Kiekvieną pavasarį ir rudenį milijonai europiečių sukasi prie savo laikrodžių, keisdami juos valandą į priekį ar atgal. Ši praktika, kuri kadaise atrodė kaip protingas būdas sutaupyti energijos, šiandien daugeliui tampa tiesiog erzinančiu ritualu. O gal net kenksmingu? Europos Sąjunga jau kelerius metus svarsto šios tradicijos atsisakymą, tačiau galutinis sprendimas vis dar neišvydęs dienos šviesos.
Kaip viskas prasidėjo ir kodėl tai išvis darėme
Vasaros laiko koncepcija nėra nauja – pirmąsyk apie ją rimtai pradėta kalbėti dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Vokietija 1916 metais pirmoji įvedė vasaros laiką, tikėdamasi taip sutaupyti anglies ir kitų energijos išteklių, reikalingų karo pastangoms. Idėja buvo paprasta: jei žmonės keltųsi ir dirbtų pagal „persuktas” valandas, galėtų ilgiau naudotis natūralia dienos šviesa ir mažiau deginti elektros lemputes.
Po karo daugelis šalių šią praktiką nutraukė, bet ji vėl sugrįžo Antrojo pasaulinio karo metais. Ir vėl dėl tų pačių priežasčių – energijos taupymo. Europos šalyse vasaros laikas įsigalėjo septintajame dešimtmetyje, kai prasidėjo naftos krizė. Tuomet atrodė, kad kiekvienas būdas sumažinti energijos suvartojimą yra geras būdas.
Lietuvoje vasaros laiką pradėjome taikyti dar sovietmečiu, 1981 metais. Po nepriklausomybės atkūrimo šią praktiką išlaikėme, nes taip darė ir kitos Europos šalys. 2002 metais ES standartizavo laiko keitimo datas – paskutinis kovo sekmadienis ir paskutinis spalio sekmadienis. Taip turėjo būti lengviau koordinuoti veiklą tarp skirtingų šalių.
Kodėl staiga visi nori šito atsikratyti
Lūžio taškas atėjo 2018 metais, kai Europos Komisija surengė viešą konsultaciją šiuo klausimu. Rezultatai buvo stulbinantys – net 84 procentai iš 4,6 milijono respondentų pasisakė už laiko keitimo panaikinimą. Tiesa, didžioji dalis atsakymų atėjo iš Vokietijos, kur vyko intensyvi kampanija prieš laiko persukimą.
Mokslininkai irgi pradėjo vis garsiau kalbėti apie neigiamą laiko keitimo poveikį sveikatai. Tyrimai rodo, kad net vienos valandos pokytis gali sutrikdyti mūsų biologinį laikrodį – cirkadinį ritmą. Ypač pavasarį, kai prarandame valandą miego, padidėja širdies smūgių, autoavarijų ir net darbo nelaimingų atsitikimų skaičius. Žmonės būna mieguisti, irzlūs, sunkiau susikoncentruoja.
Ekonomistai taip pat ėmė abejoti tariamu energijos taupymu. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad sutaupoma energija, jei apskritai sutaupoma, yra minimali – gal vienas ar du procentai. O kai kuriose šalyse net pastebėtas didesnis energijos suvartojimas, nes žmonės daugiau naudoja oro kondicionierius vasaros mėnesiais, kai vakarai ilgesni ir karšti.
Kas nutiko su ES pažadu viską pakeisti
2018 metų rugsėjį Europos Komisija pateikė direktyvos projektą, kuris leistų šalims narėms pačioms spręsti, ar jos nori taikyti vasaros laiką, ar ne. Planas buvo toks: 2019 metų kovą turėjo įvykti paskutinis laiko persukimas. Skambėjo puikiai, daugelis jau džiaugėsi, bet… nieko neįvyko.
Problema pasirodė esanti daug sudėtingesnė nei atrodė. Jei kiekviena ES šalis galėtų pati pasirinkti, kokį laiką naudoti, Europa pasidarytų laiko juostų chaosas. Įsivaizduokite: važiuojate iš Lietuvos į Lenkiją ir laiko skirtumas tarp kaimyninių šalių gali būti ne viena, o dvi valandos. Arba net keistis priklausomai nuo metų laiko. Tai būtų košmaras transportui, verslui, televizijos transliacijoms, duomenų perdavimui.
ES Transporto ministrų taryba 2019 metų birželį nusprendė, kad reikia daugiau laiko išanalizuoti galimas pasekmes. Ir štai čia viskas užstrigo. Kiekviena šalis turi savo nuomonę, savo interesus. Pietų šalys, kaip Ispanija ar Graikija, linkusios palikti vasaros laiką – jiems patinka ilgi vasaros vakarai. Šiaurės šalys labiau linkusios į žiemos laiką, nes jiems svarbesnis dienos šviesos maksimalus panaudojimas.
Lietuvos dilema: vasaros ar žiemos laikas
Lietuvoje šis klausimas taip pat sukėlė nemažai diskusijų. Mūsų geografinė padėtis yra tokia, kad esame beveik tarp dviejų laiko juostų. Pagal saulės padėtį mums labiau tiktų UTC+2 (tai yra dabartinis žiemos laikas), bet vasarą naudojame UTC+3.
Jei pasirinktume nuolatinį vasaros laiką, žiemą saulė tekėtų tik apie 9-10 valandą ryto. Vaikai eitų į mokyklą tamsoje, žmonės važiuotų į darbą tamsoje. Kita vertus, vakarai būtų šviesesni – saulė leistųsi apie 17-18 valandą vietoj 16-17. Daugeliui tai atrodo patraukliau, nes po darbo dar galima ką nors nuveikti šviesoje.
Nuolatinis žiemos laikas reikštų ankstyvus rytus – vasarą saulė tekėtų jau 4-5 valandą ryto, kai dauguma dar miega. Bet vakarai taptų tamsesni – vasarą saulė leistųsi apie 20-21 valandą vietoj 21-22. Tai labiau atitiktų mūsų natūralų biologinį ritmą, tačiau daugeliui atrodytų, kad „praranda” vasaros vakarą.
Sveikatos ekspertai Lietuvoje dažniausiai pasisako už žiemos laiko išlaikymą. Jų argumentas paprastas – tai labiau atitinka mūsų biologinį laikrodį ir saulės ciklą mūsų geografinėje platumoje. Tačiau visuomenės nuomonė dažnai linksta į vasaros laiką, nes žmonėms patinka ilgesni vakarai.
Ką daro kitos šalys už ES ribų
Įdomu tai, kad ne visos pasaulio šalys apskritai taiko laiko keitimą. Didžioji dalis Azijos, Afrika ir Pietų Amerika niekada to nedarė arba seniai atsisakė. Rusija 2014 metais nusprendė palikti nuolatinį žiemos laiką po to, kai kelerius metus bandė gyventi su nuolatiniu vasaros laiku – žmonės skundėsi, kad žiemą per tamsu rytais.
Turkija 2016 metais perėjo prie nuolatinio vasaros laiko ir, atrodo, yra patenkinti. Islandija niekada netaikė laiko keitimo – jiems tai tiesiog neturi prasmės dėl jų geografinės padėties. Baltarusija atsisakė laiko keitimo dar 2011 metais.
JAV taip pat diskutuoja šį klausimą. Kai kurios valstijos, kaip Arizona ir Havajų salos, niekada netaikė vasaros laiko. 2022 metais JAV Senatas net priėmė įstatymą dėl nuolatinio vasaros laiko įvedimo, bet jis užstrigo Atstovų rūmuose ir taip ir nebuvo priimtas.
Praktiniai patarimai, kaip išgyventi laiko keitimą
Kol ES vis dar svarsto, o mes vis dar du kartus per metus sukinėjame laikrodžius, verta žinoti, kaip sumažinti neigiamą poveikį sveikatai. Ypač sunkus būna pavasarinis persukimas, kai prarandame valandą miego.
Gydytojai rekomenduoja pradėti ruoštis keletą dienų prieš laiko keitimą. Kiekvieną dieną eikite miegoti 15-20 minučių anksčiau nei įprastai. Taip jūsų organizmas pamažu prisitaikys prie naujų valandų. Laiko keitimo dieną stenkitės išeiti į lauką ir pabūti saulės šviesoje – tai padeda „perkalibruoti” jūsų biologinį laikrodį.
Venkite kofeino ir alkoholio laiko keitimo dieną ir kelias dienas po to. Šios medžiagos gali dar labiau sutrikdyti jūsų miego ciklą. Jei jaučiatės labai pavargę, geriau trumpai pailsėkite dieną (bet ne ilgiau nei 20-30 minučių), nei gerkite daug kavos.
Vaikams laiko keitimas gali būti ypač sunkus. Jų miego režimą verta pradėti keisti dar anksčiau – gal net savaitę prieš. Po truputį stumdykite miego laiką ta linkme, kuria bus keičiamas laikas. Taip perėjimas bus švelnesnis.
Kada tikėtis pokyčių ir ko tikėtis
Taigi, kada gi pagaliau įvyks tas paskutinis laiko persukimas ES? Atsakymas, deja, nėra aiškus. Oficialiai direktyvos projektas vis dar yra „svarstomas”, bet realiai jokio judėjimo nematyti jau kelerius metus. COVID-19 pandemija tikrai neprisidėjo prie šio klausimo sprendimo – buvo svarbesnių prioritetų.
Kai kurie ekspertai mano, kad ES gali tiesiog tyliai „užmiršti” šį klausimą. Per daug sudėtinga koordinuoti 27 šalių narių pozicijas, per daug galimų komplikacijų. Kiti tiki, kad galiausiai bus rastas kompromisas – galbūt regioninis sprendimas, kai šalys galės susitarti su kaimynais dėl bendro laiko juostos.
Viena aišku – jei ES nuspręstų atsisakyti laiko keitimo, perėjimo periodas turėtų būti kruopščiai suplanuotas. Reikėtų atnaujinti begalę sistemų – nuo oro uostų tvarkaraščių iki kompiuterių operacinių sistemų. Nors daugelis šių sistemų jau yra pasiruošusios tokiam scenarijui, vis tiek reikėtų laiko viską patikrinti ir išbandyti.
Ar tikrai atsikratysime šios praktikos
Žvelgiant į situaciją realistiškai, greito sprendimo tikėtis nevertėtų. ES biurokratija juda lėtai, o šis klausimas, nors ir atrodo paprastas, iš tikrųjų yra kupinas niuansų. Kiekviena šalis turi savo prioritetus, savo visuomenės nuomonę, savo ekonominius interesus.
Tuo tarpu mes ir toliau du kartus per metus sukinėsime laikrodžius. Galbūt dar dešimtmetį, o gal ir ilgiau. O gal ES pagaliau suras politinę valią priimti sprendimą – bet kuris jis bebūtų. Kol kas lieka tik stebėti, diskutuoti ir du kartus per metus prisiminti, kad taip, vėl tas laikas.
Viena galima būti tikram – ši diskusija niekur nedingo. Kiekvieną pavasarį ir rudenį, kai žmonės vėl priversti keisti laikrodžius, socialiniuose tinkluose vėl prasideda diskusijos, skundai ir klausimai „kodėl mes vis dar tai darome?”. Ir kol bus šis nepasitenkinimas, klausimas išliks darbotvarkėje. Galbūt ne pirmose eilutėse, bet tikrai neužmirštas. Tad kas žino – gal kitų metų rudens laiko persukimas tikrai bus paskutinis. Arba ne. Pamatysime.