Miestas, kuris kadaise gyveno
Doneckas – šis vardas dar prieš dešimtmetį daugeliui reiškė pramoninį milžiną, futbolo aistruolių sostinę ir vibraciją pilną miestą su milijonu gyventojų. Šiandien tai vieta, kur vietoj tramvajų skambėjimo girdisi artilerijos salvės, o vietoj žmonių balsų – oro pavojaus sirenos. Miestas, kuris tapo karo simboliu ir kartu – tragedijos, apie kurią pasaulis kalba vis mažiau, nors ji tęsiasi kasdien.
Kai 2014 metais Donecke prasidėjo ginkluotas konfliktas, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad tai taps ilgalaike realybe. Praėjo beveik dešimtmetis, o situacija tik blogėjo. 2022 metų vasario pabaigoje prasidėjus plataus masto invazijai, Doneckas atsidūrė dar artimesniame fronto linijos centre. Dabar tai vieta, kur normalus gyvenimas tapo tolima prisiminimų dalimi.
Kasdienybė tarp griuvėsių
Tie, kurie liko mieste – o tokių, pagal įvairius vertinimus, gali būti nuo 200 iki 400 tūkstančių – gyvena visiškai kitokiame pasaulyje nei likusi Europos dalis. Čia nėra stabilaus elektros tiekimo, vandentiekio darbas priklauso nuo to, ar nebuvo apgadinti vamzdynai per naujausius apšaudymus, o maisto produktų pasirinkimas parduotuvėse – jei jos dar veikia – primena sovietmečio deficitą.
Žmonės, kurie lieka, dažniausiai neturi kur eiti. Vyresnio amžiaus gyventojai, kurie visą gyvenimą pragyveno šiame mieste, neturi nei finansinių išteklių, nei fizinių galimybių evakuotis. Yra ir tokių, kurie tikisi, kad viskas kada nors baigsis ir galės grįžti prie normalaus gyvenimo. Tačiau kiekviena praeinanti diena šią viltį daro vis mažiau realia.
Rūsiai tapo naujais butais daugeliui šeimų. Žmonės ten gyvena ne valandas per apšaudymus, o dienas, savaites, mėnesius. Vaikai, gimę per pastaruosius metus, nežino, kaip atrodo normalus pasaulis. Jų žaidimų aikštelės – tai bombų slėptuvės, o lopšinės – oro pavojaus sirenų garsai.
Architektūros skeletas ir kultūros mirtis
Donecko panorama šiandien primena postapokaliptinių filmų scenas. Donbass Arena – futbolo stadionas, kuris kažkada buvo miesto pasididžiavimas ir priėmė UEFA Europos futbolo čempionato rungtynes 2012 metais – dabar stovi apgadintas, su skylėmis stoge ir sudaužytais langais. Simboliška, kaip sporto šventės vieta virto karo pasekmių paminklu.
Miesto centrinės gatvės, kur kadaise būriavosi jaunimas kavinėse ir prekybos centruose, dabar tuščios. Daugelis pastatų turi apgadinimus nuo sviedinių ar kulkų. Kai kurie pastatai visiškai sugriuvę – tiesiog krūvos betono ir metalo, kuriose kadaise gyveno šeimos, veikė įmonės, vyko kasdienis gyvenimas.
Kultūrinis gyvenimas išnyko beveik visiškai. Teatrai neveikia, muziejai uždaryti arba apiplėšti, bibliotekos – jei dar stovi – nebeturi lankytojų. Miestas, kuris turėjo turtingą kultūrinį gyvenimą ir buvo žinomas savo teatro tradicijomis, dabar yra kultūrinis dykuma. Vienintelė „kultūra”, kuri čia dar egzistuoja, yra propaganda, sklindanti iš megafonų ir likusių veikiančių televizijos kanalų.
Ekonomika, kuri nebegyvuoja
Doneckas visada buvo pramoninis centras. Anglies kasyklos, metalurgijos įmonės, mašinų gamyklos – visa tai sudarė miesto ekonominį stuburą. Šiandien dauguma šių įmonių arba visiškai sustabdytos, arba veikia minimaliu pajėgumu. Darbo vietų beveik neliko, o tie, kurie dar turi darbą, dažnai gauna atlyginimus, kurių nepakanka net pagrindinėms reikmėms.
Valiuta tapo dar viena problema. Oficialiai čia naudojami rubliai, bet jų vertė nestabili, o galimybės keisti ar naudoti kitas valiutas – labai ribotos. Bankomatai neveikia arba neturi pinigų, bankai neuždirba normaliai. Žmonės grįžo prie mainų ekonomikos – keičia daiktus, paslaugas, maisto produktus.
Verslas, kuris kadaise klestėjo, dabar nebeegzistuoja. Smulkusis ir vidutinis verslas – kavinės, parduotuvės, paslaugų įmonės – užsidarė. Liko tik tai, kas kontroliuojama naujosios „valdžios” arba kas reikalinga baziniam išgyvenimui. Rinka, kuri kadaise buvo gyva ir konkurencinga, dabar primina juodąją rinką su monopolinėmis kainomis ir minimaliu pasirinkimu.
Medicinos sistema ant žlugimo ribos
Viena tragiškiausių situacijų Donecke – tai medicinos priežiūros būklė. Ligoninės, kurios nebuvo sugriautos, kenčia nuo vaistų, įrangos ir personalo trūkumo. Daugelis gydytojų ir slaugytojų evakavosi dar konflikto pradžioje, o tie, kurie liko, dirba neįsivaizduojamomis sąlygomis.
Chirurgai atlieka operacijas be tinkamos anestezijos, naudoja sovietmečio įrangą, kuri seniai turėjo būti nurašyta. Vaistų trūksta net pagrindinių – skausmą malšinančių, antibiotikų, insulino diabetikams. Žmonės, turintys lėtines ligas, atsiduria beviltiškoje situacijoje – jų gyvybė priklauso nuo to, ar pavyks gauti reikiamų vaistų, o tai dažnai tampa neįmanoma.
Gimdymo namai veikia minimaliomis sąlygomis. Moterys gimdė rūsiuose per apšaudymus, kūdikiai gimsta be tinkamos medicininės priežiūros. Kūdikių mirtingumas išaugo kelis kartus, palyginti su ikaro laikotarpiu. Tai skaičiai, kurie turėtų šokiruoti pasaulį, bet kurie dažnai pasikliauna statistikoje, nepasiekdami tarptautinės bendruomenės dėmesio.
Vaikai, kurie nebeturi vaikystės
Galbūt skaudžiausia šio karo pasekmė – tai vaikai, kurie auga Donecke. Jie neturi normalios vaikystės, nežino, kas yra saugumas ir stabilumas. Mokyklos, jei dar veikia, dažnai yra rūsiuose ar pusiau sugriausiuose pastatuose. Mokymo programa tapo propagandos įrankiu, o tikrasis išsilavinimas – nepasiekiamas.
Vaikai kenčia nuo psichologinių traumų, kurios paveiks juos visą gyvenimą. Jie matė mirtį, griuvimus, girdėjo nuolatinius sprogimus. Daugelis prarado artimuosius, draugus, namus. Jų žaidimai pasikeitė – jie žaidžia ne įprastus vaikiškus žaidimus, o imituoja karo scenas, nes tai vienintelė realybė, kurią jie pažįsta.
Psichologinė pagalba vaikams praktiškai neegzistuoja. Nėra specialistų, nėra išteklių, nėra net supratimo, kaip svarbu tai spręsti. Visa karta auga su traumomis, kurios formuos jų asmenybę, požiūrį į gyvenimą, gebėjimą funkcionuoti visuomenėje. Tai pasekmės, kurias visuomenė jaus dar dešimtmečius po karo pabaigos.
Informacinis vakuumas ir propaganda
Donecke nebelieka nepriklausomos žiniasklaidos. Visi informacijos šaltiniai kontroliuojami, o tai, kas pasiekia gyventojus, yra kruopščiai atrinkta propaganda. Interneto prieiga ribota ir stebima, socialiniai tinklai blokuojami arba filtruojami. Žmonės negali laisvai bendrauti su išoriniu pasauliu, negali gauti objektyvios informacijos apie tai, kas vyksta.
Tai sukuria izoliuotą informacinę erdvę, kur realybė iškraipoma. Gyventojai gauna tik vieną naratyvą, vieną perspektyvą, vieną „tiesą”. Kritinis mąstymas tampa pavojingas, klausimai – įtartini. Visuomenė tampa kontroliuojama ne tik fiziškai, bet ir mentaliai.
Tie, kurie bando pasipriešinti šiai informacinei blokadai, rizikuoja savo saugumu. Žmonės, kurie slapta naudoja VPN, bando pasiekti užsienio naujienų portalus ar bendrauti su artimaisiais okupuotoje teritorijoje, gali būti persekiojami. Baimė tampa kasdieniu palydovu, o pasitikėjimas – retenybe.
Ką tai reiškia pasauliui ir ką galime daryti
Donecko tragedija nėra tik vieno miesto problema. Tai įspėjimas visam pasauliui apie tai, kaip greitai normalus gyvenimas gali virsti košmaru, kaip civilizacija gali žlugti per trumpą laiką. Tai primena, kad taika nėra savaime suprantamas dalykas, o humanitarinės vertybės turi būti ginamos aktyviai.
Tarptautinė bendruomenė negali ignoruoti šios situacijos. Humanitarinė pagalba turi pasiekti tuos, kurie liko mieste – maistas, vaistai, pagrindinės būtinybės. Reikia kurti humanitarinius koridorius, leisti žmonėms evakuotis, jei jie to nori. Dokumentuoti karo nusikaltimus, rinkti įrodymus, kad atsakingi asmenys būtų patraukti atsakomybėn.
Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti. Parama humanitarinėms organizacijoms, kurios dirba regione, informacijos sklaida apie tai, kas vyksta, politinis spaudimas vyriausybėms imtis veiksmų – visa tai turi reikšmę. Svarbu nekalbėti apie Donecką praeities laiku, tarsi tai jau užbaigta istorija. Tai tęsiasi dabar, šią akimirką, ir kiekviena diena reiškia daugiau kančių, daugiau aukų, daugiau sunaikinto gyvenimo.
Doneckas primena mums, kad karo kaina nėra tik skaičiai statistikoje ar žemėlapių linijos. Tai milijonai individualių tragedijų, sudaužytų gyvenimų, prarastų vilčių. Miestas-vaiduoklis, kuriame liko tik karo garsai, yra įspėjimas ir kvietimas veikti – kol dar ne per vėlu, kol dar galima išgelbėti tuos, kurie ten liko, kol dar galima užkirsti kelią tokioms tragedijoms ateityje.