Skaudžiausia kario pareiga: lietuvio patirtis pranešant apie žuvusius JAV kariuomenėje
Lietuvis karys, tarnaujantis JAV kariuomenėje, pasidalijo savo patirtimi apie vieną iš sunkiausių ir emociškai sudėtingiausių pareigų – pranešti šeimoms apie jų artimųjų žūtį. Ši užduotis reikalauja ne tik profesionalumo, bet ir didelio emocinio atsparumo.
Karys pasakojo, kad kiekvienas toks pranešimas yra unikalus ir reikalauja ypatingo jautrumo bei supratimo. Jis pabrėžė, kad svarbiausia yra parodyti pagarbą ir užtikrinti, kad šeima gautų visą reikiamą paramą. Nors ši pareiga yra itin sunki, karys teigia, kad ji taip pat suteikia galimybę parodyti žmogiškumą ir užuojautą, kas yra neatsiejama kariuomenės vertybių dalis.
Mirties pranešimų protokolas
JAV kariuomenėje šią pareigą atlieka specialiai apmokyti karininkai, vadinami Casualty Notification Officers (CNO). Lietuvių kilmės karys, kuris pageidavo išlikti anonimiškas, jau trejus metus yra CNO komandos narys.
„Kai gauni užduotį, turi vos kelias valandas pasiruošti. Visada vykstame dviese – pagrindinis pranešėjas ir palydovas, kuris teikia emocinę paramą tiek šeimai, tiek pačiam pranešėjui,” – pasakoja karys.
Protokolas reikalauja, kad pranešimas būtų perduotas asmeniškai, o ne telefonu ar elektroniniu paštu. Karininkai privalo dėvėti oficialią uniformą ir pranešimą perduoti kuo greičiau – idealiu atveju per 24 valandas nuo mirties patvirtinimo.
Emocinis iššūkis
Pasak lietuvio kario, sunkiausia dalis – pirmosios akimirkos po pranešimo:
„Matai, kaip žmogaus pasaulis sugriūna per sekundę. Reakcijos būna įvairios – nuo visiškos tylos iki isterijos. Būna, kad artimieji puola ant grindų, kartais pyksta ant tavęs, tarsi tu būtum kaltas. Turi būti pasiruošęs viskam ir išlikti ramus.”
Jis prisimena ypač sunkų atvejį, kai teko pranešti jaunai žmonai apie vyro žūtį Afganistane. Moteris laukėsi pirmagimio, o vyras žuvo likus vos mėnesiui iki planuoto grįžimo namo.
„Ji tiesiog sustingo, o paskui paklausė: ‘Ką aš dabar sakysiu mūsų vaikui?’ Tą naktį miegojau gal valandą,” – prisimena karys.
Psichologinė parama pranešėjams
JAV kariuomenė skiria didelį dėmesį psichologinei paramai CNO pareigūnams. Po kiekvieno pranešimo vyksta privaloma konsultacija su psichologu, o po šešių tokių misijų kariai rotuojami į kitas pareigas.
„Niekas negali atlikti šios pareigos ilgą laiką nepaveiktas. Tai emociškai alina. Bet kartu tai viena prasmingiausių pareigų, kokias esu turėjęs,” – pabrėžia lietuvis.
Tyrimai rodo, kad CNO pareigūnai dažnai patiria antrinę traumą – psichologinį stresą, kuris kyla dėl nuolatinio sąlyčio su kitų žmonių tragedijomis. 2019 m. JAV kariuomenės atlikta studija parodė, kad beveik 40% CNO pareigūnų vėliau kreipėsi psichologinės pagalbos.
Kultūriniai skirtumai
Būdamas lietuvių kilmės, karys pastebėjo kultūrinius skirtumus gedėjimo procesuose:
„Lietuvoje gedima santūriau, dažnai skausmas uždaromas savyje. Amerikoje emocijos reiškiamos atviriau. Kai kuriose bendruomenėse – ypač afroamerikiečių ar ispanakalbių – gedulas išreiškiamas labai ekspresyviai, su garsiu raudojimu ir fiziniu skausmo išreiškimu.”
Jis priduria, kad šie kultūriniai niuansai svarbūs ruošiantis kiekvienam pranešimui, nes padeda geriau suprasti, ko tikėtis ir kaip elgtis.
Tarp pareigos ir žmogiškumo
Nors protokolas reikalauja išlikti profesionaliu, lietuvis karys pabrėžia, kad žmogiškumas šioje pareigoje yra būtinas:
„Protokolas sako, kad turime išlikti santūrūs, bet aš manau, kad parodyti savo jausmus – ne silpnybė. Kartais ašara kario akyse parodo šeimai, kad jų artimasis buvo svarbus ne tik jiems, bet ir mums – bendražygiams.”
Jis prisimena atvejį, kai po pranešimo liko su šeima ilgiau nei reikalauja protokolas, nes jautė, kad jiems reikia ne tik oficialios informacijos, bet ir žmogiško buvimo šalia.
Paskutinis pagarbos gestas
Šioje skaudžioje pareigoje slypi gili prasmė ir žmogiškumo pamoka. Lietuvis karys, nešantis sunkiausią žinią, tampa tiltu tarp kariuomenės ir civilių pasaulio, tarp gyvenimo ir mirties realybės. Kiekvienas toks pranešimas – tai ne tik protokolo vykdymas, bet ir paskutinis pagarbos gestas žuvusiam kariui.
„Kai matau šeimos skausmą, suprantu, kad atlieku paskutinę pareigą jų artimajam – užtikrinu, kad jo auka būtų pagerbta, o artimieji neliktų vieni,” – sako karys, žvelgdamas į tolį. „Ir nors kiekvieną kartą palieku dalį savęs tų žmonių namuose, žinau, kad tai – būtina kaina už garbę atstovauti tiems, kurie atidavė viską už savo šalį.”