Frontų linijose – netikėtas posūkis
Pastarąsias savaites iš karo zonos pasiekiančios žinios rodo vis dažnėjančią tendenciją – rusų kariai grupėmis ar pavieniai pradeda pasiduoti ukrainiečių pajėgoms. Tai nėra pavieniai atvejai, o jau tampa sistemine problema Rusijos kariuomenėje. Socialiniuose tinkluose plinta vaizdo įrašai, kuriuose matomi išsekę, demoralizuoti kariai, keliantys rankas ir metantys ginklus. Šis reiškinys verčia iš naujo įvertinti realią padėtį fronte ir klausti – kas gi iš tiesų vyksta Rusijos kariuomenės gretose?
Ukrainos gynybos ministerijos duomenimis, tik per pastarąjį mėnesį į nelaisvę pateko daugiau nei pusantro tūkstančio rusų karių. Tai gerokai didesnis skaičius nei ankstesniais karo laikotarpiais. Analitikai pastebi, kad masinis pasidavimas ypač išryškėjo po nesėkmingų puolimo operacijų Donecko ir Luhansko srityse, kur Rusijos pajėgos patyrė didelių nuostolių.
Kodėl kariai meta ginklus
Priežasčių, kodėl rusų kariai renkasi pasiduoti, o ne kovoti, yra daugybė. Pirmiausia – katastrofiška aprūpinimo situacija. Iš nelaisvėn patekusių karių parodymai atskleidžia šiurpią realybę: trūksta maisto, šilto aprango, medicininės pagalbos. Daugelis pasakoja, kad buvo siunčiami į frontą su pasenusiais ginklais, be tinkamo apmokymo, kartais net be elementarių žemėlapių ar ryšio priemonių.
Vienas neseniai pasiduodavęs karys iš Saratovo srities pasakojo, kad jo būrys tris dienas neturėjo jokio maisto. „Mums sakė, kad aprūpinimas bus organizuotas vietoje, bet niekas nieko neatvežė. Gėrėme vandenį iš balos ir bandėme rasti ką nors valgyti apleistuose namuose”, – sakė jis ukrainiečių žurnalistams.
Antra svarbi priežastis – visiškas vadovybės nekompetentingumas ir abejingumas eilinių karių likimui. Dauguma pasiduodančių karių pasakoja apie chaotiškas įsakymus, nesuprantamus tikslus ir situacijas, kai vadai tiesiog palieka savo karius likimo valiai. Yra atvejų, kai karininkai pirmieji bėga iš pozicijų, palikdami eilinius karius be jokių nurodymų.
Mobilizuotieji – pati silpniausia grandis
Ypač didelė pasidavimo problema yra tarp mobilizuotųjų karių. Tai vyrai, kurie buvo priverstinai paimti iš civilinio gyvenimo, dažnai jau vyresnio amžiaus, be jokios karinės patirties ar fizinio pasirengimo. Jie neturi jokios motyvacijos kovoti svetimoje žemėje dėl jiems nesuprantamų tikslų.
Pavyzdžiui, neseniai į nelaisvę pateko visa mobilizuotųjų grupė iš Buriatijos – 23 vyrai. Jie pasakojo, kad buvo atsiųsti į frontą po vos dviejų savaičių „apmokymo”, kurio metu iš esmės nieko neišmoko. Kai prasidėjo ukrainiečių kontrataka, jų vadas dingo, o jie liko vieni. „Mes net nežinojome, kur tiksliai esame ir kas mus turėtų vadovauti. Kai pamatėme ukrainiečių karius, tiesiog iškėlėme rankas. Nenorėjome mirti dėl nieko”, – pasakojo vienas iš jų.
Mobilizuotieji dažnai siunčiami į pavojingiausias pozicijas, naudojami kaip „mėsa” priešo ugniai išaiškinti. Tokia taktika, primenant Antrojo pasaulinio karo metodus, sukelia ne tik didžiulius nuostolius, bet ir visišką moralės griūtį tarp karių.
Kaip vyksta pasidavimo procesas
Ukrainos kariuomenė aktyviai dirba ties tuo, kad paskatintų rusų karius pasiduoti. Veikia specialios programos, kurios garantuoja saugumą ir žmogišką elgesį su belaisviais pagal Ženevos konvencijas. Yra sukurta speciali telefonų linija ir Telegram kanalai, kur rusų kariai gali gauti informacijos apie tai, kaip saugiai pasiduoti.
Ukrainiečiai naudoja ir psichologines operacijas – per garsiakalbius transliuoja pranešimus rusų kalba, mėto lapelius su instrukcijomis, kaip pasiduoti. Šie lapeliai dažnai turi ir QR kodus, vedančius į svetaines su išsamesne informacija. Kai kuriuose sektoriuose ukrainiečių kariai net palieka specialius „saugius koridorius”, kuriais rusų kariai gali pasitraukti ir pasiduoti be kovos.
Pats pasidavimo momentas paprastai vyksta taip: karys arba karių grupė pakelia baltą vėliavą ar bet kokį baltą audinį, meta ginklus ir kelia rankas. Ukrainos kariai juos sulaikydami atlieka patikrinimą, suteikia pirmąją medicininę pagalbą, jei reikia, ir nugabena į specialius sulaikymo punktus. Ten belaisviai registruojami, apklausiami, jiems suteikiama maistas, vanduo ir medicininė pagalba.
Gyvenimas nelaisvėje – geriau nei fronte
Paradoksalu, bet daugelis rusų belaisvių prisipažįsta, kad nelaisvėje jų sąlygos yra gerokai geresnės nei buvo fronte. Jie gauna reguliarų maistą, švarų vandenį, medicininę pagalbą. Gali susisiekti su šeimomis per Tarptautinį Raudonąjį Kryžių. Nėra nuolatinio artilerijos apšaudymo grėsmės, nereikia miegoti purvine apkasų duobėje.
Vienas belaisvis iš Maskvos srities pasakojo: „Pirmą kartą per tris mėnesius gavau šiltą maistą ir galėjau normaliai išsimiegoti. Fronte gyvenome kaip gyvuliai – šlapias, šaltas, alkanas. Čia bent žmogiškai su mumis elgiasi”. Tokios istorijos plinta tarp rusų karių ir dar labiau skatina kitus galvoti apie pasidavimą kaip realią išeities galimybę.
Tiesa, ne visi belaisvių lageriai yra vienodi, ir pasitaiko pažeidimų, tačiau Ukraina, siekdama tarptautinės paramos ir pripažinimo, stengiasi laikytis tarptautinių standartų. Be to, gerai elgdamasi su belaisviais, ji skatina daugiau rusų karių pasiduoti, o tai tiesiogiai silpnina priešo pajėgas.
Rusijos reakcija ir bandymai sustabdyti procesą
Kremlius, matydamas augančią pasidavimo problemą, bando įvairiais būdais ją sustabdyti. Pirma, griežtinama disciplina – už pasidavimą gresia iki 10 metų kalėjimo. Tačiau šis grasinimas mažai veikia, kai alternatyva yra mirtis fronte. Antra, plinta propaganda apie tariamą ukrainiečių žiaurumą su belaisviais, nors realybė rodo ką kita.
Rusijos kariuomenėje taip pat įvesta praktika, kai už pasiduodančių karių nugarų stovi specialūs „užtvariniai būriai”, kurių užduotis – šaudyti į tuos, kurie bando pasitraukti ar pasiduoti. Tai primena Stalino laikų metodus ir dar labiau rodo desperaciją Rusijos vadovybėje. Tačiau net ir šie metodai ne visada veikia – kai kuriose situacijose kariai pasiduoda kartu su tais, kas turėjo juos prižiūrėti.
Taip pat Rusija bando riboti informacijos srautus – kariai fronte neturi leidžiama naudotis telefonais, blokuojami ukrainiečių psichologinių operacijų kanalai. Bet šiuolaikiniame pasaulyje visiškai užblokuoti informaciją beveik neįmanoma.
Kas laukia toliau – tendencijos ir prognozės
Kariniai analitikai sutaria, kad masinio pasidavimo tendencija greičiausiai tik stiprės. Rusijos kariuomenė patiria vis didesnį spaudimą – trūksta išteklių, žmonių, motyvacijos. Mobilizacija neduoda lauktų rezultatų, nes į frontą ateina vis prasčiau paruošti ir motyvuoti kariai.
Ukrainos sėkmė fronte ir gebėjimas vykdyti efektyvias kontratakas taip pat prisideda prie to, kad rusų kariai vis labiau supranta savo padėties beviltišką. Kai matai, kaip tavo draugai žūva dėl nesuprantamų tikslų, kai pats esi alkanas ir šaltas, kai vadovybė tavimi nekreipia jokio dėmesio – pasidavimas tampa ne išdavyste, o protingu sprendimu išgelbėti savo gyvybę.
Žinoma, Rusija bandys kovoti su šia problema, bet kol nebus pašalintos pagrindinės priežastys – prastas aprūpinimas, nekompetentinga vadovyba, nesuprantami karo tikslai – problema tik gilės. Kiekvienas pasiduodamas karys yra ne tik vienu mažiau priešo karių fronte, bet ir gyvas liudijimas kitiems apie tai, kad yra alternatyva beprasmei kovai.
Ką tai reiškia karo eigai ir ateičiai
Masinis rusų karių pasidavimas yra svarbus indikatorius, rodantis gilias problemas Rusijos kariuomenėje. Tai ne tik taktinis pranašumas Ukrainai, bet ir strateginis signalas apie priešo silpnėjimą. Kariuomenė, kurioje kariai masiniai pasiduoda, negali efektyviai kovoti ir pasiekti savo tikslų.
Kiekvieną dieną į nelaisvę patenkantys kariai – tai ne tik statistika, bet ir realūs žmonės, kurie pasirinko gyvybę vietoj beprasmės mirties. Jų liudijimai apie situaciją Rusijos kariuomenėje yra vertingas šaltinis suprasti tikrąją padėtį, kuri dažnai labai skiriasi nuo oficialios Kremliaus propagandos.
Šis reiškinys taip pat kelia svarbų humanitarinį klausimą – kaip elgtis su tūkstančiais belaisvių, kaip užtikrinti jų teises, kaip galiausiai jie galės grįžti namo. Tai iššūkis ne tik Ukrainai, bet ir tarptautinei bendruomenei. Tačiau viena aišku – kuo daugiau karių pasirenka pasiduoti vietoj kovos, tuo greičiau gali baigtis šis beprasmis karas, tuo daugiau gyvybių bus išgelbėta abiejose pusėse.