Netikėtas pareiškimas sukėlė nerimą sostinėse
Europos saugumo diskusijos įgavo naują pagreitį, kai aukšto rango kariškis viešai prabilo apie grėsmes, kurias daugelis politikų mėgino nustumti į antrą planą. Generolas, kurio vardas jau tapo sinonimas griežtai pozicijai Rusijos atžvilgiu, neseniai surengtoje konferencijoje Briuselyje išsakė mintis, privertusias susimąstyti ne vieną NATO ir Europos Sąjungos pareigūną.
Kalbėdamas apie dabartinę situaciją, jis neslėpė susirūpinimo dėl to, kaip Vakarų šalys vertina besivystančius įvykius. Anot kariškio, problema ne tik Ukrainoje vykstančiame konflikte – tai tik matoma ledkalnio viršūnė. Tikroji grėsmė slypi giliau, ir ją sudaro keletas veiksnių, kurie kartu gali sukelti rimtų padarinių visam regionui.
Kas iš tiesų slepiasi už įspėjimų
Generolas akcentavo, kad Rusijos karinė mašina, nepaisant sankcijų ir tarptautinės izoliacijos, ne tik nesusilpnėjo, bet tam tikrais aspektais net sustiprėjo. Karinė pramonė dirba trimis pamainomis, gamindama šaudmenis ir karo techniką tokiais tempais, kurių Vakarai nebuvo numatę. Tai reiškia, kad net jei karas Ukrainoje baigtųsi rytoj, Maskva turėtų didžiulį karinį potencialą, kurį galėtų panaudoti kitose kryptyse.
Ypač neramina tai, kad Kremlius aktyviai stiprina savo pozicijas Baltijos jūros regione ir Arktikoje. Čia vyksta ne tik kariniai pratybai, bet ir infrastruktūros kūrimas, leidžiantis greitai dislokuoti didelius karinius dalinius. Kaliningrado sritis tapo tikra tvirtove, apkrauta moderniausių ginklų sistemų, įskaitant „Iskander” raketas, galinčias pasiekti daugelį Europos sostinių.
Hibridinės grėsmės tampa pavojingesnės už tankus
Tačiau ne tik tradicinė karinė galia kelia nerimą. Generolas pažymėjo, kad hibridinės grėsmės – kibernetinės atakos, dezinformacija, migrantų srautų ginklavimas, energetinis šantažas – tampa vis rafinuotesnės ir pavojingesnės. Šios priemonės leidžia daryti įtaką Vakarų visuomenėms, nesukuriant tiesioginės karinės konfrontacijos.
Pavyzdžiui, pernai rudenį stebėtas migrantų krizės Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje buvo tik bandomasis balionas. Ekspertai įspėja, kad ateityje tokie scenarijai gali būti organizuojami daug didesniu mastu, siekiant destabilizuoti visą Europos Sąjungą. O kai visuomenė susiskaldžiusi, kai žmonės nebesitiki savo vyriausybėmis – tuomet tampa daug lengviau pasiekti geopolitinių tikslų.
Kibernetinės atakos prieš kritinę infrastruktūrą – elektros tinklus, vandens tiekimo sistemas, ligoninių duomenų bazes – jau tapo kasdienybe. Tik apie nedaugelį jų pranešama viešai, nes vyriausybės bijo kelti paniką. Bet generolas buvo kategoriškas: visuomenė turi žinoti tiesą apie tai, kas vyksta užkulisiuose.
Europos gynybos spragos, apie kurias nekalba garsiai
Viena didžiausių problemų, kurią išryškino kariškis, yra tai, kad Europos šalys per ilgai gyveno iliuzijoje, jog saugumas yra savaime suprantamas dalykas. Po Šaltojo karo pabaigos gynybos biudžetai buvo mažinami, kariai – atleidžiami, kariniai sandėliai – tuštinami. Dabar, kai grėsmė vėl tapo reali, paaiškėjo, kad daugelis šalių neturi nei pakankamai šaudmenų, nei transporto priemonių, nei net elementarių dalykų, tokių kaip uniformos ar batai visiems rezervistams.
Logistika – dar viena skaudulio vieta. Kaip greitai Europa galėtų permesti dalinius iš vieno krašto į kitą, jei kiltų krizė? Pasirodo, kad infrastruktūra tam nepritaikyta. Tiltai per silpni sunkiajai technikai, geležinkelio vėžės skiriasi, keliai per siauri. Tai, kas Šaltojo karo metais buvo gerai apgalvota ir paruošta, dabar apleista ir užmiršta.
Generolas taip pat paminėjo personalinę krizę. Jaunimas nebesirenka karjeros kariuomenėje, o tie, kurie tarnauja, dažnai neturi realios kovinės patirties. Pratybos – tai gerai, bet jos niekada visiškai neatkartoja tikrojo karo chaoso ir streso. Ukraina tapo skaudžia pamoka daugeliui Vakarų kariškių, parodžiusi, kaip greitai gali pasikeisti karo pobūdis ir kokie svarbūs yra elementarūs dalykai – apkasai, maskuotė, šaudmenų atsargos.
Ką reikėtų daryti jau šiandien
Kritikas būtų lengva, bet generolas pateikė ir konkretų veiksmų planą. Pirma, būtina skubiai didinti gynybos išlaidas – ne iki NATO rekomenduojamų 2 procentų BVP, o bent iki 3-4 procentų. Tai skamba daug, bet palyginus su tuo, kiek kainuotų tikras karas, tai tik dalis.
Antra, reikia atkurti pramonę, galinčią gaminti ginklus ir šaudmenis Europoje. Priklausomybė nuo tiekėjų iš trečiųjų šalių – tai saugumo rizika. Jei kiltų didelis konfliktas, niekas negarantuoja, kad tie tiekimai tęstųsi. Todėl investicijos į vietinę gynybos pramonę – tai investicijos į išlikimą.
Trečia, būtina stiprinti civilinę gynybą ir visuomenės pasirengimą. Tai reiškia ne tik slėptuvių atnaujinimą (nors ir tai svarbu), bet ir informacijos kampanijas, mokymus, aiškų komunikavimą su žmonėmis apie tai, ką daryti krizės atveju. Skandinavijos šalys čia yra geras pavyzdys – jos niekada neužmiršo šių dalykų svarbos.
Ketvirta, reikia investuoti į kibernetinį saugumą ir kovą su dezinformacija. Tai reiškia ne cenzūrą, o gebėjimą greitai atpažinti ir neutralizuoti melagingą informaciją, apsaugoti kritinius duomenis ir sistemas. Šiuolaikinis karas prasideda ne tankams perėjus sieną, o hakerių įsilaužus į sistemas.
Politikų dilema tarp rinkėjų nuotaikų ir realybės
Žinoma, visi šie pasiūlymai susiduria su politine realybe. Daugelis Europos vyriausybių bijo kalbėti apie didesnį militarizavimą, nes baiminasi rinkėjų reakcijos. Žmonės nori girdėti apie gerovę, sveikatos apsaugą, švietimą – o ne apie tankus ir raketas. Bet kaip pažymi generolas, be saugumo visa kita netenka prasmės. Jei nėra saugumo, nebus nei gerovės, nei sveikatos apsaugos, nei švietimo.
Kai kurios šalys, ypač Rytų Europoje, tai supranta labai gerai. Lenkija, Baltijos valstybės, Suomija – jos investuoja į gynybą rimtai ir be jokių iliuzijų. Bet Vakarų Europos didžiosios valstybės vis dar svyruoja, vis dar tikisi, kad galbūt grėsmė praeis savaime. Generolo nuomone, tai pavojingas savęs apgaudinėjimas.
Problema ta, kad politikai mąsto rinkimų ciklais – ketveriais metais. O strateginis planavimas gynyboje reikalauja mąstyti dešimtmečiais. Šis neatitikimas sukuria situaciją, kai skubios investicijos atidedamos, o kritiniai sprendimai nepriimami, kol neįvyksta kažkas tikrai blogo.
Ar turime laiko pasiruošti
Vienas iš klausimų, kuris kilo po generolo kalbos – ar dar turime laiko? Atsakymas nėra vienareikšmis. Viena vertus, tiesioginė karinė konfrontacija tarp NATO ir Rusijos nėra neišvengiama ir tikėtina, kad abi pusės stengiasi jos išvengti. Kita vertus, istorija moko, kad karai dažnai prasideda ne dėl to, kad kažkas jų labai nori, o dėl neteisingų skaičiavimų, nesusipratimų, atsitiktinumų.
Jei Kremlius pradėtų tikėti, kad NATO yra per silpna ar per susiskaldžiusi, kad galėtų efektyviai reaguoti, pagunda išbandyti šią hipotezę gali tapti per didelė. Todėl atgrasymas – demonstravimas, kad bet kokia agresija susidurs su vieninga ir galinga atsakomybe – yra geriausias būdas išvengti karo.
Ekspertai skaičiuoja, kad Europai reikėtų bent 5-7 metų intensyvių pastangų, kad atkurtų gynybos pajėgumus iki tokio lygio, kuris būtų tikrai atgrasantis. Bet ar turime tiek laiko? Niekas negali pasakyti tiksliai. Todėl kiekvienas prarastas mėnuo, kiekvienas atidėtas sprendimas didina riziką.
Kas laukia, jei ignoruosime įspėjimus
Generolas nebuvo linkęs dramatizuoti, bet jo žodžiuose skambėjo aiški žinia: jei Europa ir toliau vilkins būtinus sprendimus, pasekmės gali būti katastrofiškos. Tai nereiškia, kad rytoj prasidės karas, bet tai reiškia, kad būsime pažeidžiami šantažui, spaudimui, o galiausiai – ir tiesioginei agresijai.
Jis priminė istoriją – kaip 1930-aisiais Europos demokratijos ignoravo augančią grėsmę, tikėdamosi, kad apeasement politika išspręs problemas. Žinome, kuo tai baigėsi. Žinoma, istorija niekada nesikartoja tiksliai, bet tam tikri dėsningumai išlieka. Silpnumas kviečia agresiją, o vienybė ir pasiryžimas ją atgraso.
Šiandien Europa turi pasirinkimą. Galime investuoti į savo saugumą dabar, kai dar turime laiko tai padaryti tvarkingai ir apgalvotai. Arba galime laukti, kol krizė privers mus veikti chaotiškai, skubotai ir daug brangiau – ne tik finansine, bet ir žmonių gyvybių prasme. Generolo įspėjimas yra ne apie baimės kėlimą, o apie atsakingą pasiruošimą realybei, kuri, deja, nėra tokia rami, kokios norėtume.