Karas nėra tik sausų statistikų ir geopolitinių analizių reikalas. Tai pirmiausia žmonių tragedija, kurios pėdsakai lieka ne tik sugriautose gatvėse, bet ir širdyse. Civilių gyvenimas po raketų apšaudymų ir okupacijos – tai realybė, kurios daugelis iš mūsų niekada nepatirs, tačiau apie kurią būtina kalbėti. Nes tik suprasdami tikrąją karo kainą, galime įvertinti taikos vertę.
Kai dangus virsta grėsme
Įsivaizduokite, kad kiekvieną naktį klausotės oro pavojaus sirenos. Ne kaip pratybų, o kaip realios grėsmės signalo. Ukrainos miestų gyventojai jau daugiau nei du metus gyvena būtent tokioje realybėje. Mariupolio, Charkivo, Kyjivo gyventojai pasakoja, kad pirmosios karo dienos buvo tarsi košmaras, iš kurio tikėjaisi pabusti. Bet košmaras tęsėsi.
Raketų apšaudymai nėra tiesiog fizinis pavojus. Tai psichologinis teroras, kuris veikia visą bendruomenę. Žmonės miegoja apsirengę, pasiruošę bet kuriuo momentu bėgti į slėptuvę. Vaikai mokosi atpažinti skirtingų ginklų garsus. Tėvai stengiasi išlaikyti ramybę, nors patys virpa iš baimės. Normalus gyvenimas tampa prisiminimų fragmentu.
Charkivo gyventoja Olena pasakoja: „Po pirmojo apšaudymo mano dukra nebegalėjo miegoti. Ji verkdavo kiekvieną kartą išgirdusi garsesnį garsą – net kai užsitrenks durys ar pravažiuos sunkvežimis. Mums prireikė mėnesių, kad ji vėl pradėtų jaustis saugiai, ir tai tik todėl, kad išvykome iš miesto.”
Sugriuvę namai ir sudužusios svajonės
Materialiniai nuostoliai po raketų atakų yra akivaizdūs – sugriuvę pastatai, išdaužyti langai, sunaikinta infrastruktūra. Bet už kiekvieno sugriuvusio namo slypi konkretaus žmogaus ar šeimos istorija. Tai ne tik keturi sienos – tai vieta, kur augo vaikai, kur buvo švenčiamos gimtadieniai, kur buvo planuojama ateitis.
Daugelis žmonių praranda viską per kelias sekundes. Dokumentus, nuotraukas, šeimos relikvijas – dalykus, kurių negalima atstatyti už jokius pinigus. Kai kurie gyventojai rizikuoja gyvybe grįždami į pavojingas zonas tik tam, kad išgelbėtų bent keletą asmeninių daiktų iš griuvėsių.
Mariupolio gyventojas Dmitrijus prisimena: „Grįžau į tai, kas liko iš mūsų buto. Ieškojau žmonos vestuvinio žiedo – ji mirė per apšaudymą. Kasiau griuvėsius plikomis rankomis. Neradau žiedo, bet radau mūsų sūnaus pirmąjį piešinį, kažkaip išlikusį po visais tais plytgaliais. Dabar tai vienintelis fizinis ryšys su mūsų buvusiu gyvenimu.”
Okupacijos kasdienybė: išlikimas tarp baimės ir prisitaikymo
Gyvenimas okupuotose teritorijose – tai atskira realybė, kurioje žmonės turi priimti neįmanomus sprendimus. Pasilikti ar bėgti? Bendradarbiauti su okupantais, kad išgyventum, ar priešintis ir rizikuoti viskuo? Šie klausimai neturi teisingų atsakymų, o žmonės dažnai teisiami už bet kurį pasirinkimą.
Okupuotose teritorijose žmonės susiduria su nuolatine prievarta, savavališkais areštais, prievartine mobilizacija. Moterys gyvena nuolatinėje baimėje dėl seksualinio smurto. Vyrai slepiasi rūsiuose, bijodami būti išvežti kariauti ne savo pusėje. Vaikai auginami aplinkoje, kur normalumas yra iškreiptas iki neatpažįstamumo.
Buvusi Chersono gyventoja Irina pasakoja: „Okupacijos metu mes kalbėdavome šnabždėdami net savo namuose. Bijojome, kad kaimynai išgirs ir praneš. Nežinojai, kam gali pasitikėti. Žmonės, kuriuos pažinojai visą gyvenimą, staiga tapdavo svetimi. Kai kurie bendradarbiavo su okupantais dėl maisto ar saugumo. Kiti – iš įsitikinimų. Bet daugelis tiesiog stengėsi išgyventi dar vieną dieną.”
Vaikai kare: pavogta vaikystė
Galbūt skaudžiausia karo pasekmė yra tai, kaip jis veikia vaikus. Vaikai, kurie turėtų žaisti, mokytis ir augti saugioje aplinkoje, vietoj to mokosi, kaip elgtis girdint oro pavojaus sirenas, kaip atpažinti minas, kaip gyventi be elektros ir šildymo.
Psichologai pastebi, kad vaikai, gyvenantys karo zonose, patiria gilų traumą, kuri gali paveikti visą jų gyvenimą. Nemigos, nerimo sutrikimai, regresija į ankstesnius vystymosi etapus – tai tik keletas simptomų. Kai kurie vaikai liaunasi kalbėję, kiti tampa agresyvūs ar, priešingai, pernelyg užsisklendę.
Vaikų psichologė Natalija, dirbanti su pabėgėliais, pastebi: „Vaikai piešia tai, ką mato. Anksčiau jie piešdavo gėles ir saulę. Dabar jie piešia tankus, raketas, degančius namus. Šešerių metų mergaitė nupiešė savo šeimą slėptuvėje – visi juodi siluetai be veidų. Kai paklausiau, kodėl be veidų, ji atsakė: ‘Nes slėptuvėje tamsu ir niekas nesišypso’.”
Humanitarinė krizė: išlikimas be pagrindų
Raketų apšaudymai ir okupacija sukuria humanitarinę krizę, kurios mastai sunkiai įsivaizduojami. Žmonės lieka be elektros, vandens, šildymo, maisto. Ligoninės negali funkcionuoti, vaistinės tuščios, parduotuvės uždarytos ar ištuštintos.
Žiemos mėnesiais situacija tampa ypač kritinė. Temperatūrai nukritus žemiau nulio, žmonės šyla prie krosnelių, deginančių bet ką, kas dega – baldus, knygas, net savo drabužius. Maistas ruošiamas ant laužo kiemuose tarp griuvėsių. Vanduo semamas iš šulinių ar upių, nepaisant užterštumo rizikos.
Humanitarinių organizacijų darbuotojai pasakoja šiurpias istorijas. Senyvi žmonės, kurie negali evakuotis, lieka vieni sugriuvusiuose namuose. Šeimos su kūdikiais gyvena rūsiuose be šviesos ir šilumos. Ligoniai, kuriems reikalinga nuolatinė medicininė priežiūra, lieka be vaistų ir gydytojų.
Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus darbuotojas Andriejus prisimena: „Atvažiavome į vieną kaimą netoli fronto linijos. Radome senyvą moterį, gyvenančią rūsyje jau kelis mėnesius. Ji neturėjo maisto, vandens, vaistų. Kai paklausėme, kodėl neevakavosi, ji atsakė: ‘Čia palaidotas mano vyras. Negaliu jo palikti vieno’.”
Pabėgėlių drama: namai, kuriuos nešiesi širdyje
Milijonai žmonių buvo priversti palikti savo namus. Pabėgėlių kelionės – tai atskiros tragedijos, kupinos pavojų ir netikrumo. Žmonės palieka viską, ką sukūrė per gyvenimą, tikėdamiesi kada nors sugrįžti, bet nežinodami, ar tai įmanoma.
Evakuacija dažnai vyksta chaotiškai, pavojingomis sąlygomis. Šeimos išsiskiria spūstyse. Žmonės praranda dokumentus, pinigus, ryšį su artimaisiais. Seni žmonės miršta kelionėje, neatlaikę streso ir fizinės įtampos. Vaikai gimsta pakeliui, traukiniuose ar laikinose stovyklose.
Net saugiai pasiekus kitas šalis, prasideda nauja kova – su svetimumu, kalba, biurokratija, ilgesiu. Pabėgėliai dažnai jaučiasi išrauti iš savo konteksto, netekę ne tik namų, bet ir tapatybės. Profesionalai dirba nekvalifikuotus darbus, vaikai mokosi naujose mokyklose, kur niekas nesupranta jų traumos.
Ukrainietė Svitlana, dabar gyvenanti Lenkijoje, pasakoja: „Žmonės čia malonūs, padeda. Bet aš vis tiek jaučiuosi kaip šešėlis. Ukrainoje buvau mokytoja, turėjau draugus, bendruomenę. Čia esu tiesiog ‘pabėgėlė’. Kiekvieną dieną galvoju apie grįžimą, bet nežinau, ar bus į ką grįžti.”
Psichologiniai randai: trauma, kuri neišnyksta su karo pabaiga
Fiziniai griuvėsiai gali būti atstatyti, bet psichologiniai randai išlieka daug ilgiau. Posttraminio streso sutrikimas (PTSS), depresija, nerimo sutrikimai – tai diagnozės, su kuriomis gyvens milijonai žmonių dar daugelį metų po karo pabaigos.
Psichologai įspėja, kad trauma gali pasireikšti praėjus net metams ar dešimtmečiams. Žmonės, kurie karo metu atrodė stiprūs ir funkcionuojantys, vėliau gali patirti staigų psichologinį žlugimą. Vaikai, kurie dabar atrodo prisitaikę, paauglystėje ar suaugystėje gali susidurti su rimtais psichikos sveikatos iššūkiais.
Problema dar labiau komplikuojasi dėl to, kad daugelyje karo paliestų regionų psichologinė pagalba yra ribota arba nepasiekiama. Stigma, susijusi su psichikos sveikata, trukdo žmonėms ieškoti pagalbos. Daugelis mano, kad turi būti stiprūs ir tiesiog „susitvarkyti”.
Psichologė Olha, dirbanti su karo veteranais ir civiliais, pastebi: „Žmonės man sako: ‘Kiti nukentėjo labiau, aš neturiu teisės skųstis’. Bet trauma nėra konkurencija. Kiekvieno žmogaus patirtis yra teisėta ir reikalauja dėmesio. Jei jos neišgydysime, ji persiduos kitai kartai.”
Solidarumas ir viltis tarp griuvėsių
Nepaisant viso siaubo ir kančių, žmonės randa būdų išlikti žmogiškais. Kaimynai dalijasi paskutiniu maistu. Savanoriai rizikuoja gyvybe, gabendami humanitarinę pagalbą į pavojingas zonas. Mokytojai tęsia pamokas rūsiuose. Gydytojai operuoja be elektros, naudodami žibintuvėlius.
Šie solidarumo aktai nėra tik gražios istorijos – tai tai, kas leidžia žmonėms išlikti. Bendruomenės, kurios palaiko viena kitą, geriau įveikia traumą. Žmonės, kurie randa prasmę padėdami kitiems, lengviau susidoroja su savo skausmu.
Savanorė Katerina pasakoja: „Kai pradėjau padėti kitiems, pajutau, kad atgaunu kontrolę. Negalėjau sustabdyti karo, bet galėjau atnešti maisto šeimai, kuri jo neturėjo. Tai suteikė man tikslą, kai viskas kita atrodė beprasmiška.”
Viltis – tai ne naivus optimizmas, o sąmoningas pasirinkimas tikėti, kad ateitis gali būti kitokia. Žmonės planuoja ateitį, nors nežino, ar išgyvens iki rytojaus. Sodina gėles prie sugriautų namų. Švenčia gimtadienius slėptuvėse. Vedasi ir gimdė vaikus net karo metu. Nes gyvenimas tęsiasi, net kai viskas atrodo sustojęs.
Karas kada nors baigsis – taip visada būna. Bet jo pasekmės liks dar ilgai. Civilių kančios, apie kurias kalbėjome, nėra tik istorijos ar statistika. Tai realūs žmonės, kuriems reikės metų, o gal ir dešimtmečių, kad atstatytų savo gyvenimus. Jiems reikės ne tik materialinės pagalbos, bet ir supratimo, kantrybės, ilgalaikės paramos. Mes, gyvenantys saugiose šalyse, turime pareigą ne tik užjausti, bet ir veikti – remti humanitarines organizacijas, priimti pabėgėlius, neleisti pasauliui užmiršti tų, kurie vis dar kenčia. Nes tikroji taika prasideda ne tada, kai nutyla ginklai, o tada, kai žmonės vėl gali gyventi be baimės, kai vaikai vėl piešia saulę, o ne tankus, kai namai vėl tampa namai, o ne tik keturios sienos tarp griuvėsių.