Kad kriaušės išsilaikytų iki sausio, žiemai jas reikia skinti dar kietas, bet jau pasiekusias skynimo brandą – ne tada, kai ant šakos jos tampa saldžios ir minkštos. Vėsioje, sausoje vietoje be staigių temperatūros šuolių jos gali išgulėti net iki sausio. Vidaus rudavimą dažniausiai sukelia pernokimas, sutrenkimai ir netinkama rūsio drėgmė.
Dažniausia klaida – į dėžę sudėti „dar visai gražias“ kriaušes, kelias dienas pragulėjusias šiltoje virtuvėje. Iš išorės jos gali atrodyti gerai, tačiau vaisius tuo metu jau sparčiai noksta. Todėl žiemą perpjovus minkštimas būna rusvas, vandeningas arba miltingas.
Kada skinti kriaušes: tvirtos, bet ne visiškai žalios
Kriaušė nėra obuolys: daugumos veislių vaisiai geriausiai subręsta jau nuskinti. Skinti verta sausą dieną ir rinktis tik sveikus, kietus vaisius be įtrūkimų, dėmių ar vabzdžių pažeidimų. Jei kriaušė lengvai atsiskiria nuo šakelės ją švelniai kilstelėjus, paprastai ji jau tinkama skinti.
Vaisių nuo medžio nereikia plėšti ar mėtyti į kibirą. Net nedidelis smūgis vėliau pasirodo kaip ruda dėmė po odele, o tokia kriaušė gali sugadinti ir šalia gulinčias. Kotelius reikia palikti: be jų vaisius greičiau netenka drėgmės ir prasčiau laikosi.
Kokios sąlygos rūsyje tinkamiausios
Kriaušėms reikia vėsaus rūsio, kuriame temperatūra kuo stabilesnė ir nėra šalčio. Šilta patalpa jas greitai subrandina, o nuolatinis atšilimas ir atvėsimas skatina minkštimo irimą iš vidaus. Per sausame rūsyje vaisiai susiraukšlėja, o pernelyg drėgname gali pradėti pelyti.
Dėžių nereikėtų statyti tiesiai ant cementinių grindų ar prie šlapios sienos. Ten dažnai kaupiasi šaltis ir drėgmė, kurių iš pirmo žvilgsnio nematyti. Dėžę geriau pakelti ant lentynos, padėklo ar medinių tašelių, kad aplink cirkuliuotų oras.
Kriaušės jautrios ir kitų nokstančių vaisių išskiriamoms dujoms. Todėl jų nepatariama laikyti vienoje ankštoje dėžėje su obuoliais, bananais ar jau minkštėjančiomis kriaušėmis – toks „kaimynystės efektas“ sandėliavimą gerokai sutrumpina.
Kaip sudėti kriaušes ir kaip dažnai jas tikrinti
Geriausia kriaušes dėti į negilią medinę ar kartoninę dėžę vienu sluoksniu, koteliais į viršų arba į šoną. Jei vietos mažai ir tenka dėti keliais sluoksniais, vaisius reikia atskirti švariu popieriumi, kad jie nesitrintų vienas į kitą. Sandaraus plastikinio maišo geriau vengti, nes jame lengvai kaupiasi kondensatas.
Prieš dedant laikyti kriaušių neplaukite. Jei ant jų likę žemių ar lapų, nuvalykite švelniai sausa šluoste. Plauta odele padengtas vaisius drėgmę išlaiko prasčiau, o lašai prie kotelio ar pažeistose vietose sudaro palankias sąlygas puviniui.
Dėžę verta peržiūrėti kas savaitę ar dvi. Pastebėjus minkštėjančią, dėmėtą ar keistai kvepiančią kriaušę, ją reikia išimti ir sunaudoti pirmiausia – kompotui, pyragui ar tyrelei. Vienas gendantis vaisius rūsyje retai lieka vienas.
Ar rudavimas visada reiškia sandėliavimo klaidą
Jei perpjautos kriaušės vidus parudavęs, bet odelė atrodo sveika, dažniausiai vaisius buvo per ilgai laikytas, per šiltai nokintas arba patyrė temperatūros stresą. Tačiau įtakos turi ir veislė bei derliaus metas: ne visos kriaušės vienodai gerai pakelia ilgą laikymą, net jei rūsys tvarkingas.
Ilgam sandėliavimui netinka ir labai prinokę, ypač dideli ar jau šiek tiek suminkštėję vaisiai. Juos protingiau palikti namuose kelioms dienoms ir suvalgyti pirmus, o rūsiui atrinkti tik tvirčiausius ir nepažeistus.
Kriaušių žiemojimo paslaptis paprasta: į rūsį keliauja tik kieti, sausi ir nesumušti vaisiai, o dėžė laikoma vėsiai ir reguliariai patikrinama. Tada sausį perpjauta kriaušė turi daugiau galimybių būti sultinga, o ne nemaloniai ruda pačiame viduryje.
