KGB bendradarbių išslaptinimo klausimas perduotas Teisės ir teisėtvarkos komitetui
Seimas antradienį nusprendė perduoti KGB bendradarbių išslaptinimo klausimą svarstyti Teisės ir teisėtvarkos komitetui. Šis sprendimas priimtas po to, kai buvo pateiktas siūlymas atskleisti buvusių KGB bendradarbių tapatybes, kurios iki šiol buvo laikomos paslaptyje.
Šis klausimas sukėlė nemažai diskusijų tiek tarp politikų, tiek visuomenėje, nes susijęs su istoriniu teisingumu ir asmenų privatumo apsauga. Teisės ir teisėtvarkos komitetas turės įvertinti visus teisinius ir etinius aspektus, susijusius su šiuo klausimu, ir pateikti savo rekomendacijas Seimui. Šis procesas gali užtrukti, nes reikia atsižvelgti į daugybę veiksnių, įskaitant galimą poveikį visuomenei ir buvusiems KGB bendradarbiams.
Istorinis kontekstas
Lietuvoje KGB bendradarbių klausimas turi gilias istorines šaknis. 1999 metais buvo priimtas vadinamasis liustracijos įstatymas, kuris numatė buvusių saugumo darbuotojų prisipažinimą, tačiau dalis asmenų, bendradarbiavusių su sovietų saugumu, liko neišviešinti. Pagal tuomet galiojusią tvarką, prisipažinusiems bendradarbiavus su KGB buvo garantuotas konfidencialumas.
Remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, su KGB galėjo bendradarbiauti apie 118 tūkstančių Lietuvos gyventojų, tačiau tikslus skaičius nėra žinomas. Iki šiol viešai paskelbta tik maža dalis šių asmenų pavardžių.
Politinės reakcijos
Konservatorių frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas, vienas iš iniciatorių, teigė, kad „istorinė tiesa negali būti selektyvi” ir kad visuomenė turi teisę žinoti savo istoriją.
„Praėjus daugiau nei 30 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo, jau laikas atverti visus archyvus. Tai nėra keršto aktas, o būtinas žingsnis siekiant užbaigti sovietinės praeities vertinimą,” – Seimo posėdyje kalbėjo parlamentaras.
Tuo tarpu socialdemokratų frakcijos atstovai išreiškė susirūpinimą dėl galimų pasekmių. Jų teigimu, visiško išslaptinimo politika gali sukelti naujų socialinių įtampų ir pažeisti žmonių, kurie buvo priversti bendradarbiauti, teises.
Teisiniai iššūkiai
Teisės ir teisėtvarkos komitetas susidurs su sudėtinga užduotimi – suderinti istorinio teisingumo principus su asmens duomenų apsaugos reikalavimais. Komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras pabrėžė, kad bus konsultuojamasi su teisininkais, istorikais ir žmogaus teisių ekspertais.
Vienas didžiausių teisinių iššūkių – 1999 metais duotas pažadas neviešinti prisipažinusių asmenų tapatybių. Teisininkai nesutaria, ar šio pažado atšaukimas nepažeistų teisėtų lūkesčių principo ir teisinio tikrumo.
Konstitucinis Teismas anksčiau yra pasisakęs, kad visuomenės teisė žinoti turi būti derinama su asmens privatumo apsauga, ypač kai kalbama apie istoriškai jautrius klausimus.
Tarptautinė patirtis
Lietuvai svarstant šį klausimą, verta pažvelgti į kitų postsovietinių ir postkomunistinių šalių patirtį. Čekija ir Vokietija pasirinko gana atvirą politiką – Vokietijoje buvusios Štazi (VDR saugumo tarnybos) archyvai tapo prieinami visuomenei, o Čekijoje buvo paskelbti išsamūs slaptųjų tarnybų bendradarbių sąrašai.
Lenkijoje liustracijos procesas buvo prieštaringas ir sukėlė daug politinių ginčų. Rumunijoje ir Bulgarijoje šie procesai vyko lėčiau ir ne taip nuosekliai.
Istorinės atminties dilemos
Šis klausimas kelia fundamentalias dilemas apie tai, kaip visuomenė turėtų elgtis su savo sudėtinga praeitimi. Istorikai pabrėžia, kad svarbu suprasti KGB bendradarbiavimo kontekstą – daugelis žmonių buvo verbuojami naudojant šantažą, spaudimą ar apgaulę.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius Arūnas Bubnys yra teigęs, kad „negalima visų bendradarbių vertinti vienodai – jų vaidmenys ir motyvai skyrėsi”.
Tarp atminties ir užmaršties
Komiteto sprendimas, kad ir koks jis būtų, neišvengiamai paliks pėdsaką Lietuvos istorinės atminties politikoje. Trys dešimtmečiai po nepriklausomybės atkūrimo – tai laikotarpis, kai dalis tiesiogiai su sovietine sistema susijusių asmenų jau išėjo anapilin, o kiti pasiekė garbų amžių.
Galbūt svarbiausia šiame procese – rasti pusiausvyrą tarp tiesos atskleidimo ir visuomenės susitaikymo. Istorinė tiesa yra būtina, tačiau ji neturėtų tapti naujų socialinių lūžių priežastimi. Kaip pasakė vienas iš liustracijos proceso Lietuvoje pradininkų Vytautas Landsbergis: „Tiesa išlaisvina, bet ji turi būti pateikiama su supratimu ir atjauta.” Šią mintį Teisės ir teisėtvarkos komitetas turėtų prisiminti, ieškodamas sprendimo, kuris tarnautų ne tik istoriniam teisingumui, bet ir visuomenės brandai.