Prancūzijoje pastaruoju metu stebimas politinis chaosas yra sudėtingas reiškinys, kurį lemia kelios tarpusavyje susijusios priežastys. Be jau minėtų socialinių įtampų ir politinės fragmentacijos, verta paminėti ir kitus veiksnius, kurie prisideda prie šios situacijos.
Pirma, Prancūzijoje vyksta gilios struktūrinės reformos, kurios dažnai susiduria su stipriu visuomenės pasipriešinimu. Pavyzdžiui, prezidento Emmanuelio Macrono vyriausybė siekė reformuoti pensijų sistemą, tačiau šie planai sukėlė masines protestų bangas ir streikus, kurie paralyžiavo šalį. Tokios reformos yra būtinos siekiant užtikrinti ilgalaikį ekonominį stabilumą, tačiau jos dažnai susiduria su dideliu pasipriešinimu dėl baimės prarasti socialines garantijas.
Antra, Prancūzijoje taip pat stebimas didėjantis populizmo ir ekstremizmo augimas. Tai atsispindi tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų politinių jėgų stiprėjime. Marine Le Pen vadovaujama Nacionalinė susivienijimo partija ir kitos panašios jėgos siekia pasinaudoti visuomenės nepasitenkinimu, kad sustiprintų savo pozicijas. Tai dar labiau apsunkina politinę situaciją, nes tradicinės partijos praranda rinkėjų pasitikėjimą.
Trečia, Prancūzija susiduria su migracijos iššūkiais, kurie taip pat prisideda prie socialinės įtampos. Didėjantis migrantų skaičius kelia klausimus dėl integracijos politikos ir socialinės sanglaudos, o tai dažnai tampa politinių diskusijų objektu.
Šis politinis chaosas Prancūzijoje gali turėti rimtų pasekmių ne tik šalies viduje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Prancūzija yra viena iš pagrindinių ES varomųjų jėgų, todėl jos stabilumas yra svarbus visos sąjungos veikimui. Be to, Prancūzijos ekonominiai sunkumai gali turėti domino efektą kitose Europos šalyse, ypač jei jie sukels nepasitikėjimą bendrąja Europos rinka. Tai gali apsunkinti bendrų sprendimų priėmimą ES lygmeniu ir sustiprinti euroskeptiškas nuotaikas kitose valstybėse narėse.