Naujienų portalas

Majoras Donatas Suchockis: „Pasaulis liepė paspausti pauzę, pasinaudokite tuo, pristabdykite ir Jūs gyvenimą“

Simboliška, kad į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją grįžau tarnauti po 12 metų, kai su pasididžiavimu ir džiugesiu palikau šias sienas po ketverių studijų metų (kiekvienam paukščiui gera ištrūkti iš lizdo, kad ir kaip ten saugu ir palanku augti).

Per tuos 12 metų įgijau įdomios patirties tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, 7 iš jų Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione, vėliau Jungtiniame štabe, Kariuomenės vado „ofise“, Sausumos pajėgų štabe. Kitaip sakant po mokyklos darbo galima sakyti ir nesusiradau, visą laiką tarnauju. Toks buvo paplitęs dialogas, kai stojau po vidurinės: „Sako, – ką veiki gyvenime? Tarnauju Kariuomenėje, atsakau. Tai niekur neįstojai? – klausia susirūpinęs veidas…“. Toks liūdnesnis laikotarpis buvo, kai išsisukti nuo tarnybos buvo populiariau, nei savo noru ją pasirinkti. Džiaugiuosi, kad šis požiūris smarkiai pasikeitė.

Tarnybos eigoje, darbo pobūdis pasisuko link komunikacijos, civilių ir karių bendradarbiavimo, renginių organizavimo. Labai džiaugiuosi šiuo posūkiu ir mėgaujuosi veikla, kuri man yra įdomi. Patinka bendrauti su žmonėmis, patinka matyti ir žinoti daugybę Kariuomenėje vykstančių procesų bei gebėti juos paprastai perteikti plačiajai visuomenei.

Už tarnybos ribų, viena iš didžiausių aistrų, tai automobiliai ir su jais susijusi veikla. Džiaugiuosi pagaliau išdrįsęs pasimatuoti mėgėjiško auto-sporto, taigi viena iš gyvenimo „būtina atlikti“ varnelių pažymėta.

Kitą gyvenimo dalį užima buitis, šeima, kasdienybė. Nors laiko ne marios, tarnyba ir susiję reikalai užima didžiausią jo dalį, neretai ir savaitgaliais bei vakarais, tačiau norisi susidėlioti ir kokybišką gyvenimą savo šeimai, tad likęs laikas skiriamas leisti su šeima ar darbuotis prie namų ūkio. Turiu bėdą – noriu viską pasidaryti pats, prisigalvoju daug visokių idėjų. Trūksta tada tik vieno – laiko jas įgyvendinti. Kalbant apie šeimą, svarbu, ką paliksime po savęs, t.y. kokius ir kaip išauklėsime savo vaikus. Svarbiausia, kad žmogus būtų Žmogus. Ne rangai ir statusai svarbiausia. To ir norisi įskiepyti savo sūnui. Pagarbos artimui ir šaliai, pareigos ir atsakomybės jausmo už savo veiksmus.

Kaip geriausiai pradėti rytą?

Nuskambės ne visai kariškai, bet nemėgstu ankstyvo ryto. Visgi, jei jau keltis, tai keltis. Suskambėjo žadintuvas ir keliesi. Nemėgstu rytais ilgai krapštytis, švarinimosi procedūros, apranga ir galima judėti link darbų. Pusės litro talpos arbatos puodelis padeda susidėlioti mintis jau nuvykus į darbą. Na, gal ten ne visai puodelis – bokalas, jei atvirai. Kolegoms sakau, kad tai man padeda pasisemti kūrybiškų minčių.

Jei jūsų draugai nusiminę, kaip juos paguodžiate, palaikote?

Kad ir kaip būtų keista, kai tiek aplink galimybių bendrauti su bet kuo pasaulyje – nemaža dalis žmonių dažnai jaučiasi vieniši. Pastebėkite savo draugus socialiniuose tinkluose. Kuo daugiau asmenukių, šypsenų kambaryje ar „išmintingų tekstų“ apie gyvenimo prasmę, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus yra vienišas. Paprastai, kai esate užimti gyvenimu, laiko apie tai skelbti visiems neturite, net nekyla tam minčių, nebent tai yra darbo dalis, didinti savo populiarumą ir formuoti įvaizdį. Daugeliu atvejų draugui reikia, kad kažkas pabūtų šalia, išklausytų, pasidomėtų, užduotų paprasčiausią pasaulyje klausimą „kaip tu?“. Manau, kad guosti retai yra dėl ko, nebent labai skaudžių netekčių akimirkoje, o šiaip visi gyvename labai gerai, turime viską ir šiek tiek daugiau, nei mums gali reikėti. Trūksta gal šiek tiek artumo, kur paprastas pokalbis tonizuoja geriau nei ryte kavos puodelis. Papietauti kartu ar susirašyti ir pabendrauti apie „nieką“ neretai yra paprasčiausias receptas praskaidrinti draugui nuotaiką, tiesiog įsiklausyti. Tai taip paprasta.

Geros nuotaikos receptas, ar pasidalintumėte su skaitytojais?

Dažniausiai didžioji dalis problemų ir prastos nuotaikos priežastys yra mūsų galvose. Realiai, tai tebūna prastas pokalbis, nenorimas girdėti atsakymas ar dar kažkoks smulkus įvykis, kuris susiklostė ne taip, kaip jūs tuo metu norite. Atsitraukite mintimis kiek atgal ir pagalvokite kas iš tiesų blogai. Kojos rankos yra, galva veikia, vakare grįžti ir permiegoti yra kur? Tuomet viskas ne taip ir blogai.

Majoras Donatas Suchockis. Foto Vilma Lisauskaitė

Vertybių skalę labai gerai perverčia bazinis kario kursas. Labai rekomenduoju visiems jaunuoliams išbandyti privalomąją tarnybą. Per kelias savaites supranti, kad karštas maistas, dušas, galimybė atlikti gamtinį reikalą sėdint šiltai ir patogi lova – patys nuostabiausi malonumai gyvenime. Kad jaustis laimingu nereikia „Ferario“ ir aukso grandinių, išmoksti džiaugtis paprastais dalykais.

Na, o tiems, kam per vėlu karo tarnyba – užsiimkite mėgstama veikla. Pavyzdžiui man, po sunkios darbo dienos, kai galva rodos sprogs po tuzino pasitarimų ir žiūrėjimo į ekranus, padeda vairavimas. Tiesiog sėdi ir važiuoji. Bet kur, sugalvoji važiuodamas, tai viena nuostabiausių terapijų. Kažką panašaus gali atrasti kiekvienas, esmė, pakeisti aplinką.

Jūsų gardžiausias patiekalas namuose?

Esu mėsėdis, tad iš anksto atsiprašau visų vegetarų, veganų ir žaliavalgių. Kaži ar tai patiekalas, bet aš tai vadinu „Šventine vakariene“. Ši vakarienė man asocijuojasi su lauko pratybomis ir laikais, kai gyvenome jauni karininkai nuomojamuose butuose Alytuje. Lašinių, rūkytos šoninės ar panašaus mėsos tipo gabalas, grubiai suraikytas karišku peiliu, česnakai, svogūnai, rauginti kopūstai ar agurkai – toks štai „šventinės vakarienės“ receptas. Tikrai visada nuteikia puikiai, net ir ketverių metų sūnus su šypsena godžiai čiumpa ploniau atriektą gabalėlį lašinukų. Tik sako „man tas snakas (česnakas) tai nepatinka“.

Smagiausias prisiminimas iš vasaros?

Ši vasara buvo skirta būsto įsirengimo darbams, kurie niekaip nesibaigia ir dabar. Tad smagumų būta ne ypač daug. Pozityviausias prisiminimas gal būtų iš Palangos 1006 km lenktynių, kur prabuvau beveik visą varžybų laiką, kaip žiūrovas. Kai kažkas skambindavo ir per triukšmą klausdavo kur esu, atsakydavau – koncerte. Man tas gausmas yra tarsi muzika. Žinoma, puikūs prisiminimai ir iš žurnalistų ralio ir ten kasmet sukuriamos draugiškos atmosferos. Bet geriausios emocijos, tai buvo sužinojus šių metų stojimo į LKA rezultatus. Labai smagu buvo matyti šitokį šoktelėjusį susidomėjimą ir jaunuolių ambicijas pasirinkti šį nelengvą kelią.

Ar jau ruošiatės Kalėdoms, ir kaip planuojate jas sutikti?

Kalėdų antrą dieną sutiksiu budėdamas Akademijoje. Na, o kitas laikas, kiek įmanoma, stengsimės pabūti šeimoje, aplankyti tėvus, senelius. Jaukumas ir artumas, nieko ekstra. Svarbu, kad epidemiologinė situacija nepakištų kojos ir būtų galimybė susitikti su artimiausiais žmonėmis.

Kas jus labiausiai palaikė per pirmąjį karantiną?

Iš tiesų, jokių problemų didesnių nepatyriau. Tarnyba nesustojo, buvo nemažai darbo persiorientuoti į pasikeitusią aplinką, mokytis dirbti su žmonėmis per atstumą. Kai ką teko atšaukti, kai ką perplanuoti, bet iš esmės nieko tokio, dėl ko būtų reikalingas palaikymas. Kad ir pastarąsias kelias savaites, buvau izoliavęsis vienas nuo aplinkinių dėl teigiamo Covid – 19 testo rezultato. Priimu tai kaip galimybę pabūti su savimi, pasidaryti darbus, kurių įprastame ritme nespėju. Labai džiaugiuosi šia priverstine pertrauka, ypač, kai simptomai beveik nejuntami. Manau, kad gyvendamas kareivinėse išmokau būti rutinoje, apribotomis laisvėmis ir mokėti planuotis laiką ir veiklas panašiomis sąlygomis.

Ką darote ar veikiate, kai jaučiatės labai prislėgtas ar liūdnas?

Pykti, liūdėti, nusiminti nėra blogai. Tai natūralios emocijos, kurių visiškai užgniaužti nereikia. Svarbu, kad tos emocijos nepaveiktų kitų žmonių gyvenimų. Tokiais atvejais padeda geras pokalbis, išsakyti kas ir kodėl neramina savo draugui ar kolegai, pasidalinti mintimis ir nelieti pykčio tą akimirką. Po dienos ar keleto į tą pačią situaciją žvelgsite kitaip ir džiaugsitės neužsipuolę kaltininko, o gal ir visai nekalto žmogaus. Sportas, pasivaikščiojimas ar kitokia aktyvi veikla visada padės nukreipti mintis ir išlieti neigiamą energiją.

Kokiais bendravimo būdais be įprastinio pokalbio telefonu galite pasidalinti? 

Jeigu kalbame apie dabartines sąlygas, kai reikėtų vengti tiesioginio kontakto, tai šių laikų telefonas yra daugiau nei telefonas. Galima susirašyti, skambinti balsu ar vaizdu, bendravimo galimybės tikrai plačios, trūksta tik apsikabinimų. Mėgstu susirašyti, nes tai neįpareigoja atsitraukti nuo veiklos, parašai tada, kada gali ir kai jauti, kad turi ką parašyti. Visgi manau, kad pabendrauti su savimi yra ne ką mažiau svarbu, nei susisiekti su kitais. Dabartinėmis sąlygomis gauname tiek žinučių, video konferencijų, skambučių, elektroninių laiškų, kad jau sunku atskirti, kuri erdvė yra asmeninė, kuri skirta pramogai, kuri darbui. Rekomenduoju šį laikotarpį, kiek įmanoma, skirti sau. Pabūti su savo mintimis, pasidėlioti ateities planus, permąstyti vertybes, galbūt prisiminti brangius žmones, su kuriais jau seniai nebendravote, ar tiesiog paskaityti knygą, peržiūrėti filmą. Pasaulis liepė paspausti pauzę, pasinaudokite tuo, pristabdykite ir Jūs gyvenimą.

Pasidalinkite muzikos kūriniu, trumpu skaitiniu, vaizdu, video, kuris teigiamai jus pakrauna visai dienai ir yra geros nuotaikos užtaisas?

Pirma šovusi mintis – kūrinys „Everybody’s free to wear sunscreen“. Nežinau ar tai galima vadinti muzikiniu kūriniu, bet pamenu jį grojo radijas, tai gal ir galima. Įrašas tikrai senas, jei neklystu 1999 metų, tad dar praeito tūkstantmečio. Bet labai rekomenduoju įsiklausyti žodžius, kuriuos sako atlikėjas, tai tiesiog gyvenimo gidas, nemirštančios, visiems pasąmonėje žinomos tiesos. Mane labai įkvepia šis kūrinys. Kas negirdėjo, tikrai rekomenduoju!

Na, bet tai nėra kūrinys, kurį klausyčiau kasdien. Būna kartais pabundi ir mintyse sukasi kažkokia melodija, tada būtinai turiu susirasti ją ir išklausyti. Tai dažnai būna puikios nuotaikos garantas. Paskutinis toks įstrigęs ryte kūrinys buvo ZAZ – Qué vendrá, išgirstas „Labame ryte“, per LRT.

Jums gali patikti