Vakariečių strategijos prieš Putiną: nesutarimai ir iššūkiai
JAV ir jos sąjungininkai susiduria su iššūkiais dėl bendros strategijos, kaip elgtis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Nors daugelis šalių sutinka, kad reikia atsakyti į Rusijos veiksmus, nuomonės dėl konkrečių veiksmų skiriasi. Viena iš pagrindinių problemų yra skirtingi požiūriai į sankcijas ir diplomatiją. Kai kurios šalys mano, kad griežtesnės sankcijos gali būti veiksmingos, tuo tarpu kitos baiminasi, kad tai gali dar labiau pabloginti situaciją. Be to, yra nesutarimų dėl to, kaip elgtis su Rusijos karine veikla ir kaip užtikrinti regioninį saugumą. Šie nesutarimai apsunkina bendrą strategijos kūrimą ir įgyvendinimą, o tai gali turėti ilgalaikių pasekmių tarptautiniams santykiams.
Sankcijų politikos skirtumai
Nuo 2022 m. vasario, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, Vakarų valstybės įvedė beprecedentį sankcijų paketą, tačiau jų taikymo mastas ir griežtumas skiriasi. JAV ir Jungtinė Karalystė pasisako už maksimalų spaudimą, įskaitant energetikos sektoriaus apribojimus. Tuo tarpu Vokietija ir kai kurios kitos ES šalys, ypač priklausomos nuo Rusijos energijos išteklių, ilgai delsė su radikalesnėmis priemonėmis.
Vengrija, vadovaujama premjero Viktoro Orbano, ne kartą blokavo griežtesnes ES sankcijas ir palaiko glaudesnius ryšius su Kremliumi. 2023 m. gruodžio duomenimis, Vengrija vetavo 50 milijardų eurų finansinės pagalbos paketą Ukrainai, sukeldama įtampą Europos Sąjungoje.
Karinis atsakas ir ginklų tiekimas
Kitas nesutarimų šaltinis – karinės pagalbos Ukrainai mastas. Baltijos šalys ir Lenkija nuo pat konflikto pradžios ragino siųsti sunkiąją ginkluotę, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija iš pradžių laikėsi atsargesnės pozicijos.
JAV prezidento Joe Bideno administracija laipsniškai didino karinę paramą – nuo pradinių gynybinių sistemų iki HIMARS raketų sistemų ir tankų. Tačiau dėl tolimojo nuotolio raketų ATACMS tiekimo buvo ilgai delsiama, bijant eskalacijos. Tik 2023 m. rudenį JAV leido ribotą šių raketų naudojimą.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas 2024 m. vasarį sukėlė diskusiją, užsimindamas apie galimybę siųsti Vakarų karines pajėgas į Ukrainą, tačiau daugelis NATO narių, įskaitant Vokietiją ir JAV, skubiai atsiribojo nuo šios idėjos.
Diplomatiniai keliai ir „raudonosios linijos”
Diplomatijos fronte taip pat ryškėja skirtumai. Prancūzija ir Vokietija periodiškai palaiko dialogą su Kremliumi, tikėdamosi išlaikyti atvirus komunikacijos kanalus. JAV ir Jungtinė Karalystė laikosi griežtesnės pozicijos, pabrėždamos, kad bet kokios derybos turi vykti Ukrainos sąlygomis.
Skiriasi ir požiūris į „raudonąsias linijas” santykiuose su Rusija. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Lenkija ir Baltijos valstybės, remia Ukrainos siekį atgauti visas okupuotas teritorijas, įskaitant Krymą. Tuo tarpu kitos NATO narės yra atsargesnės dėl tokių tikslų palaikymo, bijodamos branduolinės eskalacijos rizikos.
Regioninio saugumo architektūra
Rusijos agresija paskatino NATO aljanso stiprinimą, ypač rytiniame flange. 2023 m. Vilniaus viršūnių susitikime NATO sustiprino savo buvimą Baltijos šalyse ir Lenkijoje, tačiau nesutarimai išliko dėl Ukrainos narystės perspektyvų.
Suomijos ir Švedijos sprendimas prisijungti prie NATO žymiai pakeitė saugumo architektūrą Šiaurės Europoje. Suomija tapo aljanso nare 2023 m. balandį, o Švedija – 2024 m. kovą, po ilgo Turkijos ir Vengrijos delsimo ratifikuoti jų narystę.
Šachmatų partija be aiškios baigties
Vakarų nesutarimai dėl strategijos Rusijos atžvilgiu primena sudėtingą šachmatų partiją, kurioje kiekvienas žaidėjas mato skirtingą kelio į pergalę trajektoriją. Putino režimas išnaudoja šiuos nesutarimus, sėdamas nepasitikėjimą tarp sąjungininkų ir bandydamas susilpninti Vakarų vienybę.
Nors sankcijos padarė reikšmingą poveikį Rusijos ekonomikai, jų efektyvumas mažėja dėl alternatyvių prekybos kelių per trečiąsias šalis. Kartu Kremlius stiprina ryšius su Kinija, Iranu ir kitomis autoritarinėmis valstybėmis, formuodamas alternatyvų geopolitinį bloką.
Vakarų demokratijoms tenka sudėtingas uždavinys – išlaikyti vienybę ilgalaikėje konfrontacijoje, kai vidaus politikos spaudimas ir ekonominiai iššūkiai kelia pagundą ieškoti greitų, bet potencialiai pavojingų kompromisų. Šioje geopolitinėje dramoje pergalę gali lemti ne tik karinė galia, bet ir strateginė kantrybė bei gebėjimas išlaikyti vertybinį kompasą nepaisant trumpalaikių politinių vėjų.