Rytų fronto realijos: pozicijų kaita ir nuolatinė įtampa
Ukrainos rytų fronte situacija keičiasi kasdien, o kartais net kas valandą. Donecko srityje vyksta vieni intensyviausių mūšių nuo karo pradžios. Rusijos pajėgos čia sutelkė didžiausią savo puolamųjų pajėgumų dalį, o ukrainiečiai desperatiškai bando išlaikyti pozicijas.
Bachmuto kryptis, nors pats miestas jau seniai rusų rankose, tebėra aktyvių kovų zona. Ukrainos pajėgos kontroliuoja strategiškai svarbias aukštumas į vakarus nuo miesto, o tai leidžia jiems stebėti priešo judėjimą ir koreguoti artilerijos ugnį. Tačiau kaina už šias pozicijas – milžiniška. Kasdien čia žūva kariai iš abiejų pusių, o pozicijų kaita matuojama šimtais metrų.
Avdijivkos sektorius tapo tikru galvos skausmu Ukrainos gynybai. Rusai čia meta vis naujas pajėgas, bandydami apsupti miestą iš šiaurės ir pietų. Ukrainiečiai laiko pozicijas, bet situacija nestabili. Mieste liko labai mažai civilių gyventojų, o infrastruktūra beveik visiškai sunaikinta.
Zaporižės fronto linija: laukimas ir pasirengimas
Zaporižės srityje frontas santykinai ramesnis, palyginti su Donecku, bet tai nereiškia, kad čia nieko nevyksta. Šis ruožas yra strategiškai svarbus abiem pusėms – per jį eina svarbiausias sausumos koridorius į okupuotą Krymą.
Ukrainos pajėgos čia įsitvirtinusios po praėjusių metų vasaros puolimo. Nors didžiųjų proveržių nepavyko pasiekti, ukrainiečiai užėmė kelias svarbias pozicijas, kurias dabar sėkmingai gina. Robotyne kaimas ir aplinkinės teritorijos – tai tas mažas plotas, kurį Ukraina atsiėmė dideliu kraujo kiekiu ir dabar nenori atiduoti.
Rusai čia taip pat aktyvūs, bet daugiau dėmesio skiria gynybinių linijų stiprinimui nei puolimui. Jie gerai supranta, kad bet koks ukrainiečių proveržis šiame ruože galėtų sukelti rimtų problemų visai jų pietinei grupuotei.
Chersono kryptis: upės kaip natūrali kliūtis
Dniepro upė šiame regione tapo natūralia demarkacijos linija. Ukrainos pajėgos kontroliuoja vakarinius krantus, o rusai – rytinius. Tačiau tai nereiškia, kad čia ramu.
Ukrainiečiai įsitvirtino keliose salose upės deltoje ir nuolat vykdo desantines operacijas į rytinį krantą. Šios operacijos – ne bandymas prasiveržti gilyn į okupuotas teritorijas, o veikiau būdas laikyti priešą įtampoje ir traukti jo pajėgas nuo kitų fronto ruožų.
Chersono miestas nuolat patenka po rusų apšaudymais. Nors miestas yra Ukrainos kontrolėje, gyvenimas čia toli gražu ne normalus. Žmonės gyvena nuolatinėje baimėje, kad bet kuriuo metu gali nuskristi raketa ar sviedinys. Humanitarinė situacija sudėtinga, nors ir ne kritinė.
Kupianskas ir Charkivo sritis: tylus, bet pavojingas ruožas
Šiaurės rytuose, Charkivo srityje, situacija paradoksali. Po 2022 metų rudens puikios ukrainiečių kontratakos, kai buvo išlaisvintos didžiulės teritorijos, frontas čia stabilizavosi. Bet stabilumas nereiškia saugumo.
Kupianskas ir aplinkiniai miesteliai nuolat patenka po apšaudymais. Rusai čia turi artilerijos pranašumą dėl artumo prie savo tiekimo linijų. Ukrainiečiai stengiasi laikyti pozicijas, bet žmonių ištekliai riboti.
Pastaraisiais mėnesiais rusai čia padidino aktyvumą. Jie bando prasiveržti link Oskolo upės, kas leistų jiems pagerinti taktines pozicijas. Ukrainos pajėgos kol kas sėkmingai atmuša šias atakas, bet kiekvienas toks mūšis kainuoja.
Lymano-Kreminnos miškai: partizaninis karas XXI amžiuje
Šis ruožas yra vienas keisčiausių visame fronte. Tankūs miškai, kalvotas reljefas ir prastos komunikacijos daro šią teritoriją labai sudėtingą bet kokioms karinėms operacijoms.
Ukrainos pajėgos čia veda savotišką partizaninį karą, nors ir reguliarios kariuomenės pajėgomis. Mažos grupės, greiti reidai, pasalos – visa tai primena Antrojo pasaulinio karo taktiką, tik su moderniais ginklais ir dronais.
Rusai kontroliuoja Kreminną ir Lymano rytines dalis, bet jų kontrolė miškuose yra labai sąlyginė. Niekas tiksliai negali pasakyti, kur tiksliai eina fronto linija, nes ji nuolat keičiasi. Šiandien viena miškelio dalis gali būti ukrainiečių rankose, rytoj – rusų, poryt – vėl ukrainiečių.
Pietinė Donecko sritis: pamirštasis frontas
Tarp Vuhledaro ir Mariupolio yra fronto ruožas, apie kurį retai kas kalba, bet jis yra itin svarbus. Čia eina kova už kontrolę virš kelių, vedančių į Krymą ir Mariupolį.
Vuhledaras tapo legendiniu miestu ukrainiečių gynyboje. Rusai čia jau ne kartą bandė pulti, netekdami dešimčių tankų ir šarvuočių. Miestas stovi ant aukštumos, kas suteikia puikų apžvalgumą ir leidžia kontroliuoti aplinkinę teritoriją.
Tačiau situacija čia nestabili. Rusai nuolat spaudžia iš šiaurės ir rytų, bandydami apsupti miestą. Ukrainiečiai laiko pozicijas, bet tiekimo linijos tampa vis sudėtingesnės. Jei Vuhledaras kris, tai atvers kelią rusams link Zaporižės srities iš pietų.
Sumy ir Černihivo sritis: pasienis kaip fronto linija
Šiaurėje, palei sieną su Rusija ir Baltarusija, situacija kitokia nei kituose ruožuose. Čia nėra aktyvių kovų, bet įtampa jaučiama kiekvieną dieną.
Rusai nuolat apšaudo pasienio kaimus ir miestelius iš savo teritorijos. Naudoja artileriją, minosvaidžius, kartais ir raketas. Ukrainos pajėgos negali atsakyti tuo pačiu, nes tai reikštų tiesioginį smūgį Rusijos teritorijai, o tai galėtų sukelti nenuspėjamų pasekmių.
Gyvenimas pasienyje tapo beveik neįmanomas. Tūkstančiai žmonių išsikraustė, likę gyvena rūsiuose ir bombų slėptuvėse. Ukrainos valdžia stengiasi padėti, bet galimybės ribotos. Šis ruožas primena, kad karas nėra tik ten, kur šaudo tankai – jis yra ir ten, kur žmonės negali normaliai gyventi dėl nuolatinės grėsmės.
Kas laukia toliau: prognozės ir realybė
Žvelgiant į visus septynis fronto ruožus, matosi sudėtingas paveikslas. Ukraina nelaimi visuose frontuose, bet ir nepralaimėjo nė viename. Tai pozicinis karas, kur pergalė matuojama ne užimtais kilometrais, o išlaikytomis pozicijomis ir priešo nuostoliais.
Rytų fronte Ukraina patiria didžiausių sunkumų. Rusijos pranašumas žmonėmis ir amunicija čia jaučiamas labiausiai. Tačiau ukrainiečiai sugeba sulaikyti puolimus, nors ir dideliu kraujo kiekiu. Kiekvienas išlaikytas miestas, kiekviena neprarasta pozicija – tai maža pergalė.
Pietuose situacija stabilesnė, bet čia Ukraina neturi jėgų dideliam puolimui. Zaporižės ir Chersono kryptys laukia geresnių sąlygų, daugiau ginkluotės, parengtos kariuomenės. Bet laukimas nereiškia pasyvumo – ukrainiečiai nuolat tikrina rusų gynybą, ieško silpnų vietų.
Šiaurėje, Charkivo srityje, Ukraina laiko pozicijas gana sėkmingai, nors ir patiria nuostolių. Čia svarbu neįsileisti rusų atgal į teritorijas, kurios buvo išlaisvintos tokia didele kaina.
Svarbu suprasti, kad šis karas nėra apie greitas pergales. Tai ilgas, išsekantis konfliktas, kur laimės tas, kas ilgiau ištvės. Ukraina turi pranašumą motyvacijos ir kovos dvasios, Rusija – žmonių ir resursų kiekio. Kiekvienas fronto ruožas turi savo specifiką, savo iššūkius ir galimybes. Bendras paveikslas rodo, kad Ukraina sugeba gintis, bet puolimui reikia daugiau – daugiau ginkluotės, daugiau paramos, daugiau laiko pasiruošti. O kol kas lieka laukti, gintis ir tikėtis, kad tarptautinė parama ateis laiku ir pakankamu kiekiu.