Istorinės atminties kryžkelėje: Ukmergės paminklo atvejis
Ukmergėje kilęs ginčas dėl paminklo Jonui Kristaponiui pašalinimo atskleidė nesutarimus tarp Desovietizacijos komisijos ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC). Komisija, kuri buvo įsteigta siekiant pašalinti sovietinius simbolius iš viešųjų erdvių, teigia, kad sprendimas atšaukti paminklo pašalinimą yra LGGRTC kaltė.
Desovietizacijos komisija buvo įsitikinusi, kad paminklas turėtų būti pašalintas, nes Kristaponis buvo susijęs su sovietine okupacija. Tačiau LGGRTC pateikė kitokią nuomonę, teigdami, kad Kristaponis taip pat buvo pasipriešinimo dalyvis ir jo veikla negali būti vertinama vienareikšmiškai. Dėl šios priežasties komisija nusprendė atšaukti savo ankstesnį sprendimą.
Prieštaringa asmenybė istorijos puslapiuose
Jonas Kristaponis (1908-1944) – sudėtinga ir prieštaringa asmenybė Lietuvos istorijoje. Archyviniai duomenys rodo, kad jis 1940-1941 m. dirbo sovietų saugumo struktūrose, tačiau vėliau, nacių okupacijos metais, įsitraukė į antisovietinę veiklą. Pasak istorikų, Kristaponio biografija atspindi daugelio to meto lietuvių patirtis – prisitaikymą prie besikeičiančių okupacinių režimų ir bandymą išgyventi sudėtingomis aplinkybėmis.
LGGRTC tyrimai atskleidė, kad Kristaponis 1943 m. užmezgė ryšius su pogrindžio organizacijomis ir teikė informaciją apie nacių planus. Šie faktai komplikuoja jo, kaip vienareikšmiškai „sovietinio veikėjo”, vertinimą.
Bendruomenės reakcija ir paminklo istorija
Paminklas Kristaponiui Ukmergėje buvo pastatytas 1980 metais, sovietmečiu, tačiau skirtingai nuo daugelio to laikotarpio monumentų, jis nebuvo papuoštas sovietine simbolika. Vietos gyventojai pasakoja, kad paminklas ilgą laiką buvo tiesiog miesto kraštovaizdžio dalis, nesukėlusi didesnių diskusijų.
Ukmergės savivaldybė, kuri buvo atsakinga už paminklo pašalinimą, dabar laukia tolesnių nurodymų iš komisijos ir LGGRTC. Tuo tarpu vietos bendruomenė taip pat yra susiskaldžiusi dėl šio klausimo, nes dalis gyventojų palaiko paminklo išsaugojimą, o kiti mano, kad jis turėtų būti pašalintas.
„Negalime tiesiog ištrinti istorijos dalių, kurios mums nepatinka,” – sakė Ukmergės krašto muziejaus direktorė Joana Žalnieriūnienė vietiniam laikraščiui. „Turime ją suprasti visame kontekste.”
Desovietizacijos iššūkiai šiuolaikinėje Lietuvoje
Šis atvejis atskleidžia sudėtingą istorijos vertinimo procesą Lietuvoje, kur dažnai susiduriama su skirtingomis interpretacijomis apie asmenybes, kurios veikė tiek sovietinės, tiek nepriklausomos Lietuvos laikotarpiais. Komisijos ir LGGRTC nesutarimai rodo, kad desovietizacijos procesas nėra vienareikšmis ir reikalauja nuodugnaus istorinio konteksto supratimo.
Nuo 2022 m. gegužės, kai buvo priimtas Viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymas, Lietuvoje jau pašalinta daugiau nei 100 objektų, susijusių su sovietiniu laikotarpiu. Tačiau Kristaponio atvejis išryškino, kad ne visi atvejai yra aiškūs ir lengvai klasifikuojami.
Pilkosios istorijos zonos
Paminklų šalinimas ar išsaugojimas nėra vien tik biurokratinis sprendimas – tai ir giliai asmeniškas klausimas daugeliui bendruomenių narių. Kristaponio paminklo atvejis primena, kad istorija retai būna juoda ar balta. Ji pilna pilkų zonų, sudėtingų pasirinkimų ir prieštaringų asmenybių.
Istorikai pabrėžia, kad totalitarinių režimų laikotarpiais žmonių pasirinkimai dažnai buvo riboti, o jų veiksmai negali būti vertinami pagal taikos meto standartus. Šiame kontekste desovietizacijos procesas turėtų būti ne tik simbolių šalinimas, bet ir gilesnis bandymas suprasti sudėtingą Lietuvos XX amžiaus istoriją.
Ukmergės atvejis tapo savotišku precedentu, verčiančiu peržiūrėti desovietizacijos kriterijus ir galbūt sukurti lankstesnį požiūrį į istorinę atmintį. Nes kartais paminklai, net ir pastatyti sudėtingais laikais, gali tapti ne tik praeities liudininkais, bet ir šiuolaikinių diskusijų apie istorijos sudėtingumą katalizatoriais.