Bėgimas nuo karo: kelias be grįžimo bilietų
Vasario 24-ąją prasidėjęs karas Ukrainoje sukrėtė ne tik pačią šalį, bet ir visą Europą. Per pirmuosius karo mėnesius maždaug 6 milijonai ukrainiečių paliko savo namus, ieškodami saugumo užsienyje. Tai ne tik statistika – tai 6 milijonai skirtingų istorijų, kurios vienija viena: noras išgyventi ir suteikti saugumą savo artimiesiems.
Skirtingai nei ankstesnės migracijos bangos, šį kartą žmonės bėgo ne dėl ekonominių priežasčių. Jie paliko viską – namus, verslus, karjerą, draugus – per kelias valandas. Daugelis išvyko su vienu lagaminu ir tikėjimu, kad grįš po kelių savaičių. Tačiau realybė pasirodė žiauresnė. Dabar, praėjus daugiau nei metams, vis daugiau ukrainiečių supranta, kad jų gyvenimas užsienyje gali užtrukti ilgai, o galbūt ir tapti nuolatinis.
Pirmieji žingsniai svetimoje žemėje
Atvykimas į naują šalį – tai visada iššūkis, net ir esant palankiausioms aplinkybėms. O kai atvyksti kaip karo pabėgėlis, su minimaliomis lėšomis ir be aiškios ateities perspektyvos, viskas tampa dar sudėtingiau. Lenkija, Vokietija, Čekija, Lietuva ir kitos Europos šalys priėmė milijonus ukrainiečių, tačiau integracija – tai ne vienos dienos ar net mėnesių darbas.
Pirmosios savaitės dažniausiai būna chaotiškos. Reikia rasti pastogę, užsiregistruoti, gauti dokumentus, suprasti vietinę sistemą. Daugelis ukrainiečių pasakoja, kad labiausiai padėjo tautiečių bendruomenės ir savanoriai, kurie tapo tiltu tarp naujo gyvenimo ir senųjų įpročių. Socialiniuose tinkluose atsirado dešimtys grupių, kur ukrainiečiai dalijasi praktine informacija – nuo to, kur pigiau nusipirkti maisto, iki to, kaip suprasti vietinę biurokratiją.
Kalbos barjeras tapo viena didžiausių problemų. Nors daugelis ukrainiečių moka rusų kalbą, o jaunesnieji – anglų, vietinių kalbų mokėjimas yra būtinas norint integruotis į darbo rinką ir visuomenę. Vokietijoje, pavyzdžiui, be vokiečių kalbos beveik neįmanoma rasti kvalifikuoto darbo, net jei turi aukštąjį išsilavinimą ir didelę patirtį.
Darbo paieškos ir profesinės ambicijos
Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria ukrainiečiai užsienyje – tai profesinės kvalifikacijos pripažinimas. Gydytoja iš Kyjivo dirba valytoja Berlyne. Inžinierius iš Charkovo pristato prekes sandėlyje Varšuvoje. IT specialistas iš Odesos dirba kurjeriu Prahoje. Šios istorijos kartojasi tūkstančius kartų visoje Europoje.
Kvalifikacijos pripažinimo procedūros dažnai užtrunka mėnesius ar net metus. Reikia versti dokumentus, juos nostrifikuoti, kartais laikyti papildomus egzaminus. O per tą laiką reikia kažkaip gyventi, mokėti už būstą, maitinti vaikus. Todėl daugelis pasirenka greičiausią kelią – bet kokį darbą, kuris leidžia užsidirbti pinigų.
Tačiau yra ir sėkmės istorijų. IT sektoriuje dirbantiems ukrainiečiams pavyko integruotis greičiausiai. Daugelis technologijų įmonių aktyviai ieškojo specialistų iš Ukrainos, siūlė nuotolinį darbą arba padėjo su relokacija. Programuotojams, dizaineriams, projektų vadybininkams kalbos barjeras nėra toks kritinis, o jų įgūdžiai yra universalūs.
Vaikai ir švietimo sistema
Galbūt sunkiausia yra vaikams. Jie ne tik prarado savo namus ir draugus, bet ir atsidūrė visiškai naujoje aplinkoje, kur kalba skirtinga, mokyklos sistema kitokia, o klasės draugai kartais būna ne itin draugiški. Europos mokyklos stengėsi priimti ukrainiečių vaikus, tačiau ne visur tai vyko sklandžiai.
Kai kuriose šalyse buvo sukurtos atskiros klasės ukrainiečiams, kur mokymas vyko ukrainietiškai. Tai padėjo vaikams nesustoti mokymosi procese, tačiau kartu sulėtino jų integraciją į vietinę visuomenę. Kitos šalys nusprendė iš karto integruoti ukrainiečių vaikus į įprastas klases, suteikiant papildomą kalbos mokymą. Kiekvienas metodas turi savo privalumų ir trūkumų.
Daugelis tėvų pasakoja, kad vaikai prisitaiko greičiau nei suaugusieji. Po kelių mėnesių jie jau kalba vietine kalba, turi naujų draugų, jaučiasi savo vietoje. Tačiau psichologinė trauma išlieka. Vaikai vis dar prisimena bombardavimus, sirenas, bėgimą į slėptuves. Daugeliui reikia psichologinės pagalbos, kuri, deja, ne visada yra lengvai prieinama.
Bendruomenės kūrimas ir kultūrinė tapatybė
Vienas įdomiausių reiškinių – tai ukrainiečių bendruomenių formavimasis užsienyje. Didžiuosiuose Europos miestuose atsirado ukrainietiškos parduotuvės, kavinės, kultūros centrai. Žmonės organizuoja renginius, mini ukrainietiškus šventes, kuria vaikų darželius, kur mokymas vyksta ukrainietiškai.
Tai padeda išlaikyti ryšį su savo kultūra ir tradicijomis, ypač vaikams, kurie gimė Ukrainoje, bet dabar auga užsienyje. Tačiau kartu kyla klausimas: ar tai padeda integracijai, ar priešingai – sukuria paralelias visuomenes, kurios gyvena greta, bet nesusilieja su vietine kultūra?
Socialiniuose tinkluose ukrainiečių grupės yra labai aktyvios. Ten dalijamasi ne tik praktine informacija, bet ir emocijomis, išgyvenimais, palaikymu. Kai kurios grupės turi dešimtis tūkstančių narių. Jos tapo savotišku virtualiu miestu, kur žmonės randa paguodą ir supratimą.
Finansiniai iššūkiai ir ekonominis prisitaikymas
Pinigų klausimas yra vienas aktualiausių. Daugelis ukrainiečių atvyko su minimaliomis lėšomis. Nors Europos šalys suteikė socialinę pagalbą, jos dažnai nepakanka normaliam gyvenimui. Būsto nuoma, maistas, transportas, vaikai – visa tai kainuoja.
Kai kurie ukrainiečiai bando išlaikyti nuotolinį darbą Ukrainoje, jei tai įmanoma. Kiti pradeda savo verslus užsienyje – nuo maisto pristatymo paslaugų iki internetinių parduotuvių. Treti dirba kelis darbus vienu metu, kad galėtų išgyventi ir dar siųsti pinigus artimiesiems, likusiems Ukrainoje.
Bankinės paslaugos taip pat sukelia problemų. Ne visada lengva atidaryti sąskaitą, gauti paskolą ar net paprasčiausią mokėjimo kortelę. Daugelis ukrainiečių vis dar naudoja ukrainietiškus bankus, kas kartais komplikuoja finansinius reikalus.
Psichologinė būklė ir ateities vizija
Galbūt mažiausiai matoma, bet viena svarbiausių problemų – tai psichologinė būklė. Karo trauma, netikrumas dėl ateities, atskyrimas nuo artimųjų, kurie liko Ukrainoje ar kovoja fronte – visa tai palieka gilų pėdsaką. Daugelis ukrainiečių kenčia nuo nerimo, depresijos, miego sutrikimų.
Psichologinė pagalba yra prieinama ne visur ir ne visiems. Kalbos barjeras ir kultūriniai skirtumai kartais trukdo efektyviai dirbti su vietiniais psichologais. Todėl atsirado iniciatyvų, kai ukrainiečiai psichologai teikia pagalbą nuotoliniu būdu savo tautiečiams, gyvenantiems užsienyje.
Dauguma ukrainiečių vis dar tiki, kad grįš namo. Tačiau kuo ilgiau trunka karas, tuo labiau šis tikėjimas blanksta. Kai kurie jau pradeda planuoti ilgalaikį gyvenimą užsienyje – perka būstus, kuria verslus, ruošiasi vaikų studijoms vietinėse universitetuose. Kiti vis dar gyvena su supakuotais lagaminais, laukdami momento, kai galės grįžti.
Naujas skyrius, parašytas ašaromis ir viltimi
Šešių milijonų ukrainiečių istorijos užsienyje – tai ne tik tragedija, bet ir neįtikėtinas atsparumo bei prisitaikymo pavyzdys. Žmonės, kurie prarado beveik viską, randa jėgų kurti naują gyvenimą, mokytis naujų kalbų, pradėti naujas karjeras, auginti vaikus svetimoje šalyje.
Europos šalys taip pat išmoko daug. Jos suprato, kaip svarbu turėti lankstesnes migracijos sistemas, greitesnius kvalifikacijos pripažinimo procesus, geresnę psichologinę pagalbą. Daugelis iniciatyvų, sukurtų ukrainiečiams, dabar naudojamos ir kitiems migrantams.
Ar ukrainiečiai grįš namo? Kai kurie tikrai grįš, kai tik tai taps saugu. Kiti liks užsienyje, nes jų vaikai jau įsišaknijo naujose šalyse, jie patys surado gerą darbą ir stabilumą. Bus ir tų, kurie gyvens tarp dviejų pasaulių – fiziškai viename, širdimi kitame.
Viena aišku – šie 6 milijonai istorijų pakeitė ir Ukrainą, ir Europą. Jie parodė, kad net didžiausios tragedijos akivaizdoje žmonės sugeba ne tik išgyventi, bet ir kurti, svajoti, tikėti geresnę ateitimi. Ir nors kiekviena istorija yra unikali, jas visas vienija viena – noras gyventi oriai, laisvai ir saugiai, kad ir kur tai būtų.