Naujienų portalas

„Stiliuje“ – Astos Meschino šeimyninės laimės paslaptis

„Mes viską su vyru darom poroje. Nepriklausomai nuo to, kokia veikla užsiimtume, vienas kitą labai palaikom. Dėl to aš visą laiką dalyvauju jo svarbiuose susitikimuose. Absoliučiai itališka šeima“, – LRT laidai „Stilius“ pasakoja verslininkė Asta Meschino.

Šiemet tapusi Gvatemalos garbės konsule, Asta iki šiol buvo geriau žinoma kaip socialinių tinklų žvaigždės Karolinos Meschino mama ir Australijos garbės konsulo Lietuvoje Antonio Meschino žmona. Atėjo pokyčių laikas, pripažįsta Asta ir ryžtasi atvirai kalbėti apie delikačius dalykus. Ketvirtį amžiaus buvusi vyro šešėlyje, LRT „Stiliuje“ ji pirmą kartą savo šeimos gyvenimą atveria viešumai.

„Mano vyras nuo pat pirmos dienos man yra pasakęs, kad jis nenori namų šeimininkės. Galbūt jisai manim ir susižavėjo dėl to, kad aš buvau pilna fantazijos, idėjų, veiklumo, bet nulis patirties. Ir jis buvo mano didysis mokytojas. Susipažinom labai paprastai, kavinėj. Jo įkyrus žvilgsnis ir žmogus, kurį aš pažinojau, buvęs greta jo, manęs neišgąsdino prieiti. Antonio pasirodė įkyrus ir pirmi jo žodžiai buvo: žinok, esi puiki moteris, mes rytoj galėtume tiesiog nueiti ir susituokti. O aš pajuokavau – atsargiai, mes turime patarlę – nespjauk į šulinį, iš kurio gali gerti. Taip gyvenime ir būna. Bet man šiandien labai smagu, kadangi vyrą sutikau labai gražiame, brandžiame amžiuje, jam buvo 33, man buvo 20 metų. Mano šeimoje tarp mamos ir tėčio irgi buvo 20 metų skirtumas, aš užaugau suaugusio, brandaus vyro aplinkoje ir kitokio vyro neįsivaizdavau šalia savęs“, – pasakoja Asta Meschino, gimusi rusų sentikių šeimoje, vienintelė giminėje kalbėjusi lietuviškai, o šiandien net neįtartum, jog ji neturi nė lašo lietuviško kraujo.

„Viduje kartais aš pasijausdavau balta varna. Su rusų bendruomene aš būdavau lietuvė, lietuvių bendruomenėj man sakydavo, kad esu rusė. Jaučiausi svetimos tautos žmogus, bet gi nieko neplanuoji gyvenime. Viskas kažkur parašyta, taip turi įvykt.“

„25 metai kartu ir niekada vienas kito neslopinome, – svarsto Asta. – Mano vyras labai kūrybiškas, turi nepaprastai daug minčių, idėjų, o kaip viena mano pažįstama vienam priėmime paklausė – ponia Asta, o kuo jūs užsiimate, ką jūs veikiat? Sakau, ką aš veikiu? Aš tiesiog gyvenu ir pildau savo vyro norus.“

Tai būtų tiesa, jei Asta nebūtų iš esmės atsakinga už kelis šeimos verslus. Visgi būtent vyro buvo paskatinta ji sutikti tapti Gvatemalos Garbės konsule Lietuvoje. Šeši kandidatai ir ji, laimėjusi Gvatemalos ambasados Stokholme surengtą konkursą.

„Ji tik pusantro karto didesnė už Lietuvą, tokia yra Gvatemala“, – pasakoja Asta, jau išnaršiusi šalį skersai ir išilgai. Tikina net įžvelgianti mūsų krašto ir Gvatemalos, nepriklausomybę pasiekusios 1996 metais, panašumų. Sako, keliaudama po šalį naudojasi proga kalbėti apie Lietuvą. „Nuostabi šalis, nepaprastai didelis kultūros paveldas, turi 21 kalbą, 23 etnines bendruomenes, kurios iki šiol puoselėja autentiškas tradicijas. Tai majų kultūros paveldas, o man – tiltas pristatyti mūsų Lietuvą.“

Savarankiškumo Asta įgijo ankstyvoje jaunystėje. Bet tik sutikusi savo vyrą, suvokė, jog dar mamos mokyta pati užsidirbti savo pinigų, gali gerokai daugiau. Lietuvoje dar tik kūrėsi verslai, minčių jauna mergina turėjo begalę. Vyras jai tapo ne tik verslo vadybos mokytoju, bet jausmų bei santarvės namuose ugdytoju.

„Pati sau kartais užduodu klausimą, kaip taip gali būti, kad mes 25 metus pragyvenom ir dar nei karto kumščiu per stalą netrenkėm ir neapsibarėm taip, kad sakytum – viskas, aš išeinu ar kažkas panašaus. Nuo pat pirmos dienos aš be galo džiaugiuosi, kad jis buvo brandus. Man buvo labai sunku, nes rugpjūčio 1-ą mirė mama, o rugpjūčio 30-ą mes susituokėm. Tai jisai visą laiką man diegė vertybes, nes buvau labai jauna. O aš tikrai į jį žiūrėjau su labai didele pagarba, kaip į autoritetą. Mama mane taip išauklėjo, kad tėtis, vyras yra didžiulis autoritetas. Ir mano vyras visą laiką sakydavo: atsimink, kiekvienas pasakytas blogas žodis vienas kito atžvilgiu niekur nedings. Jis į skrynutę dėsis kaip mažas akmenukas. Dabar vienas, po to du, po to trys, po to jų bus begalės. Kiekvieną kartą kai susipyksime, tu prisiminsi ir išsitrauksi visus tuos akmenukus. Pasistenkim gyventi taip, kad tų akmenukų nebūtų. Žinot, esu emocionali. Mano vyras augo Australijoj, jis – itališkai emocingas, bet išlaikytas žmogus. Ir būdavo nuostabu, kad ir kas įvyktų, niekada nesu išgirdus iš jo blogo, žeminančio žodžio savo atžvilgiu. Taip automatiškai elgiesi ir pats.“

Gyvenimo receptai, santykių vadovėlis ir namų jausmo ugdymas su Violeta Baubliene „Stiliuje“ per gruodžio 1 d. 19.30 val. LRT TELEVIZIJĄ ir LRT.LT.

Šio šeštadienio „Stiliaus“ anonsas:

Jums gali patikti