Prieš metus pardavėme antrą šeimos automobilį. Atrodė beprasmiška mokėti už du, kai vienas didžiąją paros dalį stovi prie darbovietės. Per metus biudžete liko maždaug 2 100 eurų daugiau, bet dabar vyras į darbą autobusu važiuoja apie 50 minučių. Vieną lietingą vakarą jis pasakė sakinį, po kurio į sutaupytus pinigus pradėjau žiūrėti kitaip.
„Mes sutaupėme. Bet važiuoju tai aš.“
Jis nešaukė ir nereikalavo tuojau pat pirkti kito automobilio. Stovėjo prieškambaryje su šlapia striuke, o aš nuo viryklės aiškinau, kad vakarienę reikės dar truputį pašildyti. Tada pirmą kartą supratau, kad bendras mūsų sprendimas kasdienybėje mums kainuoja nevienodai.
Antras automobilis atrodė patogus, kol sudėjome išlaidas
Gyvename Kauno pakraštyje ir auginame mokyklinio amžiaus dukrą. Mano darbovietę viešuoju transportu pasiekti nepatogu, o vyras Tomas dirba kitoje miesto pusėje. Nuo namų iki artimiausios jo darbo stotelės galima nuvažiuoti autobusu, todėl atsisakyti vieno automobilio atrodė nebaisu.
Turėjome naujesnį šeimos automobilį ir senesnį, kuriuo Tomas važinėjo į darbą. Senesnis dar tarnavo, bet vis dažniau tekdavo kažką keisti: tai pakabos detalę, tai stabdžius. Paskui atsirado dar vienas garsas, dėl kurio Tomas užsirašė į servisą.
Vieną vakarą pasiūliau paskaičiuoti, kiek mums kainuoja tas patogumas. Tomas iš pradžių numojo ranka: „Taigi ne naują iš salono laikome.“ Tačiau kai atsivertėme banko išrašus ir surinkome serviso sąskaitas, suma buvo gerokai didesnė, nei abu būtume pasakę atmintinai.
Iš kur atsirado tie 2 100 eurų?
Per ankstesnius metus antro automobilio degalams išleidome apie 1 320 eurų, o draudimui – 150 eurų. Priežiūra ir remontas kainavo dar maždaug 840 eurų, padangų keitimas ir kitos su jomis susijusios išlaidos – 180 eurų. Pridėjus stovėjimą ir metams paskirstytą techninės apžiūros kainą, susidarė apie 2 700 eurų.
Pardavę automobilį, per metus papildomoms kelionėms viešuoju transportu ir keliems važiavimams taksi išleidome apie 600 eurų. Taip ir gavome 2 100 eurų skirtumą. Pinigų, gautų už automobilį, į šią sumą neįtraukėme – jie atskirai liko santaupoms.
Suprantame, kad vienais metais automobiliui gali prireikti mažiau remonto, kitais – daugiau. Mums tai buvo paprastas šeimos biudžeto palyginimas, ir jis pasirodė pakankamai įtikinamas, kad pabandytume.
„Metus pagyvename, tada žiūrime“, – pasiūlė Tomas.
Aš iš karto sutikau.
Pirmomis savaitėmis net džiaugėmės, kad nebereikia dviejų raktelių
Automobilį pardavėme pavasarį. Rytais jau buvo šviesu, iki stotelės eiti nešalta, o Tomas grįždavo pasakodamas, kad autobuse spėjo perskaityti naujienas arba paklausyti muzikos. Nebereikėjo ieškoti vietos prie darbo, rūpintis degalais ir spėlioti, kada vėl užsidegs kokia lemputė.
Man irgi patiko. Kieme atsirado daugiau vietos, draudimo pratęsimas nebepriminė apie save, o savaitgaliais vis tiek važiuodavome šeimos automobiliu. Atrodė, kad prie antros mašinos buvome pripratę labiau, negu jos iš tikrųjų reikėjo.
Draugams net pasakodavau, kad viskas daug paprasčiau, nei įsivaizdavome. Dabar suprantu, kad dažniausiai tai sakydavau aš. Mano kelionė į darbą tuo metu nė kiek nepasikeitė.
Penkiasdešimt minučių į vieną pusę pradėjo jaustis rudenį
Automobiliu Tomas iki darbo paprastai nuvažiuodavo per 20–25 minutes. Autobusu, įskaitant ėjimą iki stotelės ir nuo jos, kelionė trunka apie 50 minučių. Jei iš darbo išeina šiek tiek vėliau ir nespėja, prisideda dar ir laukimas.
Vieną rytą skirtumas atrodo nedidelis, bet per savaitę susidaro kelios papildomos valandos. Tomas pradėjo anksčiau keltis, o vakarais grįždavo tada, kai dukra jau klausdavo, ar tėtis šiandien dar padės su namų darbais.
Rudenį atsirado šlapia avalynė, vėjas stotelėje ir pilnas autobusas. Kartą pasiūliau jam kelionėje paskaityti knygą. Jis pažiūrėjo į mane ir atsakė: „Kai stoviu prispaustas prie durų, labai patogu.“
Tada nutilau. Supratau, kad siūlau sprendimą net nepaklausiusi, kaip ta kelionė iš tikrųjų atrodo.
Vieną automobilį dalytis sunkiausia tada, kai jo visiems prireikia vienu metu
Bėdos neapsiribojo Tomo kelionėmis į darbą. Dukrą reikėdavo nuvežti į būrelį, man kartais užsitęsdavo darbas, o vyrui atsirasdavo vizitas pas odontologą. Kol kiekvienas turėjome savo automobilį, apie tokius sutapimus beveik nekalbėdavome.
Dabar sekmadienį derindavome visą savaitę: kurią dieną kas anksčiau baigs darbą, kas paims dukrą, ar Tomas spės į autobusą. Kartais jį parveždavo kolega, kartais pasiimti važiuodavau aš. Būdavo ir vakarų, kai dėl vienos šeimos kelionės automobiliu pati padarydavau nemažą lanką.
Labiausiai erzino ne pats planavimas, o ginčai dėl to, kieno reikalas svarbesnis. Aš sakydavau, kad automobilio man reikia darbui ir vaikui. Tomas vieną kartą paklausė: „O mano darbas prie ko priskiriamas?“
Gero atsakymo neturėjau, nors savo argumentus jau buvau ne kartą kartojusi.
Sutaupyti pinigai padėjo, bet pradėjome skaičiuoti ir laiką
Nesakau, kad sprendimas buvo blogas. Tie pinigai mums svarbūs: dalį atsidėjome nenumatytoms išlaidoms, o odontologo sąskaitą galėjome apmokėti ramiau. Anksčiau tokios išlaidos iš karto suėsdavo mėnesio likutį.
Po to vakaro prieškambaryje susitarėme, kad šeimos automobilis neturi savaime priklausyti man. Kelias dienas per savaitę iš anksto ieškome būdo, kaip juo galėtų važiuoti Tomas. Aš derinu savo keliones, kartais prašau pagalbos, kartais pasirenku ne patogiausią variantą.
Antro automobilio kol kas neperkame. Pirmiausia nusprendėme kelis mėnesius žymėti ne tik išlaidas, bet ir sugaištą laiką, praleistus autobusus bei papildomus važiavimus vienam kitą pasiimti. Kitą kartą svarstydami pirkinį turėsime daugiau nei vieną gražų sutaupytą skaičių.
Maždaug 175 eurų per mėnesį – tiek mums davė šis sprendimas, o už jį Tomas moka kasdien kelyje praleisdamas beveik valanda ilgiau.
