Krymo klausimas jau dešimtmetį lieka viena jautriausių tarptautinės politikos temų. Nuo 2014 metų, kai Rusija aneksavo šį strategiškai svarbų pusiasalį, pasaulio bendruomenė susiskaldė į aiškias pozicijas, o pats regionas tapo geopolitinių įtampų epicentru. Šiandien, kai kalbame apie Krymo ateitį, svarbu suprasti ne tik istorinį kontekstą, bet ir tai, kaip skirtingos šalys bei tarptautinės organizacijos žiūri į šią problemą.
Kaip viskas prasidėjo ir kodėl tai svarbu dabar
2014 metų vasario pabaigoje, po Maidano revoliucijos Ukrainoje, Kryme prasidėjo įvykiai, kurie visam laikui pakeitė regiono politinį žemėlapį. Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų – vadinamieji „žalieji žmogeliukai” – užėmė strateginius objektus, o kovo mėnesį surengtas referendumas, kurio metu gyventojai tariamai balsavo už prisijungimą prie Rusijos. Vakarų šalys šį referendumą pavadino neteisėtu, vykdytu pažeidžiant tarptautinius įstatymus ir Ukrainos teritorinį vientisumą.
Praėjus beveik dešimčiai metų, Krymo klausimas neišnyko iš darbotvarkės – priešingai, jis tapo dar aktualesnės diskusijos dalimi, ypač po 2022 metų vasario prasidėjusio plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą. Pusiasalis tapo svarbia logistine baze Rusijos karinėms operacijoms, o Kerčės tiltas – gyvybiškai svarbiu transporto koridoriumi.
Tarptautinės teisės aklavietė
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2014 metų kovo 27 dieną priėmė rezoliuciją, kurioje Krymo aneksija buvo pripažinta neteisėta. Už šią rezoliuciją balsavo 100 valstybių, prieš – 11, o 58 susilaikė. Nors šis balsavimas neturi privalomos juridinės galios, jis aiškiai parodo tarptautinės bendruomenės poziciją.
Europos Sąjunga ir JAV nuo pat pradžių laikosi aiškios linijos – Krymas yra Ukrainos teritorija, aneksija neteisėta, o Rusija turi būti verčiama atsakyti už tarptautinės teisės pažeidimus. Šiai pozicijai palaikyti buvo įvestos ekonominės sankcijos, apimančios investicijų draudimus, prekybos apribojimus ir asmeninius apribojimus asmenims, dalyvavusiems aneksijoje.
Tačiau tarptautinė teisė susiduria su realybe – Rusija faktiškai kontroliuoja teritoriją, ten veikia jos administracija, rublis yra vienintelė valiuta, o gyventojai gauna rusiškas pasas. Tai sukuria sudėtingą situaciją, kai de jure ir de facto padėtis drastiškai skiriasi.
Europos pozicija: vieninga, bet ne vienoda
Nors ES oficialiai vieningai nepripažįsta Krymo aneksijos, tarp valstybių narių pastebimi skirtingi požiūriai. Baltijos šalys, Lenkija ir Skandinavijos valstybės laikosi griežčiausios linijos, reikalaudamos ne tik sankcijų išlaikymo, bet ir jų griežtinimo. Šios šalys mato Krymo klausimą kaip principinį – jei tarptautinė bendruomenė nustos ginti Ukrainos teritorinio vientisumo, tai sukurs pavojingą precedentą kitoms galimoms agresijoms.
Tuo tarpu kai kurios Pietų Europos šalys, ypač tos, kurios turėjo glaudesnius ekonominius ryšius su Rusija, kartais rodo mažiau kategorišką požiūrį. Nors oficialiai jos palaiko ES poziciją, uždarose diskusijose kai kurie politikai kalba apie „realistinį požiūrį” ir būtinybę „gyventi su realybe”. Tačiau viešai tokios nuomonės išsakomos retai, nes tai sukeltų rimtą kritiką.
Amerikietiška perspektyva ir jos evoliucija
Jungtinės Valstijos nuo pat pradžių užėmė tvirtą poziciją, nepripažįstančią Krymo aneksijos. Washingtono požiūris buvo nuoseklus per skirtingas administracijas – nuo Baracko Obamos iki Joe Bideno. Net Donaldo Trumpo prezidentavimo metais, nepaisant jo asmeninių simpatijų Vladimirui Putinui, oficiali JAV pozicija nepasikeitė.
2018 metais JAV priėmė vadinamąją „Krymo deklaraciją”, kurioje kategoriškai pareiškė, kad niekada nepripažins Rusijos suvereniteto virš pusiasalio. Ši deklaracija tapo svarbiu politiniu dokumentu, rodančiu ilgalaikį amerikiečių įsipareigojimą Ukrainos teritoriniam vientisumui.
Praktiškai JAV pozicija reiškiasi per sankcijas, kurios apima ne tik asmenis ir įmones, bet ir draudžia amerikiečių kompanijoms investuoti Kryme ar palaikyti verslo ryšius su ten veikiančiais subjektais. Be to, JAV aktyviai remia Ukrainą tarptautinėse organizacijose ir teikia jai karinę pagalbą.
Ką galvoja kaimynai ir regioniniai žaidėjai
Turkija, būdama NATO nare ir svarbia Juodosios jūros regiono valstybe, atsidūrė sudėtingoje padėtyje. Ankara oficialiai nepripažįsta aneksijos ir palaiko Ukrainos teritorinį vientisumą, tačiau kartu palaiko pragmatiškus santykius su Maskva. Krymo totoriai, turkų kilmės musulmonų bendruomenė, yra ypač svarbi Turkijai, ir Ankara nuolat kelia jų teisių klausimą.
Kinija užima dviprasmišką poziciją. Oficialiai Pekinas kalba apie tarptautinės teisės gerbimą ir valstybių suvereniteto principą, tačiau JT balsavimuose dažnai susilaikė. Kinija nenori atvirai palaikyti Rusijos aneksijos, nes tai prieštarautų jos pačios principams dėl teritorinio vientisumo (ypač Taivano ir Tibeto kontekste), bet kartu nenori ir konfrontuoti su Maskva.
Viduriniųjų Rytų šalys, ypač tos, kurios turi įtampų santykių su Vakarais, kartais rodo mažiau kritišką požiūrį. Sirija, Šiaurės Korėja ir kelios kitos valstybės net oficialiai pripažino Krymo prijungimą prie Rusijos, nors jų nuomonė tarptautinėje arenoje turi ribotą svorį.
Gyvenimas po aneksija: ką tai reiškia žmonėms
Už geopolitikos diskusijų slypi milijonų žmonių gyvenimai. Krymo gyventojai susiduria su sudėtinga realybe – daugelis ukrainiečių ir krymo totorių patyrė diskriminaciją, kai kurie buvo priversti palikti savo namus. Žmogaus teisių organizacijos nuolat praneša apie politinių kalinių bylas, žodžio laisvės varžymus ir etninių mažumų persekiojimą.
Ekonominė situacija taip pat sudėtinga. Nors Rusija investavo į infrastruktūrą, ypač į Kerčės tiltą ir kelių tinklą, tarptautinės sankcijos apribojo regiono ekonominį potencialą. Turizmo industrija, kuri buvo svarbi Krymo ekonomikos dalis, nukentėjo dėl sankcijų ir saugumo problemų. Daugelis tarptautinių įmonių pasitraukė iš regiono, bijodamos pažeisti sankcijas.
Ukrainiečiai, kurie liko Kryme arba turi ten nuosavybės, susiduria su teisinėmis problemomis. Jų dokumentai, nuosavybės teisės ir kiti teisiniai klausimai tampa sudėtingi, kai du skirtingi teisiniai režimai konkuruoja dėl tos pačios teritorijos.
Karo poveikis ir nauji iššūkiai
2022 metais prasidėjęs karas visiškai pakeitė Krymo situaciją. Pusiasalis tapo svarbia Rusijos karinio planavimo dalimi, iš čia buvo vykdomos atakos prieš pietinę Ukrainą. Tačiau kartu Krymas tapo ir Ukrainos smūgių taikiniu – Kerčės tiltas buvo atakuotas kelis kartus, karinio jūrų laivyno bazės Sevastopolyje tapo taikiniais, o oro gynybos sistemos nuolat atremdinėja atakas.
Tai pakeitė ir tarptautinės bendruomenės diskursą. Jei anksčiau Krymo klausimas buvo tarsi „užšaldytas konfliktas”, apie kurį kalbėta daugiau diplomatinėje plotmėje, tai dabar jis tapo aktyvios karinės konfrontacijos dalimi. Ukrainos pareigūnai atvirai kalba apie Krymo deokupaciją kaip vieną iš karo tikslų, nors pripažįsta, kad tai bus sudėtinga.
Vakarų šalys, teikdamos Ukrainai karinę pagalbą, iš pradžių vengė kalbėti apie ginklų naudojimą Kryme, bijodamos eskalacijos. Tačiau laikui bėgant ši pozicija švelnėjo – dabar pripažįstama, kad Ukraina turi teisę atakuoti karinius taikinius okupuotoje savo teritorijoje.
Kas laukia pusiasalio: scenarijai ir realybė
Kalbant apie Krymo ateitį, galima įsivaizduoti kelis scenarijus. Pirmasis – status quo išlaikymas, kai Rusija toliau kontroliuoja teritoriją, o tarptautinė bendruomenė jos nepripažįsta. Tai gali tęstis daugelį metų, kaip buvo su kitais „užšaldytais konfliktais” posovietinėje erdvėje.
Antrasis scenarijus – Ukrainos karinė pergalė ir Krymo susigrąžinimas. Tai būtų sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik karinės sėkmės, bet ir kruopštaus planavimo, kaip reintegruoti regioną, kuris beveik dešimtmetį gyveno pagal skirtingas taisykles. Reikėtų spręsti klausimus dėl gyventojų, kurie gavo Rusijos pilietybę, nuosavybės teisių, ekonominės rekonstrukcijos.
Trečiasis, mažiau tikėtinas scenarijus – kokia nors kompromiso forma, galbūt tarptautinė administracija ar specialus statusas. Tačiau šiuo metu nei Ukraina, nei Rusija nerodo noro tokiems kompromisams, o ir tarptautinė bendruomenė vargu ar palaikytų sprendimą, kuris legitimizuotų jėgos panaudojimą.
Praktiškai tarptautinė bendruomenė turėtų ruoštis ilgam procesui. Svarbu išlaikyti sankcijų režimą, dokumentuoti žmogaus teisių pažeidimus, palaikyti Ukrainą diplomatiškai ir materialiai. Kartu reikia galvoti apie post-konfliktinį laikotarpį – kaip bus atkuriama infrastruktūra, kaip bus sprendžiami teisiniai klausimai, kaip bus užtikrintos visų gyventojų teisės nepriklausomai nuo jų etninės kilmės ar politinių pažiūrų.
Ką tai reiškia pasauliui ir mums visiems
Krymo klausimas nėra tik regioninė problema – tai principinis klausimas apie tarptautinės tvarkos ateitį. Jei tarptautinė bendruomenė priimtų Krymo aneksiją kaip fait accompli, tai siųstų žinią, kad jėga gali būti naudojama sienoms keisti. Tai būtų pavojingas precedentas kitoms potencialiai nestabilioms situacijoms visame pasaulyje.
Tuo pačiu metu reikia pripažinti, kad idealizmas turi būti derinamas su realizmu. Diplomatija reikalauja ne tik principingumo, bet ir pragmatizmo. Tarptautinė bendruomenė turi rasti būdų, kaip ginti principus neprarandant galimybės dialogui ir konfliktų sprendimui.
Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims Krymo klausimas yra ypač jautrus. Mes gerai suprantame, ką reiškia gyventi šalia agresyvaus kaimyno ir kaip svarbu tarptautinės teisės principų gynimas. Todėl mūsų pozicija – aiški ir principinga parama Ukrainos teritoriniam vientisumui – nėra tik diplomatinis žestas, bet ir mūsų pačių saugumo garantija.
Krymo ateitis liks neaiški dar daugelį metų. Tačiau viena aišku – tarptautinė bendruomenė neturi teisės pamiršti šio klausimo ar nusigręžti nuo milijonų žmonių, kurių gyvenimai paveikti šio konflikto. Principingumas, kantrybė ir nuoseklumas – tai vienintelis kelias, kuris galiausiai gali atvesti prie teisingo ir tvarios taikos šiame regione. Kol kas kelias tebėra ilgas ir vingiuotas, bet alternatyva – susitaikyti su jėgos teise – būtų dar blogesnė ne tik Ukrainai, bet ir visam pasauliui.