Nuo pat narystės pradžios 2004 metais Lietuva įrodė, kad gali būti ne tik saugumo vartotoja, bet ir rimta partnerė NATO aljanse. Per beveik du dešimtmečius šalis transformavosi iš šalies, ieškančios apsaugos, į aktyvią dalyvę, prisidedančią prie kolektyvinio aljanso saugumo. Ypač po 2014 metų įvykių Ukrainoje ir visiškos invazijos 2022-aisiais, Lietuvos pozicija įgavo dar didesnę reikšmę – geografinė padėtis Baltijos regione pavertė ją viena svarbiausių NATO rytinio sparno valstybių.
Geografija kaip likimas ir atsakomybė
Lietuvos geografinė padėtis – tai ir privalumas, ir iššūkis. Šalis ribojasi su Rusijos Kaliningrado sritimi ir Baltarusija, o Suvalkų koridorius – siauras 65 kilometrų ruožas tarp Baltarusijos ir Kaliningrado – laikomas vienu pažeidžiamiausių NATO teritorijos taškų. Būtent čia, teoriškai, galėtų būti nutrauktas sausumos kelias tarp Baltijos šalių ir likusios aljanso dalies.
Šis geografinis kontekstas verčia Lietuvą būti ypač budria ir aktyvią NATO narę. Vilnius nuosekliai primena sąjungininkams apie grėsmes rytiniame flange ir ragina stiprinti gynybą ne tik popieriuje, bet ir realiais kariniais pajėgumais regione. Tai nėra paranoja – tai pragmatizmas, grįstas istorine patirtimi ir dabartine geopolitine realybe.
Gynybos investicijos: kai žodžiai virsta skaičiais
Vienas akivaizdžiausių Lietuvos įsipareigojimo NATO rodiklių – gynybos biudžetas. Jau kelerius metus iš eilės Lietuva skiria daugiau nei 2 procentus BVP gynybai, o 2023 metais šis skaičius pasiekė apie 2,5 procento. Planuojama, kad ateityje ši dalis augs iki 3 procentų – tai vienas didžiausių rodiklių visame aljanse.
Pinigai skiriami ne vien karinei technikai įsigyti. Investuojama į infrastruktūrą, kuri būtų pritaikyta sąjungininkų pajėgų priėmimui krizės atveju. Gerinami keliai, tiltai, geležinkelių linijos, statomi sandėliai ir logistikos centrai. Modernizuojamos karinės bazės Ruklos ir Pabradės poligonuose, kur reguliariai vyksta tarptautinės pratybos.
Lietuvos kariuomenė, nors ir nedidelė skaičiumi, nuolat profesionalėja. Didėja savanorių skaičius, stiprinamas rezervas, įsigyjama šiuolaikinė ginkluotė – nuo priešlėktuvinių raketų sistemų iki šarvuočių. Prioritetas teikiamas ne tik dideliems pirkimams, bet ir smulkesnėms, tačiau kritiškai svarbioms investicijoms: ryšių sistemoms, žvalgybai, kibernetinei gynybai.
Sąjungininkų buvimas Lietuvoje: nuo simbolio iki realybės
2017 metais Lietuvoje dislokuota NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė tapo lūžio tašku. Tai nebuvo vien simbolinis gestas – Lietuvoje nuolat budi apie 1500 karių iš Vokietijos, Nyderlandų, Norvegijos, Belgijos ir kitų šalių. Vokietija vadovauja šiai grupei, o jos buvimas reiškia, kad bet koks agresijos aktas prieš Lietuvą automatiškai reikštų ataką prieš visą NATO.
Po 2022 metų vasario situacija dar labiau pasikeitė. NATO ėmė kalbėti ne apie buvimą, o apie gynybą – ne apie atgrasymą, o apie gebėjimą atremti. Madride priimtas naujas strateginis konceptas patvirtino, kad Rytų Europoje reikia ne simbolinių, o kovai pasiruošusių pajėgų. Lietuvoje tai reiškia didesnį karių skaičių, daugiau pratybų, geresnę infrastruktūrą.
Praktiškai tai reiškia, kad Lietuvos gyventojai vis dažniau mato karinę techniką keliuose, girdi lėktuvų ūžesį virš galvų, stebi pratybas. Tai tapo nauja normalybe, prie kurios visuomenė prisitaikė gana greitai – daugelis supranta, kad tai kaina už saugumą.
Oro policija ir Baltijos erdvės apsauga
Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, neturi naikintuvų. Todėl oro erdvės apsauga – tai grynai NATO misija, vykdoma rotacijos principu. Šiauliuose dislokuoti sąjungininkų naikintuvai nuolat budi, pasiruošę pakilti per kelias minutes, jei reikia lydėti ar identifikuoti nežinomus orlaivius.
Ši misija – ne teorinė. Rusijos kariniai orlaiviai reguliariai skraido prie NATO oro erdvės ribų, kartais išjungia transponderius, kartais imituoja atakas. NATO naikintuvai kyla lydėti tokius orlaivius dešimtis kartų per metus. Tai kasdienė rutina, kuri primena, kad grėsmė nėra abstrakti.
Lietuvos indėlis čia – infrastruktūra, logistika, palaikymas. Šiaulių oro bazė nuolat modernizuojama, kad galėtų priimti įvairių tipų naikintuvus. Tai brangus, bet būtinas įsipareigojimas, kuris užtikrina, kad Baltijos šalys nėra paliečiamos vienos.
Dalyvavimas tarptautinėse operacijose
Lietuvos kariai dalyvavo beveik visose svarbiose NATO operacijose per pastaruosius du dešimtmečius. Afganistanas, Irakas, Kosovo, Mali, Ukraina – visur galima rasti lietuvių pėdsakų. Nors skaičiai ne visada dideli, bet dalyvavimas nuoseklus ir prasmingas.
Afganistane Lietuva neteko karių – tai skausminga, bet reali kaina už solidarumą su sąjungininkais. Lietuvos kariai vadovavo Goro provincijos atkūrimo grupei, mokė vietinius karius, dalyvavo kovos operacijose. Tai buvo ne tik pareiga NATO, bet ir galimybė įgyti realios kovinės patirties, kuri dabar perduodama jaunesniems kariams.
Ukrainoje Lietuva aktyviai dalyvauja mokymo misijose. Lietuvos instruktoriai moko Ukrainos karius naudotis ginkluote, taktikos, vadovavimo. Be to, Lietuva viena pirmųjų pradėjo teikti karinę pagalbą Ukrainai dar iki visiškos invazijos, o po 2022 metų vasario tapo viena aktyviausių rėmėjų, atsižvelgiant į šalies dydį.
Hibridinės grėsmės ir Lietuvos atsakas
Šiuolaikinė gynyba – tai ne tik tankai ir naikintuvai. Hibridinės grėsmės – kibernetinės atakos, dezinformacija, ekonominis spaudimas, migrantų krizė – tapo kasdienybe. Lietuva susiduria su visomis šiomis grėsmėmis ir aktyviai ieško būdų, kaip jas atremti.
2021 metų migrantų krizė prie Baltarusijos sienos parodė, kaip režimai gali naudoti žmones kaip ginklą. Lietuva atsakė fizine sienos apsauga, teisiniais pakeitimais, bet ir diplomatine akcija NATO ir ES lygmeniu. Tai buvo testas, kurį Lietuva išlaikė, nors ir sunkiai.
Kibernetinė gynyba – kita sritis, kur Lietuva stengiasi būti priekyje. Kibernetinio saugumo centras, bendradarbiavimas su NATO kibernetinės gynybos centru Taline, investicijos į specialistų rengimą – visa tai rodo, kad Lietuva supranta šiuolaikines grėsmes. Reguliarios kibernetinės atakos prieš valstybines institucijas, žiniasklaidą, įmones verčia nuolat tobulinti gynybą.
Visuomenės pasiruošimas ir atsparumas
Lietuva viena iš nedaugelio NATO šalių, kur visuomenės pasiruošimas gynybai laikomas prioritetu. Savanorių pajėgų augimas, šaulių sąjungos aktyvumas, pilietinio pasipriešinimo koncepcijos kūrimas – visa tai rodo, kad gynyba nėra tik kariuomenės reikalas.
Lietuvos vyriausybė reguliariai atnaujina rekomendacijas gyventojams, kaip pasirengti krizėms. Nuo maisto ir vandens atsargų iki evakuacijos planų – tai gali skambėti dramatiška, bet tai pragmatiškas požiūris į saugumą. Visuomenė, kuri žino, ką daryti krizės atveju, yra daug atsparesnė.
Švietimas taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Mokyklose vis dažniau kalbama apie saugumą, istoriją, pilietiškumą. Jaunimas mokomas atpažinti dezinformaciją, kritiškai vertinti informaciją. Tai ilgalaikė investicija į visuomenės atsparumą.
Ką Lietuva dar gali ir turėtų daryti
Nepaisant akivaizdžios pažangos, yra sričių, kur Lietuva gali ir turėtų daryti daugiau. Pirmiausia – teritorinė gynyba. Nors NATO buvimas svarbus, Lietuva turi gebėti gintis pati bent pirmas 48-72 valandas, kol atvyks sustiprinimas. Tai reiškia daugiau investicijų į rezervą, į greitojo reagavimo pajėgas, į kritinės infrastruktūros apsaugą.
Antra – kibernetinė gynyba. Nors daroma daug, grėsmės auga greičiau nei gebėjimai joms atremti. Reikia daugiau specialistų, geresnio viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo, didesnių investicijų į technologijas. Kibernetinė ataka gali paralyžiuoti šalį greičiau nei bet kuri karinė invazija.
Trečia – visuomenės atsparumas. Nors daroma daug, dar reikia geriau pasiruošti ilgalaikiam konfliktui ar krizei. Tai reiškia ne tik fizinį pasiruošimą, bet ir psichologinį – visuomenė turi būti pasiruošusi sunkumams, netikrumui, galbūt net aukoms. Tai nėra pesimizmas – tai realizmas.
Ketvirta – regioninis bendradarbiavimas. Lietuva turi stiprinti ryšius ne tik su Latvija ir Estija, bet ir su Lenkija, Skandinavijos šalimis. Regioninė gynyba – tai ne alternatyva NATO, bet jos papildymas. Bendros pratybos, bendra infrastruktūra, bendri pirkimai – visa tai stiprina regiono saugumą.
Lietuvos balsas NATO: mažos šalies didelė įtaka
Nepaisant nedidelio dydžio, Lietuva sugeba būti girdima NATO. Vilnius nuosekliai ragina stiprinti rytinį flangą, didinti gynybos išlaidas, rimtai žiūrėti į Rusijos grėsmę. Kartais tai sukelia diskomfortą tiems sąjungininkams, kurie norėtų mažiau konfrontacijos, bet Lietuva nesiliauja.
Ši pozicija grindžiama ne emocijomis, o patirtimi ir analize. Lietuva pažįsta Rusiją geriau nei daugelis Vakarų šalių. Istorinė patirtis, geografinė padėtis, nuolatinis susidūrimas su hibridinėmis grėsmėmis – visa tai suteikia Lietuvai unikalią perspektyvą, kurią sąjungininkai vis labiau vertina.
Po 2022 metų vasario daugelis to, ką Lietuva sakė metų metus, pasitvirtino. Rusija iš tiesų yra grėsmė. Atgrasymui reikia realių pajėgų, ne simbolių. Ukrainos rėmimas yra ne tik moralė, bet ir saugumo investicija. Lietuva tai sakė seniai – dabar ją girdi.
Saugumo architektūra: žvilgsnis į ateitį
Lietuva suvokia, kad NATO nėra statiškas darinys. Aljansas turi keistis, prisitaikyti prie naujų grėsmių, naujų iššūkių. Lietuvos interesas – kad NATO išliktų stiprus, vieningas, pasiruošęs ginti kiekvieną narę. Tai reiškia ne tik karinius pajėgumus, bet ir politinę valią juos naudoti.
Artėjantys metai bus lemiantys. NATO turi įgyvendinti Madride priimtus sprendimus, sustiprinti rytinį flangą, pagerinti logistiką, pagreitinti sprendimų priėmimą. Lietuva aktyviai prisideda prie šių procesų – siūlo idėjas, dalijasi patirtimi, investuoja į infrastruktūrą.
Tačiau Lietuva taip pat supranta, kad saugumas prasideda namuose. Stipri ekonomika, stabili politinė sistema, vieninga visuomenė – visa tai yra gynybos dalis. Šalis, kuri yra stipri viduje, yra stipri ir išorėje. Todėl investicijos į švietimą, sveikatos apsaugą, socialinę sanglaudą – tai taip pat investicijos į saugumą.
Lietuva NATO kontekste yra pavyzdys, kaip maža šalis gali būti rimta partnere. Per du dešimtmečius nuo narystės pradžios Lietuva įrodė, kad gali būti ne tik saugumo gavėja, bet ir teikėja. Geografinė padėtis verčia būti budriai, istorinė patirtis – atsakingai, o dabartinė geopolitinė situacija – aktyviai. Lietuva investuoja į gynybą, priima sąjungininkų pajėgas, dalyvauja operacijose, stiprina visuomenės atsparumą. Tai nėra lengva, tai nėra pigi, bet tai būtina. Ir kol Lietuva lieka įsipareigojusi šiems principams, jos vieta NATO yra saugi, o jos balsas – girdimas.