Simbolinė riba, kuri nieko nekeičia fronte
Kai konfliktas Ukrainoje pasiekė tūkstantąją dieną, daugelis stebėtojų tikėjosi kokių nors esminių pokyčių ar bent jau aiškesnės perspektyvos. Tačiau realybė lieka tokia pat miglota kaip ir pirmaisiais karo mėnesiais. Fronto linijos juda lėtai, diplomatiniai sprendimai atrodo tolokai, o abi pusės vis dar kalba apie pergalę savo sąlygomis.
Tūkstantis dienų – tai beveik trys metai. Trys metai, per kuriuos žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, milijonai tapo pabėgėliais, o Ukrainos miestai virto griuvėsiais. Bet skaičius 1000 yra tik simbolis, kuris nieko iš esmės nekeičia. Karas tęsiasi toliau, o klausimas „kada tai baigsis?” vis dar neturi atsakymo.
Kodėl prognozės neveikia šiame kare
Kai 2022 metų vasarį prasidėjo plataus masto invazija, daugelis ekspertų prognozavo, kad Kyjivas kris per kelias dienas. Neįvyko. Vėliau buvo kalbama apie greitą Ukrainos kontrpuolimą ir Rusijos pajėgų subyrėjimą. Ir tai neįvyko. Dabar kai kas kalba apie ilgalaikį pozicijų karą, panašų į Pirmąjį pasaulinį, bet ir ši prognozė gali pasitvirtinti tik iš dalies.
Problema ta, kad šis konfliktas turi per daug kintamųjų. Vakarų karinė pagalba Ukrainai, Rusijos ekonomikos atsparumas sankcijoms, vidinė politinė situacija abiejose šalyse, Kinijos pozicija, JAV prezidento rinkimų rezultatai – visa tai daro įtaką karo eigai. O kai kintamųjų tiek daug, tikslios prognozės tampa beveik neįmanomos.
Ukrainos kariuomenė parodė daug didesnį atsparumą nei tikėtasi, bet jai trūksta išteklių masiniam puolimui. Rusija turi daugiau žmonių ir ginkluotės, bet jos kariuomenės efektyvumas lieka abejotinas. Rezultatas – lėtas, kruvinas, išsekantis konfliktas be aiškaus galo.
Kas iš tikrųjų vyksta fronte dabar
Jei pažiūrėtume į žemėlapius, pastarųjų metų pokyčiai atrodo minimalūs. Rusija kontroliuoja maždaug 18 procentų Ukrainos teritorijos – Krymą, didžiąją Donbaso dalį ir sausumos koridorių tarp jų. Ukraina per 2022 metų rudenį susigrąžino Charkivo sritį ir Chersono miestą, bet nuo to laiko didesnių teritorinių laimėjimų nebuvo.
2023 metų vasaros kontrpuolimas, į kurį buvo dedamos didelės viltys, nedavė laukto rezultato. Ukrainos pajėgos susidūrė su gerai parengtomis gynybos linijomis, minų laukais ir nuolatiniais oro smūgiais. Prarado daug technikos, o teritoriniai laimėjimai buvo maži. Tai buvo skaudus priminimas, kad šiuolaikiniame kare puolimas prieš įsitvirtinusį priešą yra itin sunkus, net turint Vakarų ginklus.
Dabar abi pusės iš esmės veda pozicijų karą su lokaliais puolimais. Rusija bando prasimušti Donbase, Ukraina stengiasi išlaikyti pozicijas ir atakuoti Rusijos užnugarį dronais. Kasdien žūsta žmonės, bet fronto linija juda labai lėtai. Tai ne aklavietė klasikine prasme, bet labai artima jai situacija.
Ekonomikos ir visuomenės ištvermės testas
Karas nėra tik tankai ir artilerija. Tai dar ir ekonomikos, logistikos, visuomenės moralės klausimai. Ir čia abi pusės susiduria su rimtomis problemomis.
Ukrainos ekonomika nukentėjo labai stipriai. Pramonės centrai sunaikinti ar okupuoti, milijonai žmonių išvyko, biudžetas išlaikomas tik dėl Vakarų paramos. Tačiau visuomenė išlieka pakankamai vieninga – dauguma ukrainiečių nepritaria teritorijų atidavimui mainais į taiką. Bent jau kol kas.
Rusijos ekonomika, nepaisant sankcijų, vis dar funkcionuoja. Naftos ir dujų eksportas į Aziją kompensuoja nuostolius Europoje, o karo pramonė dirba visu pajėgumu. Bet ilgalaikės perspektyvos nėra šviesios – technologijų trūkumas, protų nutekėjimas, izoliacijos pasekmės. Klausimas, kiek ilgai tai galima išlaikyti.
Vakarai taip pat jaučia nuovargį. Ukrainai skirtos sumos yra milžiniškos, o visuomenės daugelyje šalių vis dažniau klausia, kiek dar reikės duoti ir ar tai duoda rezultatų. Politiniai vėjai keičiasi – Slovakijoje, Vengrijoje, galbūt ir JAV. Tai kelia nerimą dėl paramos tęstinumo.
Diplomatijos aklavietė ir nerealistiški reikalavimai
Derybų apie taiką praktiškai nevyksta. Ne todėl, kad niekas jų nenori, o todėl, kad abi pusės stato visiškai nesuderinamus reikalavimus.
Ukraina reikalauja visiškos teritorinio vientisumo atkūrimo, įskaitant Krymą, karo nusikaltėlių teismo ir reparacijų. Rusija nori, kad būtų pripažinta jos kontroliuojamų teritorijų aneksija, Ukraina atsisakytų NATO narystės ir „denacifikuotų” (kas tai bereiškia). Tarp šių pozicijų beveik nėra bendro pagrindo deryboms.
Vakarų šalys bando ieškoti sprendimų, bet jų galimybės ribotos. Spausti Ukrainą priimti nevyriausybės sąlygas būtų politinis savižudybė ir moralinis bankrotas. Spausti Rusiją sankcijomis ir ginklais – jau daroma, bet efektas ribotas. Tiesiogiai įsitraukti į konfliktą niekas nenori, nes tai reikštų trečiąjį pasaulinį karą.
Kai kurie ekspertai siūlo „užšaldyti” konfliktą – nutraukti ugnį dabartinėse pozicijose, atidėti teritorijų klausimą ateičiai. Bet tokiam scenarijui reikia abiejų pusių sutikimo, o jo nėra. Be to, užšaldytas konfliktas nereiškia taikos – tai tik pauzė prieš kitą raundą.
Technologijų karas ir naujų ginklų vaidmuo
Vienas įdomiausių šio karo aspektų – technologijų naudojimas. Dronai, dirbtinis intelektas, kibernetinės atakos, palydovinė žvalgyba – visa tai vaidina svarbų vaidmenį.
Ukraina ypač efektyviai naudoja dronus. Pigūs FPV dronai tapo tikra grėsme Rusijos tankams ir pėstininkams. Didesni dronai atakuoja Rusijos teritorijoje esančius oro uostus, naftos perdirbimo įmones, net Maskvos dangoraižius. Tai leidžia Ukrainai kompensuoti artilerijos ir aviacijos trūkumą.
Rusija savo ruožtu masiškai naudoja Irano dronus-kamikadzes Ukrainos energetikos infrastruktūrai atakuoti. Taip pat plėtoja elektroninės kovos priemones, kurios trukdo Ukrainos dronams ir raketoms. Tai virsta savotiška technologine lenktynių, kur abi pusės nuolat prisitaiko prie priešininko naujovių.
Vakarų ginklai – HIMARS raketų sistemos, Patriot oro gynybos kompleksai, Leopard tankai – davė Ukrainai pranašumą, bet ne lemiamą. Rusija išmoko jų vengti, maskuotis, skirstyti pajėgas. O kai kurių ginklų, pavyzdžiui, naikintuvų F-16, Ukraina vis dar neturi pakankamai arba jie dar nepakankamai įtakoja bendros situacijos.
Galimi scenarijai: nuo staigios atomazgos iki dešimtmečių karo
Bandant atsakyti į klausimą „kaip ilgai dar tęsis karas”, galima išskirti kelis scenarijus. Nė vienas jų nėra garantuotas, bet visi yra įmanomi.
Greitas lūžis. Vienos pusės fronto sugriuvimas, vidaus neramumai ar politinis perversmas. Mažai tikėtina artimiausiu metu, bet istorijoje tokie dalykai vykdavo netikėtai. Rusijoje teoriškai galimas režimo krizė, Ukrainoje – Vakarų paramos nutraukimas. Bet kol kas nė viena pusė neatrodo ties žlugimo riba.
Derybos ir kompromisas. Abi pusės galiausiai supranta, kad pergalė neįmanoma, ir sutinka su kompromisu. Galbūt Ukraina išlaiko nepriklausomybę ir gauna saugumo garantijas, bet praranda dalį teritorijų. Arba konfliktas „užšaldomas” kaip Korėjoje. Tam reikia politinės valios, kurios dabar nėra.
Ilgas pozicijų karas. Konfliktas tęsiasi metų metus su mažais pokyčiais fronte. Periodiškai viena ar kita pusė bando puolimą, bet be didesnių rezultatų. Visuomenės abiejose šalyse prisitaiko prie karo kaip „naujos normalybės”. Šis scenarijus dabar atrodo labiausiai tikėtinas.
Eskalacija. Konfliktas išplinta už Ukrainos ribų – tiesioginė NATO ir Rusijos konfrontacija, branduolinio ginklo panaudojimas, kibernetiniai išpuoliai prieš Vakarų infrastruktūrą. Visi sako, kad to nenori, bet klaidos, nesusipratimai ar desperacija gali privesti prie katastrofos.
Realistiškai vertinant, greičiausiai konfliktas tęsis dar metus, o galbūt ir kelerius. Nei viena pusė nėra pasirengusi kapituliuoti, o jėgų balansas neleidžia greitai laimėti. Tai reiškia daugiau aukų, daugiau sunaikintų miestų, daugiau pabėgėlių.
Ką tai reiškia mums ir kaip su tuo gyventi
Daugelis žmonių Lietuvoje ir kitose Vakarų šalyse jaučia nuovargį nuo karo naujienų. Tai suprantama – nuolatinis nerimas, blogos žinios, jausmas, kad niekas nesikeičia. Bet ignoruoti šio konflikto negalima, nes jo pasekmės tiesiogiai veikia mūsų gyvenimus.
Energijos kainos, maisto produktų brangimas, pabėgėlių srautai, saugumo grėsmės – visa tai susiję su karu Ukrainoje. Jei Rusija laimėtų, tai paskatintų agresyvius režimus visame pasaulyje ir padarytų Baltijos šalis pažeidžiamomis. Todėl Ukrainos rėmimas nėra tik moralinis imperatyvas, bet ir pragmatiškas saugumo interesas.
Praktiškai tai reiškia, kad turime būti pasirengę ilgalaikei paramai. Ne tik karinei, bet ir humanitarinei, ekonominei, diplomatinei. Turime priimti, kad tai kainuos pinigų ir reikalaus kantrybės. Bet alternatyva – leisti agresijai laimėti – būtų daug brangesnė ilgalaikėje perspektyvoje.
Asmeniškai kiekvienas gali prisidėti – remti labdaros organizacijas, padėti pabėgėliams, kovoti su dezinformacija, palaikyti politikus, kurie remia tvirtą poziciją. Maži veiksmai nesustabdys karo, bet jie palaiko tų, kurie tiesiogiai kenčia, moralę ir rodo, kad pasaulis neabejingas.
Tūkstantis dienų karo – tai ne pabaiga, o tik etapas ilgame ir skaudžiame kelyje. Niekas nežino, kiek dar dienų, savaičių ar metų tai tęsis. Bet viena aišku – šis konfliktas jau pakeitė Europą ir pasaulį, ir jo pasekmės jaučiamos dar ilgai po to, kai nutils paskutinis šūvis. Mūsų pareiga – neužmiršti, nepavargti ir toliau remti tuos, kurie kovoja už savo ir mūsų laisvę.