Kryžkelėje atsidūrusi sąjunga
Europos Sąjunga šiandien stovi ties tokia riba, kuri galbūt niekada anksčiau nebuvo tokia ryški ir tokia reikšminga. Nuo pat įkūrimo dienos ši politinė ir ekonominė bendrija buvo laikoma taikos projektu – atsakymu į du kruvinus pasaulinius karus, kurie nusiaubė žemyną. Tačiau dabar, kai geopolitinė aplinka keičiasi greičiau nei bet kada, kai vidaus prieštaravimai auga, o išorės grėsmės daugėja, natūraliai kyla klausimas: kur Europos Sąjunga eina ir ar ji apskritai žino, kur nori eiti?
Tai nėra akademinis klausimas. Tai klausimas, kuris tiesiogiai liečia kiekvieną Europos piliečių – nuo lietuvio Vilniuje iki ispano Sevilijoje. Nuo to, kaip ES susidoros su savo dabartiniais iššūkiais, priklausys ir tai, ar mūsų vaikai gyvens saugioje, klestinčioje ir demokratiškoje Europoje, ar teks ieškoti atsakymų visiškai kitokiame pasaulyje.
Geopolitinis žadintuvas: karas prie Europos sienų
Rusijos invazija į Ukrainą 2022 metais buvo tas žadintuvas, kurio Europos Sąjunga, tiesą sakant, labai nenorėjo girdėti. Dešimtmečius ES buvo statoma ant prielaidos, kad ekonominė priklausomybė ir dialogas gali pakeisti konfliktus. Energetinis ryšys su Rusija, prekybiniai santykiai su Kinija – visa tai buvo laikoma saugumo garantijomis. Karas parodė, kad tai buvo iliuzija.
Dabar ES atsidūrė situacijoje, kai privalo tapti rimtu geopolitiniu žaidėju, nors jos institucijos tam nėra pritaikytos. Užsienio politika vis dar reikalauja visų 27 valstybių narių sutarimo, o tai reiškia, kad bet kuri šalis gali blokuoti sprendimus. Vengrija tą puikiai išnaudoja. Orbáno vyriausybė sistemingai blokuoja ar vilkina sprendimus dėl Ukrainos paramos, dėl sankcijų Rusijai, dėl plėtros politikos. Ir tai nėra tik Vengrijos problema – tai sisteminė ES problema.
Ką daryti? Ekspertai jau seniai siūlo pereiti prie kvalifikuotos balsų daugumos užsienio politikos klausimais bent jau tam tikrose srityse. Tai reikštų, kad viena šalis nebegalėtų paralyžiuoti visos sąjungos. Žinoma, tai politiškai sudėtinga, nes mažesnės valstybės bijo prarasti balsą. Tačiau alternatyva – ir toliau žiūrėti, kaip vienas žaidėjas laiko įkaitu visą sąjungą – yra dar blogesnė.
Ukrainos narystės klausimas taip pat nėra paprastas. Ukraina yra didžiulė šalis su milžiniška žemės ūkio sektoriaus dalimi, ir jos įstojimas į ES reikštų esminį galios balanso pokytį. Lenkija ir Prancūzija jau dabar jaučia įtampą dėl ukrainietiško grūdo importo. Tačiau atsisakyti Ukrainos – tai ne tik moralinis pralaimėjimas. Tai strateginė klaida, kuri Rusijai suteiktų signalą, kad ES yra silpna ir nepatikima.
Ekonomika: augimo trūkumas ir konkurencingumo krizė
Buvęs Europos Centrinio Banko vadovas Mario Draghi praėjusiais metais pateikė ataskaitą apie Europos konkurencingumą, kuri sukrėtė Briuselį. Jo žinia buvo paprasta ir skausminga: Europa atsilieka. Atsilieka nuo JAV technologijų srityje, atsilieka nuo Kinijos gamyboje, ir jei nieko nebus daroma, šis atotrūkis tik didės.
Skaičiai kalba patys už save. Nuo 2000 metų ES ekonomikos dalis pasaulio BVP sumažėjo nuo maždaug 26 procentų iki apie 17 procentų. Tuo pačiu laikotarpiu JAV savo dalį išlaikė, o Kinija dramatiškai išaugo. Europos įmonės dominuoja kai kuriose tradicinėse pramonės šakose – automobilių gamyboje, farmacijoje, chemijoje – tačiau skaitmeninėje ekonomikoje jos praktiškai nematomi.
Kodėl taip atsitiko? Priežasčių kelios. Pirma, Europos kapitalo rinkos yra susiskaidžiusios. Startuolis Berlyne negali taip lengvai pritraukti investicijų kaip startuolis San Franciske, nes nėra tikros Europos kapitalo rinkų sąjungos. Antra, reguliavimas. ES yra pasaulinis reguliavimo čempionas – BDAR, dirbtinio intelekto aktas, skaitmeninių rinkų aktas – visa tai gali būti gerai iš vartotojų apsaugos perspektyvos, tačiau tai taip pat sukuria naštą inovatoriams. Trečia, energijos kainos. Po Rusijos dujų praradimo Europos pramonė moka žymiai daugiau už energiją nei konkurentai JAV ar Azijoje.
Draghi siūlė 800 milijardų eurų metinę papildomą investiciją – tai astronominis skaičius. Ir čia iškyla esminis klausimas: iš kur pinigai? COVID-19 pandemijos metu ES pirmą kartą istorijoje ėmė bendrą skolą – 750 milijardų eurų fondas „NextGenerationEU”. Tai buvo revoliucinis žingsnis. Tačiau daugelis šalių, ypač Vokietija ir Nyderlandai, priešinasi tam, kad tai taptų nuolatine praktika. Jie bijo, kad taupios šalys subsidijuos išlaidaujančias.
Demokratija iš vidaus: kai pačios narės kelia grėsmę vertybėms
Vienas skaudžiausių ES paradoksų yra tas, kad sąjunga, įkurta demokratijos ir teisinės valstybės principų pagrindu, šiandien turi narių, kurios tuos principus aktyviai ardo. Vengrija yra labiausiai akivaizdus pavyzdys, tačiau ne vienintelis. Lenkijoje ilgus metus vyko teismų nepriklausomybės erozija, nors naujoji vyriausybė bando situaciją taisyti. Slovakijoje Fico grįžimas į valdžią kelia rimtų klausimų.
ES turi instrumentus kovai su šiomis tendencijomis – 7 straipsnio procedūra, Teisinės valstybės reglamentas, lėšų sustabdymas. Tačiau šie instrumentai veikia lėtai ir neefektyviai. Vengrija jau daugelį metų yra 7 straipsnio procedūroje, tačiau praktinių pasekmių – minimaliai. Lėšų sustabdymas veikia geriau, bet ir čia yra ribų: Orbánas išmoko žaisti šį žaidimą ir suteikia minimalias nuolaidas, kad atgautų finansavimą, o po to grįžta prie senų įpročių.
Ką galėtų daryti ES piliečiai ir kitos valstybės narės? Pirma, remti pilietinę visuomenę tose šalyse, kur demokratija silpnėja. ES fondai pilietinei visuomenei yra svarbus instrumentas, ir jų nereikėtų mažinti. Antra, naudoti visas turimas ekonomines svirtis – ne tik lėšų sustabdymą, bet ir investicijų garantijas, rinkos prieigą. Trečia, ir tai galbūt svarbiausia – ES institucijos turėtų aktyviau komunikuoti su piliečiais tose šalyse, o ne tik su jų vyriausybėmis. Žmonės Vengrijoje ar Slovakijoje nėra savo vyriausybių kopijos.
Plėtra: ar ES gali priimti naujus narius neprarasdama savęs?
Vakarų Balkanai jau daugiau nei du dešimtmečius laukia ES narystės. Serbija, Juodkalnija, Albanija, Šiaurės Makedonija, Bosnija ir Hercegovina – visos jos yra oficialios kandidatės arba potencialios kandidatės. Ukraina ir Moldova gavo kandidatės statusą 2022 metais. Gruzija – 2023-aisiais. Tai yra didžiulis plėtros bangos potencialas, tačiau kartu ir didžiulis iššūkis.
Problema ta, kad ES nėra pasirengusi tokiai plėtrai nei instituciniu, nei finansiniu požiūriu. Dabartinė ES struktūra buvo sukurta 6 valstybėms, adaptuota 15-ai, su vargais veikia su 27-iomis. Pridėjus dar 6-10 šalių, daugelis iš kurių yra mažiau išsivysčiusios ekonomiškai ir turi rimtų teisinės valstybės problemų, sistema gali tiesiog sugriūti.
Todėl prieš plėtrą būtina reforma. Konkrečiai – reikia peržiūrėti balsavimo taisykles, sumažinti veto teisės taikymą, reformuoti Europos Parlamentą (daugiau narių reiškia dar didesnį susiskaidymą), peržiūrėti biudžeto formavimo principus. Tai politiškai sunku, nes reikalauja sutarties pakeitimų, o tai reiškia visų šalių ratifikavimą. Tačiau be šių reformų plėtra bus arba neįmanoma, arba pavers ES dar labiau paralyžiuota struktūra.
Vienas galimas kelias – laipsniška integracija. Tai reiškia, kad šalys galėtų dalyvauti tam tikrose ES politikose ir programose dar prieš pilną narystę. Ukraina jau dabar dalyvauja kai kuriose ES programose. Tai leistų šalims integruotis palaipsniui, o ES – geriau pasiruošti.
Žaliasis kursas: ambicija susiduria su realybe
Europos žaliasis kursas buvo pristatytas kaip ES augimo strategija naujam amžiui. Tikslas – klimato neutralumas iki 2050 metų, 55 procentų išmetamų teršalų sumažinimas iki 2030 metų. Tai ambicingi tikslai, ir Europa tikrai yra pasaulio lyderė klimato politikoje.
Tačiau 2024-2025 metais tapo akivaizdu, kad politinė realybė ir klimato ambicijos susiduria. Ūkininkų protestai visoje Europoje – nuo Prancūzijos iki Lenkijos – parodė, kad žalioji politika turi socialinę kainą, kuri negali būti ignoruojama. Automobilių pramonė spaudžia dėl elektrinių automobilių perėjimo terminų. Pramonininkai skundžiasi anglies dioksido mokesčiais, kurie daro juos nekonkurencingiems prieš Kinijos ar Amerikos gamintojus, kuriems tokių apribojimų nėra.
Naujoji Europos Komisija, vadovaujama Ursulos von der Leyen antrą kadenciją, jau rodo, kad žaliasis kursas bus švelninamas. Tai nėra vien blogai – galbūt kai kurie tikslai buvo per daug ambicingi per per trumpą laiką. Tačiau rizika yra ta, kad politinis atsitraukimas gali tapti visiška kapituliacijos prieš lobistus ir trumpalaikius interesus.
Kaip rasti balansą? Keletas principų. Pirma, klimato tikslai turi likti, tačiau perėjimo laikotarpiai gali būti lankstesni. Antra, socialinė dimensija turi būti integruota – žmonės, kurių darbai ir gyvenimo būdas keičiasi dėl žaliosios politikos, turi gauti realią paramą, o ne tik pažadus. Trečia, ES turi aktyviau derėtis dėl globalių klimato standartų, nes vienpusė Europa neišspręs pasaulinės problemos.
Migracijos dilema: solidarumas, kurio nėra
Migracijos klausimas yra vienas tų, kurie labiausiai skaldo ES. Nuo 2015 metų krizės praėjo daugiau nei dešimtmetis, tačiau bendra ES migracijos politika vis dar yra daugiau teorija nei praktika. Naujasis Migracijos ir prieglobsčio paktas, priimtas 2024 metais po ilgų derybų, yra žingsnis į priekį, tačiau jo įgyvendinimas dar tik prasideda.
Problema yra fundamentali: valstybės narės turi labai skirtingus interesus. Pietinės šalys – Italija, Graikija, Ispanija – yra pagrindiniai atvykimo taškai ir jaučiasi paliktos vienos. Šiaurinės ir rytinės šalys nenori priimti perskirstytų migrantų. Vokietija, kuri ilgai buvo atvira, dabar taip pat griežtina politiką po didelių politinių nuostolių dešiniosios pakraipos partijoms.
Šiame kontekste dešiniosios ir kraštutinės dešiniosios partijos visoje Europoje naudoja migraciją kaip pagrindinį mobilizacijos instrumentą. Ir tai veikia. Europos Parlamento rinkimai 2024 metais parodė, kad šios partijos stiprėja. Tai kuria spaudimą tradicinėms partijoms griežtinti retoriką ir politiką, kas savo ruožtu dar labiau normalizuoja kraštutines pozicijas.
Tačiau migracijos negalima tiesiog „išspręsti” sienų uždarymu. Demografiniai ES iššūkiai – senėjanti visuomenė, mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius – reiškia, kad Europa reikalinga darbo jėgos iš išorės. Klausimas nėra „ar”, o „kaip” – kaip valdyti migraciją taip, kad ji būtų tvarkinga, teisinga ir naudinga tiek atvykstantiesiems, tiek priimančioms visuomenėms.
Europos projektas nemiršta – jis keičiasi
Žvelgiant į visus šiuos iššūkius, lengva pasiduoti pesimizmui. Tačiau verta prisiminti, kad ES visada vystėsi per krizes. Eurozonos krizė 2010-2012 metais atrodė egzistencinė – ir vis dėlto ji paskatino gilesnę ekonominę integraciją, Europos stabilumo mechanizmo sukūrimą, ECB aktyvesnį vaidmenį. COVID-19 pandemija paskatino bendrą skolinimąsi, kuris anksčiau buvo laikomas neįmanomu.
ES piliečiai, norėdami daryti įtaką šiems procesams, neturėtų laukti, kol Briuselis viską išspręs. Keletas praktinių dalykų, kuriuos kiekvienas gali daryti: aktyviai dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose – tai vieninteliai tiesioginiai rinkimai į ES institucijas, ir jų rezultatai turi realią įtaką. Sekti, kaip savo šalies vyriausybė balsuoja ES Taryboje – tai informacija, kuri yra vieša, tačiau mažai žmonių ją tikrina. Remti organizacijas, kurios dirba Europos pilietinės visuomenės stiprinimo srityje.
Europos Sąjungos ateitis nėra nei garantuota, nei prarasta. Ji priklauso nuo to, ar jos narės – tiek vyriausybės, tiek piliečiai – sugebės rasti bendrą kalbą sudėtingais klausimais, ar gebės reformuoti institucijas, kurios buvo sukurtos kitam laikui, ar turės drąsos priimti sunkius sprendimus, o ne tik atidėlioti juos kitai kadencijai. Tai senas projektas su naujais iššūkiais. Ir galbūt tai yra geriausia jo savybė – gebėjimas keistis, net kai keistis skauda.