Baltarusių tapatybės dilemos Lietuvoje: „litvinizmo” fenomenas
Lietuvoje gyvenantys baltarusiai dažnai susiduria su įvairiais iššūkiais, susijusiais su jų tapatybe ir istoriniu paveldu. Vienas iš tokių iššūkių yra vadinamasis „litvinizmas” – teorija, teigianti, kad dabartiniai baltarusiai yra tiesioginiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) palikuonys, o ne slavai. Ši teorija kartais naudojama siekiant pabrėžti baltarusių istorinį ryšį su Lietuva ir atskirti juos nuo rusų ar lenkų įtakos.
Tačiau, pasak ekspertų, „litvinizmas” nėra plačiai paplitęs reiškinys tarp Lietuvoje gyvenančių baltarusių. Tai daugiau intelektualų ir istorikų diskusijų objektas, o ne masinis judėjimas. Dauguma baltarusių Lietuvoje labiau orientuojasi į praktinius gyvenimo klausimus, tokius kaip integracija į visuomenę, darbo paieškos ar vaikų švietimas, nei į istorines ar ideologines diskusijas.
Istorinės šaknys ir šiuolaikinė interpretacija
„Litvinizmo” idėjos ištakos siekia XIX a. pabaigą, kai formavosi modernios baltarusių tautos samprata. Žymus baltarusių rašytojas ir visuomenės veikėjas Vaclavas Lastouskis buvo vienas pirmųjų, kuris bandė konceptualizuoti baltarusius kaip „litvinus” – senovės baltų ir slavų mišinį, kurie sudarė LDK etninį pagrindą.
Šiuolaikinėje Baltarusijoje „litvinizmo” idėjos išpopuliarėjo 1990-aisiais, po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai šalis ieškojo naujos nacionalinės tapatybės. Istorikai kaip Mikola Jermalovičius teigė, kad baltarusiai yra pagrindiniai LDK paveldėtojai, o Vilnius (baltarusiškai Vilnia) buvo baltarusių miestas. Ši teorija tapo ypač patraukli tiems, kurie siekė atskirti baltarusių tapatybę nuo Rusijos įtakos.
Demografinė realybė Lietuvoje
Pagal 2021 m. gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje gyvena apie 36 tūkst. baltarusių, kurie sudaro vieną didžiausių tautinių mažumų šalyje. Tačiau po 2020 m. protestų Baltarusijoje ir A. Lukašenkos režimo vykdomų represijų, į Lietuvą atvyko dar keli tūkstančiai baltarusių.
Šie naujai atvykę baltarusiai dažnai turi skirtingą požiūrį į savo tapatybę nei tie, kurie Lietuvoje gyvena jau kelis dešimtmečius. Jaunesni ir labiau išsilavinę imigrantai linkę domėtis savo tautos istorija, įskaitant ir ryšius su LDK, tačiau nebūtinai visiškai pritaria „litvinizmo” idėjoms.
Kultūrinė veikla ir organizacijos
Lietuvoje veikia kelios baltarusių organizacijos, tokios kaip Baltarusių kultūros centras, Baltarusių mokykla Vilniuje ir Baltarusių namai. Šios organizacijos padeda puoselėti baltarusių kultūrą ir kalbą, tačiau jų požiūris į „litvinizmo” idėjas skiriasi.
Baltarusių istorikė ir kultūros veikėja Ala Stankevič pastebi: „Daugelis Lietuvoje gyvenančių baltarusių didžiuojasi savo ryšiais su LDK, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jie visiškai atmeta savo slavišką paveldą. Tai veikiau bandymas suprasti sudėtingą ir daugiasluoksnę savo tautos istoriją.”
Nepaisant to, „litvinizmo” idėjos kartais gali sukelti tam tikrų nesutarimų ar nesusipratimų tarp baltarusių ir lietuvių. Svarbu, kad tokios diskusijos vyktų pagarbiai ir atvirai, siekiant geriau suprasti vieni kitus ir stiprinti tarpusavio ryšius. Lietuvoje gyvenantys baltarusiai yra svarbi visuomenės dalis, prisidedanti prie šalies kultūrinės įvairovės ir ekonomikos. Todėl svarbu, kad jų balsas būtų girdimas ir gerbiamas.
Tarp dviejų istorijų: tiltas, ne siena
Istorinės tapatybės klausimai retai turi paprastus atsakymus, ypač kalbant apie regioną, kuriame valstybių sienos keitėsi dešimtis kartų. Baltarusių bendruomenė Lietuvoje gali tapti unikaliu tiltu tarp dviejų kultūrų, jei diskusijos apie „litvinizmą” bus vertinamos ne kaip bandymas „pasisavinti” istoriją, o kaip galimybė geriau suprasti bendrą paveldą.
Kaip pažymi Vilniaus universiteto istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas: „LDK buvo daugiatautė valstybė, kurioje lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai ir kitos tautos kūrė bendrą istoriją. Šiandien svarbiausia ne tai, kas yra ‘tikrieji’ LDK paveldėtojai, o tai, kaip šis paveldas gali padėti mums kurti atviresnę ir tolerantiškesnę visuomenę.”
Galbūt vietoj to, kad ginčytumėmės dėl praeities, turėtume daugiau dėmesio skirti tam, kaip istorinė atmintis gali padėti kurti bendrą ateitį – tokią, kurioje skirtingos tapatybės ne konkuruoja, o papildo viena kitą.