į Taliną. Ten merginai atsivėrė kitas pasaulis – baleto šokėjų nuomonės buvo klausomasi, jų fizine forma uoliai rūpinosi, Marijai net buvo nusamdytas psichologas, nes pirmą pusmetį, naujoje aplinkoje, ji buvo labai nedrąsi ir užsidariusi.

„Aš patyriau šoką dėl puikių ten laukusių sąlygų. Pirtys, kineziterapeutai, net psichologai. Be to, visi su tavimi kalbasi kaip su žmogumi. Ten repeticijų salėje ant veidrodžių net žaliuzės užtrauktos. Jas atitraukia tik, kai bendri šokiai, masinės scenos, sinchronai. Todėl tavo psichika lieka apsaugota – jautiesi tikrai geriau, kai nepraleidi dešimčių valandų stebėdamas save veidrodyje”, – laidoje „Nuo…Iki…” atviraus Baltijos Baleto teatro įkūrėja Marija Simona Šimulynaitė.

Kas ją pargynė atgal į Lietuvą? Kodėl sugrįžus teko griebtis darbo statybose? Kaip ir kodėl Marija galų gale atrado gyvenimo ir karjeros pilnatvę? Jau šį pirmadienio vakarą, 20 val., laidoje „Nuo…Iki“ per LNK.

Jums gali patikti