Advokatas Giedrius Marcinkevičius buvo pripažintas kaltu dėl mažamečių tvirkinimo, o šis atvejis tapo vienu iš labiausiai aptarinėjamų teisinėje bendruomenėje ir visuomenėje. Teismas, priimdamas galutinį sprendimą, patvirtino ankstesnį nuosprendį, kuris buvo grindžiamas išsamiais įrodymais ir liudytojų parodymais. Šis procesas truko keletą mėnesių, per kuriuos buvo išklausyti daugybė liudytojų, įskaitant psichologus, socialinius darbuotojus ir pačius nukentėjusius vaikus.
Marcinkevičius buvo kaltinamas netinkamu elgesiu su vaikais, kuris apėmė tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą. Teismas nustatė, kad jo veiksmai turėjo ilgalaikį neigiamą poveikį vaikų psichologinei ir emocinei būklei, o tai dar labiau sustiprino visuomenės pasipiktinimą. Teismas skyrė jam laisvės atėmimo bausmę, kurią jis turės atlikti pagal įstatymus, taip pat įpareigojo jį dalyvauti reabilitacijos programose, skirtose seksualinių nusikaltimų prevencijai.
Šis atvejis sukėlė plačias diskusijas apie vaikų apsaugą ir teisinės sistemos veiksmingumą tokiose bylose. Daugelis ekspertų pabrėžė, kad būtina stiprinti vaikų apsaugos mechanizmus ir užtikrinti, kad tokie nusikaltimai būtų greitai ir efektyviai išaiškinami. Be to, buvo atkreiptas dėmesys į būtinybę gerinti visuomenės informuotumą apie vaikų teises ir galimus pavojus.
Visuomenės reakcija į šį atvejį buvo itin stipri, nes Marcinkevičius buvo žinomas teisininkas, turėjęs gerą reputaciją. Jo veiksmai sukėlė ne tik pasipiktinimą, bet ir paskatino diskusijas apie advokatų etikos standartus ir atsakomybę. Daugeliui žmonių šis atvejis tapo priminimu apie tai, kad net ir gerai žinomi asmenys gali būti įsitraukę į nusikalstamą veiklą, ir kad būtina nuolat stebėti ir vertinti jų elgesį.