Lietuva svarsto pasitraukimą iš Otavos konvencijos
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pritarė siūlymui, kad Lietuva pasitrauktų iš Otavos konvencijos, draudžiančios priešpėstines minas. Šis sprendimas grindžiamas siekiu stiprinti šalies gynybinius pajėgumus, atsižvelgiant į pasikeitusią saugumo situaciją regione. Komiteto nariai pabrėžė, kad šiuo metu būtina užtikrinti maksimalų Lietuvos saugumą, o priešpėstinės minos galėtų būti efektyvi priemonė atgrasyti potencialius agresorius.
Vis dėlto, šis sprendimas sulaukė ir kritikos. Kai kurie ekspertai teigia, kad pasitraukimas iš konvencijos gali pakenkti Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui ir sukelti neigiamas pasekmes santykiuose su kitomis šalimis. Be to, yra nuogąstavimų, kad priešpėstinės minos gali kelti pavojų civiliams gyventojams, ypač konfliktų zonose.
Otavos konvencija, įsigaliojusi 1999 metais, siekia uždrausti priešpėstines minas, kurios dažnai sukelia ilgalaikius padarinius po karinių konfliktų. Lietuva prie šios konvencijos prisijungė 2001 metais, įsipareigodama sunaikinti savo turimas minų atsargas ir nenaudoti jų ateityje.
Galutinis sprendimas dėl pasitraukimo iš konvencijos priklausys nuo Seimo balsavimo. Jei Seimas pritars, Lietuva taps viena iš nedaugelio Europos šalių, nusprendusių pasitraukti iš šios tarptautinės sutarties.
Geopolitinis kontekstas ir kaimynų pozicijos
Lietuvos svarstymai pasitraukti iš Otavos konvencijos vyksta sudėtingame geopolitiniame kontekste. Rusijos agresija Ukrainoje privertė daugelį NATO rytinio flango valstybių peržiūrėti savo gynybos strategijas. Suomija, kuri turi 1340 km sieną su Rusija, niekada neprisijungė prie Otavos konvencijos, argumentuodama, kad priešpėstinės minos yra esminė jų teritorinės gynybos dalis.
Lenkija, artima Lietuvos sąjungininkė, taip pat yra konvencijos signatarė, tačiau pastaruoju metu šalyje pasigirsta diskusijų apie galimą pozicijos peržiūrėjimą. Latvija ir Estija, kaip ir Lietuva, yra pasirašiusios konvenciją, tačiau gynybos ekspertai šiose šalyse taip pat diskutuoja apie galimą pasitraukimą.
JAV, viena pagrindinių NATO valstybių, nėra prisijungusi prie Otavos konvencijos, nors ir laikosi tam tikrų savanoriškų apribojimų dėl priešpėstinių minų naudojimo. Rusija, Kinija ir dar kelios dešimtys valstybių taip pat nėra konvencijos narės.
Kariniai ir humanitariniai aspektai
Lietuvos kariuomenės atstovai teigia, kad šiuolaikinės priešpėstinės minos skiriasi nuo tų, kurios buvo naudojamos praeityje. Modernios minos gali būti aprūpintos savidestrukcijos mechanizmais, kurie užtikrina, kad po nustatyto laiko jos taptų neveiksnios. Tai sumažina riziką civiliams po konflikto pabaigos.
Gynybos ekspertai pabrėžia, kad priešpėstinės minos yra ypač efektyvios mažesnėms valstybėms, siekiančioms atgrasyti gausesnes priešiškas pajėgas. Jos gali būti naudojamos strategiškai svarbiose vietose, pavyzdžiui, Suvalkų koridoriaus prieigose, kur galėtų sulėtinti potencialaus priešo judėjimą ir suteikti laiko mobilizuoti gynybines pajėgas.
Tačiau humanitarinės organizacijos, įskaitant Raudonąjį Kryžių ir „Handicap International”, primygtinai ragina Lietuvą nepasitraukti iš konvencijos. Jos primena, kad priešpėstinės minos kasmet sužaloja ir nužudo tūkstančius civilių visame pasaulyje, o jų pašalinimas kainuoja milijonus ir užtrunka dešimtmečius.
Tarp saugumo ir vertybių: ką pasirinks Lietuva?
Lietuvos sprendimas dėl Otavos konvencijos iš esmės atspindi platesnę dilemą, su kuria susiduria daugelis valstybių – kaip subalansuoti nacionalinio saugumo poreikius ir tarptautinius humanitarinius įsipareigojimus. Pasitraukimas galėtų sustiprinti šalies gynybinį potencialą, tačiau kartu sukeltų abejonių dėl Lietuvos įsipareigojimo tarptautinei teisei ir humanitariniams principams.
Kita vertus, išlikimas konvencijoje, kai kaimyninės šalys kaip Rusija ir Baltarusija nėra jos narės, kelia klausimų dėl gynybinio disbalanso. Lietuva, būdama NATO rytinio flango valstybė, jaučia ypatingą atsakomybę užtikrinti ne tik savo, bet ir viso Aljanso saugumą.
Nepriklausomai nuo to, kokį sprendimą priims Seimas, diskusija apie priešpėstines minas atspindi platesnį procesą – Lietuvos gynybos politikos adaptaciją prie naujų grėsmių. Šiame kontekste svarbu ne tik priimti teisingą sprendimą, bet ir aiškiai komunikuoti jo motyvus tiek vidaus, tiek tarptautinei auditorijai. Juk galų gale, kalbame ne tik apie konkrečią ginkluotės rūšį, bet ir apie principus, kuriais grindžiame savo valstybės saugumą ateinančioms kartoms.