Zelenskio dilema: derybos su Rusija tarp vilties ir išdavystės
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis susiduria su sudėtinga situacija dėl galimų derybų su Rusija. Ekspertai įspėja, kad bet kokios nuolaidos, kurios leistų Rusijai išlaikyti užgrobtas teritorijas, gali būti laikomos Ukrainos pralaimėjimu ir turėti rimtų pasekmių tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje.
Zelenskis yra spaudžiamas tiek iš vidaus, tiek iš užsienio partnerių, kad rastų būdą užbaigti karą, tačiau bet kokios derybos su Rusija turi būti labai atsargiai apgalvotos. Ekspertai pabrėžia, kad sutikimas su sąlygomis, kurios leistų Rusijai išlaikyti dalį Ukrainos teritorijos, būtų tarsi mirties nuosprendis Zelenskiui kaip politiniam lyderiui. Tai galėtų sukelti nepasitenkinimą tarp Ukrainos gyventojų ir sumažinti pasitikėjimą jo vadovavimu.
Be to, tarptautinė bendruomenė taip pat stebi situaciją ir bet kokie sprendimai gali turėti įtakos Ukrainos santykiams su sąjungininkais. Todėl Zelenskis turi labai atsargiai vertinti bet kokius pasiūlymus ir užtikrinti, kad Ukrainos suverenitetas ir teritorinis vientisumas būtų išsaugoti.
Istorinės derybų pamokos
Ankstesnės derybos tarp Ukrainos ir Rusijos, įskaitant 2014-2015 m. Minsko susitarimus, parodė, kad Kremlius linkęs nesilaikyti savo įsipareigojimų. Po Krymo aneksijos pasirašyti susitarimai ne tik neišsprendė konflikto Donbase, bet ir suteikė Rusijai laiko pasiruošti platesnio masto invazijai, kuri prasidėjo 2022 m. vasarį.
Ukrainos visuomenė tai puikiai prisimena. Apklausos rodo, kad dauguma ukrainiečių nepasitiki Rusijos pažadais ir prieštarauja bet kokioms teritorinėms nuolaidoms. Kyjivo tarptautinis sociologijos institutas 2023 m. pabaigoje nustatė, kad beveik 80% ukrainiečių mano, jog teritorijų atidavimas Rusijai tik paskatintų tolesnę agresiją.
Vakarų sąjungininkų dviprasmiška pozicija
Nors oficialiai JAV ir Europos Sąjunga palaiko Ukrainos teritorinį vientisumą, užkulisiuose kai kurie Vakarų lyderiai pradeda svarstyti „realistines” taikos galimybes. Tai kelia įtampą santykiuose su Kyjivu.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pastaruoju metu užsiminė apie būtinybę apsvarstyti derybų perspektyvas, tačiau vengė aiškiai įvardinti, kokias nuolaidas Ukraina turėtų padaryti. Tuo tarpu JAV administracija, ypač artėjant prezidento rinkimams, siunčia prieštaringus signalus.
Buvęs NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas neseniai sukėlė kontroversijas užsimindamas, kad Ukraina galbūt turės atsisakyti dalies teritorijų mainais į NATO narystę – pozicija, kurią Zelenskis griežtai atmetė.
Rusijos strategija ir tikslai
Kremlius, vadovaujamas Vladimiro Putino, aiškiai demonstruoja, kad jo tikslai Ukrainoje lieka nepakitę – visiška arba dalinė šalies kontrolė. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pakartotinai pabrėžė, kad Rusija derėsis tik pripažinus jos „naująsias teritorijas” – neteisėtai aneksuotas Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono sritis.
Rusijos strategija atrodo aiški – tęsti sekinimo karą, tikintis, kad Vakarų parama Ukrainai ilgainiui susilpnės, o ekonominis ir karinis spaudimas privers Zelenskį priimti Maskvos sąlygas.
Tarp kūjo ir priekalo: Zelenskio galimybės
Zelenskiui lieka nedaug manevrų laisvės. Jo „Pergalės planas”, pristatytas 2023 m. pabaigoje, numato visišką Rusijos pajėgų išvedimą iš Ukrainos, įskaitant Krymą, reparacijas ir karo nusikaltėlių atsakomybę. Tačiau šiuo metu tai atrodo labiau kaip siekiamybė nei reali galimybė.
Ukrainos prezidentas bando išlaikyti trapią pusiausvyrą – demonstruoti atvirumą taikos procesui, kad išlaikytų Vakarų paramą, bet kartu išvengti bet kokių nuolaidų, kurios būtų nepriimtinos ukrainiečiams.
Neseniai Šveicarijoje vykusi taikos konferencija, kurioje nedalyvavo Rusija, parodė, kad kelias į derybas išlieka sudėtingas. Nors daugiau nei 80 šalių pasirašė bendrą deklaraciją, joje nebuvo konkrečių įsipareigojimų dėl Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimo.
Kraujo kaina ir ateities šešėliai
Karo realybė žiauri – tūkstančiai žuvusių, milijonai perkeltų žmonių, sugriauti miestai. Ukrainiečiai sumokėjo pernelyg didelę kainą, kad dabar sutiktų su savo žemių praradimu. Jei Zelenskis priimtų sprendimą, kuris būtų suvokiamas kaip kapituliacija, tai galėtų sukelti ne tik politinę krizę, bet ir gilų visuomenės susiskaldymą.
Istorija moko, kad „užšaldyti konfliktai” posovietinėje erdvėje – Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje – tapo ilgalaikiais destabilizacijos židiniais. Panašus scenarijus Ukrainoje reikštų ne taikos atėjimą, o tik laikiną karo pertrauką.
Zelenskio sprendimai artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais gali nulemti ne tik jo politinę ateitį, bet ir Ukrainos valstybingumo likimą. Tarp pragmatizmo ir principingumo, tarp taikos troškimo ir teisingumo siekio – šioje takoskyroje formuojasi ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos ateitis.