Kai namai tampa pavojingiausia vieta
Yra tokių dalykų, apie kuriuos Lietuvoje vis dar kalbama pusiau pašnibždomis. Smurtas artimoje aplinkoje – vienas iš jų. Kaimynai girdi riksmus per sieną, bet skambina tik tada, kai triukšmas tampa nebepakeliamas. Giminės pastebi mėlynes, bet patikina save, kad „jie juk myli vienas kitą”. Draugės žino, bet nesikiša, nes „tai jų reikalas”. Ir taip metai po metų tūkstančiai žmonių gyvena su nuolatiniu baime, skausmu ir vienatve – savo pačių namuose.
Lietuvos statistika šiuo klausimu nėra guodžianti. Policijos departamento duomenimis, kasmet užregistruojama daugiau nei 60 000 iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje. Tai reiškia, kad kažkur Lietuvoje kas kelias minutes kažkas šaukiasi pagalbos iš savo namų. Ir tai tik tie atvejai, kurie pasiekia policiją – tikrasis skaičius, ekspertų teigimu, gali būti keliskart didesnis.
Šis straipsnis – ne tik apie statistiką. Jis apie tai, kaip smurtas atrodo iš vidaus, kodėl žmonės lieka, ką gali padaryti aplinkiniai ir kur ieškoti pagalbos. Nes problema neišnyks, jei apie ją tylėsime.
Smurtas – tai ne tik kumščiai
Viena didžiausių klaidų, kurią darome kalbėdami apie smurtą artimoje aplinkoje – tai manymas, kad smurtas yra tik fizinis. Kad jei nėra mėlynių, nėra ir problemos. Realybė yra daug sudėtingesnė ir daug žiauresnė.
Smurtas artimoje aplinkoje apima kelias formas, ir dažnai jos veikia kartu:
Fizinis smurtas – tai, ką žmonės dažniausiai įsivaizduoja: mušimas, spardymas, stumimas, smaugimas, grasinimai ginklu. Tai labiausiai matoma forma, bet ne visada pati žalingiausia ilgalaikėje perspektyvoje.
Psichologinis smurtas – nuolatinis žeminimas, šaukimas, grasinimas, kontrolė, izoliacija nuo draugų ir šeimos, manipuliavimas, kaltinimas. Šis smurtas nepalieka fizinių žymių, bet gali visiškai sugriauti žmogaus savigarbą ir gebėjimą savarankiškai mąstyti. Psichologinį smurtą patiriantys žmonės dažnai net neatpažįsta savęs kaip aukų – nes jiems nuolat kartojama, kad jie patys kalti.
Ekonominis smurtas – partnerio pinigų kontroliavimas, draudimas dirbti arba, priešingai, prievartinis darbas, visų finansų valdymas taip, kad auka neturėtų jokios ekonominės nepriklausomybės. Tai vienas labiausiai nepastebimų smurto tipų, bet jis labai efektyviai pririša žmogų prie smurtautojo – nes išeiti tiesiog nėra iš ko gyventi.
Seksualinis smurtas – prievartinis lytinis aktas ar kiti seksualiniai veiksmai be sutikimo. Tai gali vykti ir santuokoje – faktas, kurį dalis visuomenės vis dar sunkiai priima.
Persekiojimas ir sekimas – nuolatinis stebėjimas, telefono tikrinimas, sekimas, kontrolė, kas su kuo bendrauja. Šiuolaikinės technologijos šią kontrolę padarė dar lengvesnę – šnipinėjimo programėlės telefone, GPS sekimas automobilyje.
Svarbu suprasti, kad smurtas artimoje aplinkoje retai prasideda nuo kumščio. Dažniausiai tai ilgas procesas, kuris prasideda nuo subtilios kontrolės, pavydo, izoliavimo – ir palaipsniui eskaluoja. Iki to laiko, kai auka supranta, kas vyksta, ji jau dažnai yra giliai įklimpusi į santykius, iš kurių išeiti atrodo neįmanoma.
Kodėl žmonės neišeina – ir kodėl šis klausimas yra neteisingas
„Kodėl ji tiesiog neišeina?” – tai klausimas, kurį žmonės užduoda dažniausiai. Ir jis yra ne tik naivus, bet iš dalies ir žalingas, nes perkelia atsakomybę nuo smurtautojo ant aukos pečių.
Išeiti iš smurtinių santykių yra vienas sunkiausių dalykų, kuriuos žmogus gali padaryti. Ir tam yra labai konkrečios priežastys.
Pirma – baimė. Statistika rodo, kad pavojingiausias momentas aukai yra tada, kai ji bando išeiti arba ką tik išėjo. Smurtautojai dažnai grasina nužudyti, sužaloti vaikus, sunaikinti reputaciją. Ir šie grasinimai nėra tušti – Lietuvoje kasmet žūva žmonės būtent tokiose situacijose.
Antra – ekonominė priklausomybė. Jei smurtautojas kontroliuoja visus pinigus, jei auka neturi darbo, jei vaikų priežiūra reiškia, kad negalima dirbti – kur eiti? Su kuo? Iš ko gyventi? Moterų krizių centrai ir prieglaudos egzistuoja, bet jų vietos ribotos, o gyvenimas ten – ne ilgalaikis sprendimas.
Trečia – vaikai. Daugelis aukų lieka dėl vaikų – arba bijo, kad smurtautojas gaus globą ir tada vaikai bus su juo be jokios apsaugos, arba mano, kad vaikams geriau augti su abiem tėvais. Tai labai sudėtinga dilema, ir nėra lengvų atsakymų.
Ketvirta – meilė ir viltis. Santykiai nebuvo smurtiniai nuo pirmos dienos. Buvo geri laikai, buvo meilė, buvo žmogus, kuriuo smurtautojas galėjo būti. Aukos dažnai myli ne smurtautoją, bet tą žmogų, kuriuo jis kartais būna – arba kuriuo buvo anksčiau. Ir kiekvieną kartą po smurto epizodo ateina atsiprašymai, ašaros, pažadai – ir auka vėl tiki, kad viskas pasikeis.
Penkta – gėda ir kaltė. Smurtautojai labai gerai moka įtikinti auką, kad ji pati kalta. „Jei nebūtum taip kalbėjusi, nebūtų taip atsitikę.” „Tu pati provokuoji.” Ir auka pradeda tuo tikėti. Be to, socialinis spaudimas – ką pasakys kaimynai, giminės, kaip bus su vaikais – taip pat labai svarbus.
Šešta – psichologinė trauma. Ilgalaikis smurtas palieka gilias psichologines žaizdas. Trauminis ryšys su smurtautoju, išmoktas bejėgiškumas, depresija, PTSD – visa tai apsunkina gebėjimą priimti sprendimus ir veikti.
Taigi teisingas klausimas yra ne „kodėl ji neišeina”, bet „kaip mes galime padėti jai išeiti saugiai”.
Smurto ciklas – kaip jis veikia ir kodėl taip sunku ištrūkti
Psichologė Lenore Walker dar aštuntajame dešimtmetyje aprašė tai, ką pavadino smurto ciklu. Šis modelis iki šiol naudojamas kaip vienas geriausių įrankių suprasti, kodėl smurtiniai santykiai tęsiasi taip ilgai.
Ciklas susideda iš keturių fazių. Pirmoji – įtampos kaupimasis. Smurtautojas tampa irzlus, nervingas, kritikuoja, smulkiai kontroliuoja. Auka stengiasi jo neerzinti, vaikšto „ant pirštų galų”, bando nuspėti nuotaikas. Įtampa auga.
Antroji – smurto epizodas. Įtampa išsikrauna – fiziškai, žodžiais, seksualiniu smurtu. Tai gali trukti minutes ar valandas.
Trečioji – „medaus mėnuo”. Po smurto ateina atsiprašymai, ašaros, dovanos, pažadai pasitaisyti. Smurtautojas gali būti labai švelnus, dėmesingas, mylintis. Auka mato tą žmogų, kurį mylėjo, ir vėl tiki, kad viskas pasikeis. Ši fazė yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės lieka.
Ketvirtoji – ramybės periodas. Viskas atrodo gerai. Bet palaipsniui vėl prasideda įtampos kaupimasis – ir ciklas kartojasi.
Laikui bėgant, „medaus mėnesio” fazė dažnai trumpėja arba visiškai išnyksta. Smurto epizodai tampa dažnesni ir sunkesni. Bet iki to laiko auka jau dažnai yra taip giliai įklimpusi į šį ciklą, kad jis jai atrodo normalus.
Svarbu žinoti šį mechanizmą – tiek aukoms, tiek jų artimiesiems. Nes supratimas, kad tai yra sistema, o ne atsitiktiniai incidentai, padeda pamatyti situaciją aiškiau.
Ką daryti, jei žinai, kad kažkas kenčia
Galbūt tu esi tas kaimynas, kuris girdi riksmus. Draugas, kuris pastebi mėlynes. Kolega, kuris mato, kaip žmogus keičiasi. Ką daryti?
Pirma ir svarbiausia – nekalbėk apie tai viešai. Jei smurtautojas sužinos, kad kažkas kišasi, situacija gali pablogėti. Ieškokite privataus momento pasikalbėti.
Kalbėkite be spaudimo ir be vertinimo. Ne „kodėl tu vis dar su juo?”, bet „aš pastebėjau, kad tau atrodo sunku. Aš čia, jei norėsi pasikalbėti.” Aukos dažnai nėra pasiruošusios iš karto viską pripažinti – ir tai normalu. Svarbu, kad žinotų, jog turi žmogų, kuriam gali pasitikėti.
Patikėkite tam, ką jie sako. Jei žmogus ryžosi papasakoti, tai jau didžiulis žingsnis. Neabejokite, nesakykite „gal tu perdedi” ar „jis atrodo toks malonus”. Smurtautojai dažnai yra labai žavūs viešumoje.
Nespausti išeiti iš karto. Tai gali atrodyti kontraintuityvu, bet spaudimas greitai priimti sprendimą gali atstumti žmogų arba net padidinti pavojų. Padėkite jam planuoti – kur eiti, ką pasiimti, kaip pasirūpinti vaikais.
Praktinė pagalba. Pasiūlykite konkrečius dalykus: „Galiu paimti tave ir vaikus, jei reikės.” „Galiu padėti surasti prieglaudą.” „Galiu laikyti pas save svarbius dokumentus.” Konkreti pagalba dažnai yra vertingesnė nei bendri palaikymo žodžiai.
Jei matote tiesioginį pavojų – skambinkite policijai. Tai 112. Jei girdite smurtą per sieną, jei matote, kad kažkam gresia pavojus – nedelskite. Tai nėra kišimasis į svetimus reikalus. Tai gali išgelbėti gyvybę.
Rūpinkitės savimi. Pagalba smurto aukai gali būti emociškai labai sunki. Jei jaučiate, kad tai per daug – kreipkitės į specialistus, kurie gali patarti, kaip elgtis.
Pagalbos sistema Lietuvoje – kur kreiptis
Lietuva turi pagalbos infrastruktūrą smurto artimoje aplinkoje aukoms, nors ji nėra tobula ir ne visada lengvai pasiekiama. Štai ką svarbu žinoti.
Pagalbos linija 8 800 66 366 – nemokama, veikia visą parą. Tai Specializuotos kompleksinės pagalbos centras, kur galima gauti pirminę psichologinę pagalbą, informaciją apie galimybes ir nukreipimą į kitas paslaugas. Galima skambinti ir dėl savęs, ir dėl artimo žmogaus.
Moterų krizių centrai ir prieglaudos veikia daugelyje Lietuvos miestų. Čia galima gauti laikiną prieglobstį, psichologinę pagalbą, teisinę konsultaciją. Vietų skaičius ribotas, bet tai pirmasis žingsnis saugumui užtikrinti.
Policija (112) – tiesioginiam pavojui. Svarbu žinoti, kad nuo 2011 metų Lietuvoje galioja Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuris leidžia policijai išduoti apsaugos orderį – tai reiškia, kad smurtautojas privalo palikti bendrą gyvenamąją vietą ir negali artintis prie aukos. Tai galinga priemonė, bet reikia jos prašyti.
Specializuoti pagalbos centrai veikia prie ligoninių ir savivaldybių. Čia galima gauti kompleksinę pagalbą – teisinę, psichologinę, socialinę – vienoje vietoje.
Teisminė pagalba. Smurto aukos turi teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama per savivaldybių Teisinės pagalbos tarnybas.
Praktinis patarimas: jei planuojate išeiti iš smurtinių santykių, iš anksto pasiruoškite „saugumo krepšelį” – svarbūs dokumentai (pasas, gimimo liudijimai, santuokos liudijimas), šiek tiek pinigų, vaistai, telefono įkroviklis, keli drabužiai. Laikykite juos pas patikimą žmogų arba saugioje vietoje, kur smurtautojas nerastų.
Smurtautojai – kas jie ir ar gali pasikeisti
Vienas iš mitų apie smurtą artimoje aplinkoje – kad smurtauja tik tam tikro tipo žmonės: alkoholikai, bedarbiai, nekultūringi. Tai netiesa. Smurtauja gydytojai ir teisininkai, mokytojai ir verslininkai. Smurtauja žmonės, kurie viešumoje atrodo žavūs ir sėkmingi. Alkoholis ir narkotikai gali sustiprinti smurtą, bet jie nėra jo priežastis – jei smurtautojas nustoja gerti, smurtas dažnai tęsiasi.
Smurto artimoje aplinkoje šaknys paprastai yra giliai – kontrolės poreikis, išmokti elgesio modeliai iš vaikystės, nesugebėjimas valdyti emocijų, įsitikinimai apie galią ir kontrolę santykiuose. Tai nėra paprastos problemos, kurias galima išspręsti per kelias savaites.
Ar smurtautojai gali pasikeisti? Teoriškai – taip. Praktiškai – labai retai, ir tik tada, kai jie patys to nori ir aktyviai dirba su specialistais. Lietuva turi smurtautojų korekcines programas, kurios duoda tam tikrų rezultatų. Bet auka neturėtų laukti, kol smurtautojas pasikeis – nes dažniausiai tai neįvyksta, o laukimas kainuoja metus gyvenimo ir kartais – gyvybę.
Svarbu ir tai: smurtautojai dažnai yra patys traumuoti žmonės. Tai nereiškia, kad jų elgesys yra pateisinamas – bet tai padeda suprasti, kodėl aukos kartais jaučia užuojautą ir nori padėti. Tačiau padėti smurtautojui ir leisti jam toliau smurtauti – tai du skirtingi dalykai.
Kai tylėjimas baigiasi – apie tai, ką reikia keisti
Smurtas artimoje aplinkoje nėra privati problema. Tai visuomeninė problema, kurią sprendžiant reikia visų – valstybės, bendruomenės, kiekvieno iš mūsų.
Lietuva padarė pažangą: įstatymai griežtėja, pagalbos infrastruktūra auga, visuomenės sąmoningumas didėja. Bet dar labai daug darbo. Prieglaudų vis dar trūksta. Psichologinė pagalba ne visada prieinama mažesniuose miestuose. Teisminiai procesai gali būti ilgi ir traumuojantys. Ir svarbiausia – kultūrinės nuostatos keičiasi lėtai.
Kiekvienas iš mūsų gali kažką padaryti. Nekalbėti apie smurtą kaip apie „šeimos reikalą”. Nesmerkti aukų. Nesakyti „jie abu kalti”. Kalbėti su vaikais apie sveiką meilę ir santykius. Reaguoti, kai matome ar girdime kažką nerimą keliančio.
Ir jei tu pats šiuo metu gyveni su smurtu – žinok: tai nėra normalu. Tai nėra tavo kaltė. Ir tu nesi vienas. Pagalbos yra – ir žmonių, kurie nori padėti, irgi yra. Pirmasis skambutis į pagalbos liniją gali atrodyti kaip mažas žingsnis. Bet kartais mažas žingsnis yra tas, kuris keičia viską.
Smurtas artimoje aplinkoje egzistuoja todėl, kad mes leidžiame jam egzistuoti – savo tyla, savo akių užmerkimu, savo nenoru kištis. Laikas tai keisti.