Jei po lietaus gėlyne susidaro bala ir išsilaiko ilgiau nei parą, joje geriausiai augs ne įprastos sausam gėlynui skirtos daugiametės, o drėgmę mėgstantys augalai: sibiriniai vilkdalgiai, astilbės, rodžersijos, paprastieji burbuliai, liguliarijos ir kai kurios viksvos. Lietuvos kiemuose tai dažna problema sunkesnėje, molingoje žemėje, kur vanduo neturi kur greitai susigerti.
Po smarkesnio lietaus apžiūrite gėlyną, o tarp augalų blizga vanduo – tarsi mažas, visai neplanuotas tvenkinys. Į tokią vietą skubėti sodinti dar vienų levandų ar šilokų neverta: jų šaknys drėgmėje pradeda dusti ir pūti.
Ne kiekviena bala reiškia tą patį
Trumpam po lietaus susikaupęs vanduo dar nėra nelaimė. Jei jis dingsta per kelias valandas, dauguma tvirtesnių sodo augalų tai pakelia, ypač vasarą, kai žemė šilta ir augalai aktyviai auga.
Kitaip yra tada, kai vanduo laikosi dieną ar ilgiau, kartojasi po kiekvieno lietaus arba gėlynas šlapias net be kritulių. Tuomet dirvoje stinga oro, o jautresnių augalų šaknims tai kur kas pavojingiau nei pats lietus. Žiemą ir ankstyvą pavasarį problema dar ryškesnė: šalta, šlapia žemė daugeliui daugiamečių yra žalingesnė net už paprastą šalną.
Kokie augalai mėgsta drėgmę
Drėgnesnė vieta gali tapti ne nevykusiu gėlyno kampu, o vešlia žaluma išsiskiriančia sodo dalimi. Čia gražiai atrodo stambialapiai augalai, aukšti žiedynai ir žolynai, kuriems nereikia nuolat priminti, kad po lietaus jau gana.
- Sibiriniai vilkdalgiai tinka saulėtesnei ar pusiau pavėsio vietai, mėgsta drėgnesnę dirvą ir vasaros pradžioje pražysta grakščiais žiedais.
- Astilbės ypač tinka pusiau pavėsiui. Jos vertina tolygesnę drėgmę, o purus žiedynas pagyvina tamsesnį kiemo kampą.
- Rodžersijos skirtos erdvesniam gėlynui: dideli jų lapai sukuria sodrų, beveik parko įspūdį.
- Liguliarijos gerai jaučiasi drėgnoje, maistingesnėje dirvoje ir išsiskiria dideliais lapais bei geltonais žiedais.
- Paprastieji burbuliai tinka natūralesniam gėlynui ar vietai prie vandens telkinio – ryškiai geltoni jų žiedai ypač dera prie drėgnos aplinkos.
- Viksvos suteikia gėlynui formos ir lengvumo, tik verta rinktis rūšis, tinkamas drėgnai dirvai.
Prie jų galima derinti ir melsves, ypač jei vieta nėra kepinama saulės visą dieną. Melsvės nemėgsta nuolat stovinčios balos, bet drėgną, humusingą dirvą ir pusiau pavėsį paprastai vertina.
Ko į šlapią kampą geriau nesodinti
Didžiausia klaida – perkelti augalą į drėgniausią vietą vien dėl minties, kad „gal pripras“. Levandos, šalavijai, dauguma šilokų, dekoratyviniai svogūnai, katžolės ir kiti sausesnę, laidžią žemę mėgstantys augalai tokioje vietoje dažnai skursta.
Bijūnai, vilkdalgiai su storais šakniastiebiais ir daugelis svogūninių gėlių taip pat gali nukentėti, jei vanduo nuolat užsistovi. Kartais augalas pavasarį dar sužaliuoja, bet vėliau ima retėti, prastai žydi arba visai išnyksta – ne dėl trąšų trūkumo, o dėl per šlapių šaknų.
Kada vien augalų neužtenka
Jei baloje vanduo išsilaiko kelias dienas, vien drėgmę mėgstantys augalai problemos nepanaikins. Jie gali ją pakęsti, tačiau jų šaknys dirvos laidesnės nepadarys. Tada verta patikrinti, ar į gėlyną nenubėga vanduo nuo stogo, takelio ar kaimyninio aukštesnio sklypo.
Dažnai padeda pakelti patį gėlyną ir įmaišyti struktūrą gerinančio komposto, o itin šlapioje vietoje numatyti vandens nutekėjimą. Vien smėlio užbėrimas ant sunkaus molio retai išgelbsti situaciją – žemė gali tapti dar kietesnė. Jei vieta nuolat šlapia, verta ją priimti kaip drėgno sodo zoną, o ne kasmet kovoti su ta pačia bala.
Gėlyne, kuriame po lietaus telkšo vanduo, laimi ne pats lepiausias žiedas, o tinkamai parinktas augalas. Jei drėgnam kampui skirsite vilkdalgius, astilbes, liguliarijas ar viksvas ir pasirūpinsite nutekėjimu ten, kur vanduo užsilaiko per ilgai, ši vieta gali tapti vienu vešliausių kiemo plotų.
