Kremliaus retorika ir raudonos linijos
Nuo pat invazijos į Ukrainą pradžios Vladimiras Putinas ir jo aplinka nuolat primena pasauliui apie Rusijos branduolinį arsenalą. Tai jau tapo beveik kasdienybe – tai vienas, tai kitas Kremliaus pareigūnas užsimena apie galimybę panaudoti taktinį branduolinį ginklą, jei Vakarai peržengs tam tikras „raudonas linijas”. Problema ta, kad šios linijos nuolat keičiasi ir niekada nėra aiškiai apibrėžtos.
Pradžioje grasinta, jei Vakarai tiekš ginklus Ukrainai. Paskui – jei tiekš sunkiąją techniką. Vėliau – jei leis smogti Rusijos teritorijai. Dabar jau kalbama apie ATACMS raketas ir galimus smūgius gilyn į Rusijos teritoriją. Kaskart, kai Vakarai peržengia kitą tariamą „raudoną liniją”, nieko neįvyksta. Rusija tik sugalvoja naują liniją ir vėl grasina.
Tokia retorika nėra atsitiktinė. Ji skirta kelti baimę, sukelti dvejones Vakarų sostinėse, sulėtinti karinės pagalbos Ukrainai srautą. Ir, reikia pripažinti, tam tikru mastu tai veikia – daugelis Vakarų politikų vis dar bijo „eskaluoti” situaciją, nors patys rusai jau seniai peržengia visas įmanomas normas.
Kas iš tikrųjų yra taktinis branduolinis ginklas
Kai kalbame apie galimą branduolinio ginklo panaudojimą Ukrainoje, paprastai turime omenyje taktinius branduolinius ginklus. Skirtingai nuo strateginių, kurie skirti naikinti didmiesčius ir pramonės centrus, taktiniai ginklai yra mažesnės galios ir teoriškai skirti naudoti mūšio lauke prieš priešo kariuomenę.
Rusija turi didžiausią pasaulyje taktinių branduolinių ginklų arsenalą – apie 2000 tokių užtaisų. Jų galia svyruoja nuo kelių kilotonų iki šimto kilotonų. Palyginimui – Hirošimoje numesta bomba buvo apie 15 kilotonų galios. Vadinasi, net „mažiausias” taktinis branduolinis ginklas sukeltų katastrofišką žalą.
Teoriškai tokie ginklai galėtų būti panaudoti prieš didelius Ukrainos kariuomenės susikaupimus, svarbius logistikos centrus ar komandos punktus. Tačiau praktikoje viskas daug sudėtingiau. Ukrainos kariuomenė nėra sutelkta vienoje vietoje – ji išsisklaidžiusi dideliame plote. Be to, fronto linija nuolat juda, o rusų ir ukrainiečių pajėgos daugelyje vietų yra labai arti viena kitos.
Kodėl Putinas gali ir nuspręsti paspausti mygtuką
Yra keletas scenarijų, kuriuose Kremlius galėtų nuspręsti panaudoti branduolinį ginklą. Pirmas ir pavojingiausias – jei Putinas pajustų, kad pralaimėjimas Ukrainoje kelia tiesioginę grėsmę jo režimui. Jei fronte įvyktų katastrofiškas rusų pajėgų subyrėjimas, jei Ukrainos kariuomenė prasiveržtų į Krymą ar net į Rusijos teritoriją, diktatoriaus instinktas gali būti „pakelti statymą” iki maksimumo.
Antrasis scenarijus – demonstratyvus smūgis. Pavyzdžiui, sprogdinimas virš Juodosios jūros ar mažai apgyvendintoje teritorijoje, siekiant parodyti ryžtą ir priversti Vakarus atsitraukti. Tai būtų savotiškas šantažas: „Matote, mes nesijuokaujame. Kitą kartą bus tikras taikinys.”
Trečias variantas – klaidinga eskalacija. Karo metu gali įvykti nesusipratimų, klaidingų signalų, netikėtų situacijų. Jei Rusija patirtų didelį smūgį savo teritorijoje ir neteisingai jį interpretuotų kaip egzistencinę grėsmę, sprendimas naudoti branduolinį ginklą galėtų būti priimtas impulsyviai.
Reikia suprasti, kad Putinas yra 72 metų diktatorius, kuris valdžioje praleidžia jau daugiau nei du dešimtmečius. Jo sprendimų priėmimo ratas susiaurėjo iki kelių lojalių pataikūnų. Jis vis labiau izoliuotas nuo realybės, o jo pasaulėžiūra vis labiau primena XIX amžiaus imperinę logiką. Tokiame kontekste racionalūs sprendimai nėra garantuoti.
Kas sulaikytų Kremlių nuo katastrofos
Nors grėsmė reali, yra keletas veiksnių, kurie veikia kaip atgrasymas. Pirmiausia – Kinija. Pekinas aiškiai davė suprasti, kad branduolinio ginklo panaudojimas būtų visiškai nepriimtinas. Kinija yra vienintelė didžioji valstybė, kuri vis dar palaiko normalius santykius su Rusija, ir jos nuomonė Kremliui svarbi.
Indija, kita svarbi Rusijos partnerė, taip pat būtų kategoriškai prieš. Net tradiciškai neutralios šalys, kurios dabar vengia aiškiai pasmerkti Rusiją, turėtų pakeisti savo poziciją. Rusija taptų tarptautine paria dar didesniu mastu nei dabar.
Antra – karinė prasme tai tiesiog neturėtų prasmės. Branduolinio ginklo panaudojimas Ukrainoje nesukeltų lemiamo persilaužimo fronte. Ukrainos kariuomenė yra išsisklaidžiusi, o jos kovos dvasia tik sustiprėtų. Tuo tarpu politinės ir ekonominės pasekmės Rusijai būtų katastrofiškos.
Trečia – net pačioje Rusijoje tokį sprendimą būtų sunku įgyvendinti. Nors Putinas turi didelę valdžią, branduolinio ginklo panaudojimo įsakymas turėtų praeiti per keletą grandžių. Ar visi karininkai būtų pasirengę vykdyti tokį įsakymą? Istorija žino atvejus, kai sovietų karininkai atsisakė vykdyti įsakymus, kurie galėjo privesti prie branduolinio karo.
Vakarų atsakas: tarp baimės ir ryžto
Vakarų reakcija į Rusijos branduolinius grasinimus buvo nevienareikšmė. Iš vienos pusės, JAV ir NATO aiškiai įspėjo, kad bet koks branduolinio ginklo panaudojimas turėtų katastrofiškas pasekmes Rusijai. Prezidentas Bidenas užsiminė apie „pražūtingus” padarinius, nors ir nedetalizavo, kokie jie būtų.
Tuo pačiu metu Vakarai akivaizdžiai bijo eskalacijos. Tai matyti iš to, kaip ilgai užtruko sprendimai dėl tankų tiekimo, dėl naikintuvų F-16, dėl leidimo smogti Rusijos teritorijai. Kaskart tas pats scenarijus – pirmiausia atmetama kaip pernelyg rizikinga, paskui ilgai svarstoma, galiausiai vis tiek suteikiama, bet jau pavėluotai.
Ši baimė yra suprantama – niekas nenori branduolinio karo. Tačiau ji sukuria pavojingą precedentą: branduolinė valstybė gali užpulti nekaulinę kaimynę ir efektyviai šantažuoti visą pasaulį, grasinant atomu. Jei tai pavyks Rusijai Ukrainoje, kas trukdys Kinijai panašiai elgtis su Taivanu?
Ekspertai siūlo aiškesnę komunikaciją. Vakarai turėtų ne tik grasinti neapibrėžtomis pasekmėmis, bet ir aiškiai nurodyti, koks būtų atsakas. Pavyzdžiui, visiškas ekonominis izoliavimas, tiesioginis NATO įsikišimas konvencionaliais ginklais, Rusijos juodosios jūros laivyno sunaikinimas. Tokia aiškumo politika galėtų būti efektyvesnė nei migloti grasinmai.
Ukrainos pozicija ir visuomenės nuotaikos
Įdomu tai, kad patys ukrainiečiai mažiausiai bijo šių grasinimų. Jie jau gyvena su šia grėsme kiekvieną dieną nuo 2022 metų vasario. Kiekvieną naktį jiems į galvas krenta raketų kruša, draugai žūva fronte, miestai virsta griuvėsiais. Perspektyva, kad viena iš tų raketų gali turėti branduolinę galvutę, jau neatrodo tokia baisi.
Ukrainos prezidentas Zelenskis ne kartą pareiškė, kad jo šalis nepasiduos šantažui. Jis kritikuoja Vakarus už pernelyg atsargų požiūrį ir ragina nebijoti Putino grasinimų. Iš ukrainiečių perspektyvos, nuolaidžiavimas tik skatina agresiją – jei Vakarai bijo tiekti tam tikrus ginklus, Rusija tai interpretuoja kaip silpnumą ir dar labiau spaudžia.
Visuomenės apklausos Ukrainoje rodo, kad absoliuti dauguma piliečių palaiko kovą iki visiško teritorinio vientisumo atkūrimo, nepaisant grėsmių. Tai nėra bravūra ar neišmanymas – tai pragmatiškas supratimas, kad bet koks kompromisas su Putino Rusija bus tik laikina paliaubų, po kurių sekančią agresiją.
Istorinės pamokos ir psichologinis aspektas
Branduoliniai ginklai naudoti tik du kartus istorijoje – 1945 metais prieš Japoniją. Nuo to laiko praėjo beveik 80 metų, per kuriuos vyko daugybė karų, bet nė vienas neperaugo į branduolinį konfliktą. Net Šaltojo karo įkarštyje, kai pasaulis buvo arčiau branduolinio karo nei bet kada, galiausiai nugalėjo blaivus protas.
Kubos raketų krizės metu 1962 metais pasaulis buvo per plauką nuo katastrofos. Sovietų Sąjunga dislokavo balistines raketas Kuboje, JAV pareikalavo jas pašalinti ir blokavo salą. Įtampa augo, bet galiausiai abi pusės surado kompromisą. Nikita Chruščiovas suprato, kad branduolinis karas būtų abipusis savižudybė.
Tačiau yra svarbus skirtumas tarp Chruščiovo ir Putino. Sovietų lyderis, nors ir impulsyvus, buvo dalimi kolektyvinio valdymo sistemos. Jis turėjo atsakyti Politbiurui, kariuomenės vadovybei, partijai. Putinas tokių apribojimų neturi – jis sukūrė personalistinę diktatūrą, kur galutinis žodis visada jo.
Psichologai, analizavę Putino elgesį, atkreipia dėmesį į jo didėjantį izoliuotumą ir istorinius resentimentus. Jis mato save kaip Rusijos imperijos atkūrėją, kaip lyderį, kuriam lemta sugrąžinti šaliai „nusipelnytas” didybės pozicijas. Tokia pasaulėžiūra gali vesti prie iracionalių sprendimų, ypač jei jis pajus, kad jo istorinė misija žlunga.
Ką tai reiškia mums ir kaip su tuo gyventi
Grįžtant prie pagrindinio klausimo – ar Putinas ryžtųsi naudoti branduolinį ginklą? Atsakymas yra neramiai dviprasmiškas: greičiausiai ne, bet galimybė nėra nulinė. Ir tai jau savaime yra problema, nes net maža tikimybė, padauginta iš katastrofiškų pasekmių, sukuria nepriimtiną riziką.
Praktiškai tai reiškia, kad Vakarai turi vaikščioti ant plonutės virvės tarp pakankamai tvirtos paramos Ukrainai ir eskalacijos vengimo. Bet svarbu suprasti, kad pernelyg didelis atsargumas taip pat kelia riziką – jis gali paskatinti Putiną manyti, kad šantažas veikia, ir tęsti agresiją.
Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims ši situacija ypač aktuali. Mes esame NATO narės, bet kartu ir pirmoje linijoje. Branduolinis konfliktas Ukrainoje tiesiogiai paveiktų ir mus – tiek dėl radioaktyvaus užteršimo, tiek dėl pabėgėlių krizės, tiek dėl bendro saugumo padėties pablogėjimo. Todėl mūsų interesas yra aiškus – maksimali parama Ukrainai ir maksimalus Rusijos atgrasymas.
Paprastiems žmonėms belieka gyventi su šia neapibrėžtimi. Neverta panikuoti ar statyti bunkerių kieme, bet nereikia ir visiškai ignoruoti grėsmės. Svarbu būti informuotiems, palaikyti šalies gynybos stiprinimą, remti Ukrainą. Ir svarbiausia – nepasiduoti baimei, nes būtent to ir siekia Kremlius savo grasinimais. Istorija rodo, kad diktatoriams nusilenkiantys paprastai gauna ne taiką, o dar didesnę agresiją. Tvirta pozicija, paremta vienybe ir ryžtu, yra geriausias būdas užkirsti kelią katastrofai.