Naujienų portalas

Iš JAV laisvės kovų didvyrio našlė Nijolė Bražėnaitė: „Branginkime partizanų pasiaukojimą, kurį jie sudėjo už Lietuvos laisvę“ (Kalėdinis sveikinimas Lietuvai)

Palydint 2020 metus partizano Juozo Lukšos – Daumanto žmonos Nijolės Bražėnaitės dėkojimas Lietuvos žmonėms už puoselėjamą mūsų tautos laisvės kovotojų atminimą ir nuoširdus linkėjimas Šventų Kalėdų proga.

Kiti metai skelbiami Juozo Lukšos -Daumanto metais, kaip Jūs manote, kodėl tai svarbu Lietuvai?

Buvau sujaudinta ir dėkinga, atrodo kad Lietuvoje jau žmonės supranta partizanų pasiaukojimą dėl Lietuvos laisvės. Juozas tikrai pasiaukojo. Jis galėjo pasilikti Vakaruose, bet grįžo. Jis įsipareigojo pasauliui pasakyti, kas darosi tuo metu Lietuvoje. Jis nebūtų  galėjęs gyventi su savimi, jei būtų pasilikęs Vakaruose. Aš tai vertinu. Ir mūsų buvimą kartu palikome Dievo valiai.

Lietuvoje paskutiniu metu daug dirbama su Laisvės kovų atminimu, kaip vertinate šiais metais atidengtą memorialą Kryžkalnyje, skirtą Lietuvos partizanams atminti?

Pati negalėsiu nuvažiuoti memorialo gyvai pamatyti. Žinojau, kad jis yra statomas, labai patiko skulptoriaus Tado Gutausko idėja, džiaugiuosi, kad projektas įvykdytas. Atrodo labai sėkmingas darbas. Esu tikrai dėkinga, kad šis memorialas jau stovi ir pasakoja apie partizaniškas kovas.

Per paskutiniuosius metus buvo surasti ir identifikuoti mūsų valstybės nužudytų didvyrių palaikai. Tikime, jog bus surasti ir Juozo Lukšos – Daumanto. Ką manote Jūs?

Lieku su labai didele viltimi, kad jo palaikai bus rasti, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad gali būti, jog palaikai buvo sunaikinti Medicinos fakultete. Didelę viltį turiu, kad vieną dieną viskas paaiškės. Žinau, kad komunistai nenorėjo, jog būtų surasti partizanų palaikai, ypač Juozo Lukšos – Daumanto. Jie viską padarė, kad partizanų palaikai nebūtų atrasti. Bijau, kad Juozas Lukša – Daumantas buvo visiškai sunaikintas.

Juozo Lukšos – Daumanto ir Jūsų nuotraukas bei laiškus žino daugelis Lietuvos patriotų, ar galite pasidalinti prisiminimais?

Dabar bus išspausdinta kartu ir mano, ir Juozo laiškai. Su Juozu bendravau daugiau kaip pusantrų metų, sirgau plaučių tuberkulioze, beveik metus prabuvau sanatorijoje. Mūsų  bendravimas buvo per laiškus, taip mes vienas kitą pažinojome, įvertinome ir nutarėme, kad esame Dievo skirti. Mano santykis buvo labai gražus. Žinojau, kad jis įsipareigojo atlikti savo misiją, ir kad aš negaliu prieštarauti, kadangi mylėjau Lietuvą taip pat.

Ką palinkėtumėte Lietuvos žmonėms artėjant Šventoms Kalėdoms?

Lietuvos žmonėms palinkėčiau , kad niekada nepamirštų kruvinos partizanų kovos ir brangintų jų pasiaukojimą, kurį partizanai sudėjo už Lietuvos laisvę.

———————————————————-

Istoriniai faktai

Juozas Albinas Lukša – Vytis, Skirmantas, Kęstutis, Skrajūnas, Daumantas, Mykolaitis gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime ūkininkų šeimoje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Architektūros fakultetą. 1940–1941 m. įsitraukė į antisovietinę pogrindinę veiklą, buvo Lietuvių aktyvistų fronto narys. 1941 m. birželio 6 d. buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime iki SSRS–Vokietijos karo pradžios. Vokiečių okupacijos metais tęsė architektūros studijas ir dalyvavo antinacinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui.

Nuo 1944 m. kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo antisovietinio pasipriešinimo judėjime. 1945 m. lapkričio mėnesį įstojo į Tauro apygardos (TA) partizanų gretas. 1946 m. pradžioje buvo oficialiai paskirtas TA Geležinio Vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku. Su kitais kovotojais leido laikraštį „Kovos keliu“, redagavo „Laisvės žvalgą“. 1946 m. birželio 6 d. kaip Lietuvių fronto narys pasirašė Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) įkūrimo aktą. Nuo 1946 m. rugsėjo mėnesio Vilniuje dalyvavo BDPS ir Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) organizacinėje veikloje. Jis padėjo išsiaiškinti MGB siekį – per agentą J. Markulį-Erelį sunaikinti partizaninį judėjimą.

1947 m. sausio 12 d. buvo paskirtas TA Birutės rinktinės vadu, vasario 15 d. jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. 1947 m. gegužės mėnesį kaip VGPŠ įgaliotinis kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Vytautu perėjo SSRS–Lenkijos sieną, perdavė užsienio lietuvių organizacijoms partizanų dokumentus, informavo apie padėtį Lietuvoje ir grįžo atgal. 1947 m. rugpjūčio 20 d. buvo paskirtas TA Žvalgybos skyriaus viršininku, dar anksčiau jam suteiktas partizanų puskarininkio laispnis. 1947 m. gruodžio mėnesį kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu, kaip BDPS Prezidiumo įgaliotiniai, antrą kartą prasiveržė pro geležinę uždangą į Vakarus. Ieškodamas kontaktų su lietuvių emigracijos atstovais lankėsi Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje. Susitikimuose informavo apie krašto rezistencijos padėtį, kalbėjo apie ryšių nustatymą su užsieniu, ieškojo materialinės paramos partizanams, dalyvavo Baden-Badeno pasitarime.

1949 m. spalio 11 d. paskirtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) įgaliotiniu užsieniui ir LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku. 1948–1950 m. mokėsi Prancūzijos ir JAV žvalgybų mokyklose. 1950 m. liepos 23 d. vedė Nijolę Bražėnaitę. Parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“. 1950 m. spalio 3 d. su kitais desantininkais grįžo į Lietuvą. 1950 m. lapkričio 25 d. paskirtas LLKS Vyriausiosios vadovybės Žvalgybos skyriaus viršininku. Tais pačiais metais apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas. 1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo MGB suorganizuotoje pasaloje Kauno rajono Pabartupio kaime. Palaikų užkasimo vieta nežinoma.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), 1999 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. sausio 15 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis (po mirties).

J.Lukšos parašyti atsiminimai išversti į anglų, švedų ir vokiečių kalbas.

Laikydamasis konspiracijos, nuolat keitė savo slapyvardžius. Užimdamas naujas pareigas pasirinkdavo naują slapyvardį. Pirmasis pogrindinis slapyvardis buvo Vytis. Būdamas Birutės rinktinės vadu vadinosi Skirmantu, VGPŠ įgaliotiniu – Kęstučiu, antrą kartą eidamas į Vakarus – Skrajūnu, grįžęs į Lietuvą – Mykolaičiu. Atsiminimų knygos autoriumi pasirašė Daumantu. Įvairiu laiku turėjo Juodžio, Kazimiero, Armino, Adam, Stan, Miko slapyvardžius.

 

Jums gali patikti