Naujienų portalas

Karo akademijos absolventas ltn. Lukas Gorodeckas: „Tapęs karininku geriau suprasi ir dar labiau vertinsi, ką gavai studijų metu“

„Per ketverius metus Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje išmokome daugybės dalykų, įveikėme kasdienės kario rutinos iššūkius, džiaugėmės studijomis, perpratome karinio rengimo subtilybes, bet svarbiausia – pradėjome gyventi laikydamiesi ištikimybės, drąsos ir vienybės principų, stengėmės būti sąžiningi ir pasitikėti vienas kitu“, – visų absolventų vardu susirinkusiems Simono Daukanto aikštėje kalbėjo geriausias šių metų absolventas ltn. Lukas Gorodeckas.

 

Baigus studijas kariūnams Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda suteikė pirmąjį karininko – leitenanto – laipsnį. Prisimindamas Karo akademijoje praleistą laiką ir studijas, jis sako, kad nueitas kelias, siekiant tapti karininku, davė labai daug – įveikti kilę iššūkiai, kartais net tikrai sunkūs.

 

„Didžiausias, manau, kiekvienam buvo išbandymas sugebėti išlaikyti motyvaciją, kodėl nori mokytis Karo akademijoje ir ją baigęs tapti karininku. Man taip pat buvo tų pakilimų ir kritimų. Per ketverius metus to neišvengsi. Tada svarbiausia – turėti valios ir vėl „atsistoti“, toliau judėti siekiant užsibrėžto tikslo, – aiškina Karo akademijos absolventas lygindamas. – Motyvacija ir valia reikalinga tiek mūšio lauke, tiek mokantis Akademijoje. Džiaugiuosi, kad nė karto nepagalvojau – kraunuosi mantą ir bėgu iš čia, kad sudėtingos situacijos nepaveikė mano motyvacijos.“

 

Tačiau ir noras studijuoti Akademijoje ne iš karto atsirado, sako Lukas, prisimindamas, kada pradėjo domėtis ir savo ateitį sieti su kariuomene: „Vienuoliktoje klasėje rimtai ėmiau svarstyti, kad kariuomenėje man būtų įdomu. Taip, pirmiausia pagalvojau apie Karo akademiją. Bet tada supratau, kad dar reikia pačiam įsitikinti – ar iš tikrųjų čia ta vieta, kur man patiks, kur galėčiau įgyti bazinius kario įgūdžius.“

 

Todėl pirmaisiais metais vaikinas pasirinko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT). Ją atlikdamas per devynis mėnesius galutinai apsisprendė ir pripažino sau – Lietuvos kariuomenėje jam patinka ir tikrai nori stoti į Karo akademiją. Linksmai absolventas prisimena ir kandidatų į kariūnus atranką, kurioje dalyvauja visi stojantys: „Man ji buvo nesunkti. Jeigu nebūčiau jau buvęs kariu, gal ir būtų buvę sunkiau. Tačiau po NPPKT atėjau turėdamas bazinių kario žinių bagažą ir buvau drąsesnis. O Rukloje bazinį kariūno kursą perėjau kaip antrą kartą – tiesiog viską pakartojau, ir tai buvo naudinga.“

 

Tarnyba kariuomenėje Lukui padėjo ir būnant kariūnu, kaip jis sakė, ypač pirmaisiais metais, kai reikėjo „įsivažiuoti“ į Akademijos gyvenimo ritmą: „Man nekilo klausimas „Ir kur čia patekau?“, nes pagal griežtą dienotvarkę ir anksčiau gyvenau devynis mėnesius. Netgi tapęs jaunesniuoju eiliniu, kai viskas dar buvo nauja, nenorėjau bėgti iš kariuomenės: šeštą ryto keliesi, visur lakstai ir beveik visą laiką esi užimtas, o vakare gal tik kokias pora valandų turi laisvų ir dešimtą eini miegoti. Tai iš tikrųjų ir to laiko nebuvo ilgai galvoti. Savaitgaliais išleisdavo ir jų laisvalaikiui tikrai užtekdavo. Studijuojant Karo akademijoje savaitgaliai taip pat būdavo laisvi – vykdavome namo arba kitur.“

 

Nepaisydamas naujokui kilusių sunkumų, dabar leitenantas pirmą kursą mini kaip įsimintiniausius metus, nors jie buvo ir sunkiausi, bet labai naudingi dėl įgytos patirties ir žinių: „Pirmas kursas tave suformuoja kaip komandos narį. Tada man ir buvo įdomiausia – tiesiog įtraukė nepažįstama veikla. Laikas tada buvo griežtai suplanuotas, tad dažnai daug ko negalėdavai daryti pagal savo norus. Bet vėliau jo atsirasdavo vis daugiau, nes gyvenimas ir studijos Akademijoje tapo įprasta mūsų gyvenimo dalimi. Kariūnui yra bendri ir privalomi dienos etapai – kėlimasis, rytinis skirstymas, vėliavos kėlimas, rytiniai patikrinimai. Bet tarp Akademijos taisyklių gali ir savo rutiną susikurti, kada ką daryti. Tada išmoksti racionaliau paskirstyti savo laiką ir mokslams, ir laisvalaikiui, ir draugams.“

 

Kariška rutina vaikinui netgi pravertė. Jis išmoko paskirstyti laiką bakalauro studijoms, kada, kaip sakė, „ant lėkštutės nieko nebuvo padėta“: „Mokykloje tau viską pateikia ir belieka tik išmokti. O čia jau pats turi domėtis. Man taip buvo įdomiau. Pavyzdžiui, rašto darbams pats gali pasirinkti temą, kuri tau įdomesnė ir arčiau širdies.“

 

Tačiau mokytis Akademijoje ir tobulinti savo profesinius įgūdžius pratybose reikėjo visus ketverius metus. Vaikinas prisimena visai neseniai vykusias paskutines karinio rengimo pratybas, kuriose, galima sakyti, tiesiog viską pakartojo ir parodė, ko išmoko Akademijoje. Finalinėse pratybose – Būrio vado kovos kurse – iš visų absolventų Luko rezultatai buvo geriausi. Todėl po pratybų jis buvo apdovanotas jau tradiciniu LKA simboliniu Baltų genčių kovos kirviu.

 

Geriausiam absolventui suteikiant karininko laipsnį taip pat skirta dovana – jam krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis kaip kario garbės simbolį įteikė kardą. Vaikinas supranta, kad šie įvertinimai jį įpareigos ir toliau stengtis, bet jau kaip karininką, tarnybą pradedantį ten, kur norėjo ir siekė, kur pirmiausia susipažino su kariuomene atlikdamas nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą – Juozo Vitkaus inžinerijos batalione.

 

Studijas Karo akademijoje Lukas baigė, bet iš jų, sako, liko daug prisiminimų, kurių nenori pamiršti: „Dabar studijas čia labai gera prisiminti, nes žinai, kad taip ir turėjo būti. Viską įvertini daug protingiau: jeigu nubaudė, vadinasi, buvo už ką, – juokiasi leitenantas. – Suprantu, kad karininko tarnyba – nauja patirtis, bet tapęs karininku geriau suprasi ir dar labiau vertinsi, ką gavai studijų metu.“

 

Nuotr. aut. Alfredas Pliadis

Jums gali patikti