Kai 2023 metų spalio 7 dieną „Hamas” kovotojai įsiveržė į Izraelį ir pagrobė daugiau nei 240 žmonių, prasidėjo ne tik karinė operacija, bet ir neįsivaizduojama šeimų drama, kuri tęsiasi iki šiol. Šimtai artimųjų atsidūrė situacijoje, kurios niekas negalėjo numatyti – jų mylimi žmonės tapo įkaitais, o jie patys – beviltiškai kovojančiais už kiekvienos dienos vilties kibirkštį.
Kai pasaulis apsiverčia per vieną rytą
Michal Peri iki šiol prisimena tą šeštadienio rytą, kai jos 79 metų tėvas Chaim dingo iš kibuco Be’eri. Pirmąsias valandas ji tikėjosi, kad jis tiesiog pasislėpė, kaip daugelis kitų gyventojų. Tačiau kai pradėjo aiškėti masinių pagrobimų mastas, širdis ėmė plakti vis greičiau. „Supratau, kad mano tėvas greičiausiai Gazoje, kai kaimynai patvirtino, kad matė jį vedamą kartu su kitais”, – pasakoja moteris, kurios akys išduoda nemiegotų naktų skaičių.
Tokių istorijų – šimtai. Šeimos nariai, draugai, mylimi žmonės staiga išplėšti iš įprasto gyvenimo ritmo. Kai kurie buvo pagrobti iš savo namų, kiti – iš muzikos festivalio, dar kiti – tiesiog iš gatvės. Amžius svyruoja nuo devynių mėnesių kūdikio iki 85 metų senolių. Kiekviena šeima turi savo skausmingą istoriją, bet visas jas jungia viena – neaprašoma kančia ir nežinomybė.
Kampanija, kuri tapo gyvenimo būdu
Įkaitų šeimos nesėdėjo rankas sudėjusios. Jau pirmąsias dienas po pagrobimų jie pradėjo organizuotis, kūrė viešinimo kampanijas, reikalavo susitikimų su vyriausybe. Kai kurie šeimos nariai praktiškai persikėlė gyventi prie vyriausybės pastatų Tel Avive ir Jeruzalėje, įrengdami palapines ir organizuodami nuolatinius protestus.
„Mes negalime tiesiog laukti. Kiekviena diena, kai jie ten – tai dar viena diena pragare”, – sako Einav Zangauker, kurios sūnus Matan buvo paimtas iš kibuco. Moteris tapo viena iš aktyviausiųjų kovotojų už įkaitų grąžinimą, dalyvavo dešimtyse spaudos konferencijų, susitiko su užsienio diplomatais, organizavo protestus.
Šeimos sukūrė galingą socialinių tinklų kampaniją, kur kiekvienas įkaitas turi savo veidą, istoriją, asmenybę. Tai ne tik statistika – tai gyvos žmonių gyvybės. Plakatai su įkaitų veidais puošia Izraelio gatves, jų nuotraukos sklinda visame pasaulyje. Šeimos nariai keliauja į užsienį, kalba Jungtinių Tautų tribūnose, susitinka su pasaulio lyderiais.
Derybų kelias vingiuotas ir skausmingas
Derybos dėl įkaitų išlaisvinimo tapo sudėtingu geopolitiniu žaidmu, kuriame dalyvauja ne tik Izraelis ir „Hamas”, bet ir Egiptas, Kataras, JAV bei kitos šalys. Šeimos stebi kiekvieną naujieną, kiekvieną gandą apie galimas derybas su didžiuliu nerimu. Kartais atrodo, kad prasiveržimas jau čia pat, bet paskui vėl viskas užstringa.
Lapkričio pabaigoje buvo pasiekta pirmoji paliaubų sutartis, per kurią išlaisvinta apie 100 įkaitų – daugiausia moterų ir vaikų. Tie momentai buvo kupini džiaugsmo ir ašarų, bet kartu ir naujo skausmo tiems, kurių artimieji liko Gazoje. „Džiaugiuosi kiekvienu grįžusiu žmogumi, bet kiekvieną kartą, kai matau susijungusią šeimą, širdis plyšta, nes mano sūnus vis dar ten”, – prisipažįsta viena iš motinų.
Grįžusieji pasakoja baisias istorijas apie sąlygas, kuriomis buvo laikomi. Tamsūs tuneliai, minimalus maistas, nuolatinė baimė. Kai kurie buvo laikomi atskirai, kiti – grupėse. Medicininė pagalba praktiškai neegzistavo. Šios istorijos tik sustiprina šeimų baimę dėl tų, kurie vis dar neišlaisvinti.
Politinis spaudimas ir visuomenės susiskaldymas
Įkaitų šeimos atsidūrė sudėtingoje politinėje situacijoje. Iš vienos pusės, jie reikalauja, kad vyriausybė darytų viską įmanoma deryboms, net jei tai reikštų sunkius kompromisus. Iš kitos pusės, dalis Izraelio visuomenės mano, kad nuolaidos „Hamas” tik sustiprintų teroristinę organizaciją ir paskatintų būsimus išpuolius.
Šis susiskaldymas skaudžiai jaučiamas pačioms šeimoms. Kai kurie jų nariai atvirai kritikuoja premjerą Benjaminą Netanyahu, kaltindami jį nepakankamu dėmesiu įkaitų klausimui ir pernelyg dideliu dėmesiu karinei operacijai. Kiti bando išlikti neutralūs, tikėdamiesi, kad politizavimas tik apsunkins derybas.
„Mes nenorime būti politiniai. Mes tiesiog norime savo artimuosius namie”, – kartoja daugelis šeimų narių. Tačiau realybė tokia, kad įkaitų klausimas yra itin politizuotas, ir šeimos neišvengiamai įtraukiamos į šį diskursą.
Psichologinė našta ir kasdienė kova
Gyventi nežinant, ar tavo artimasis gyvas, ar sveikas, kokiomis sąlygomis laikomas – tai psichologinė kankynė, kurią sunku aprašyti žodžiais. Daugelis šeimų narių kenčia nuo nemigos, nerimo sutrikimų, depresijos. Kai kurie pradėjo vartoti vaistus, kad išlaikytų bent minimalų funkcionalumą.
„Aš negaliu normaliai valgyti, miegoti, dirbti. Kaip galiu džiaugtis gyvenimu, kai mano mama galbūt kenčia baisias kančias?” – klausia Yarden Roman, kurios motina Ruti vis dar įkaite. Moteris pati buvo pagrobta kartu su dukra ir motina, bet per lapkritį buvo išlaisvinta. Dabar ji kovoja už savo motinos grąžinimą, nors pati vis dar atsigauna nuo patirtos traumos.
Psichologai, dirbantys su šeimomis, pasakoja apie unikalų traumos tipą – tai ne tik netektis, bet ir neužbaigta situacija, nuolatinė nežinomybė. Normalus gedėjimo procesas negali prasidėti, nes nėra aiškumo. Šeimos tarsi užstrigusios limbe tarp vilties ir neviltis.
Tarptautinė dimensija ir užsienio įkaitai
Tarp įkaitų yra ne tik Izraelio piliečiai, bet ir kitų šalių – Tailando, Filipinų, Nepalo, JAV, Argentinos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų valstybių. Tai suteikė įkaitų krizei tarptautinį matmenį ir privertė pasaulio lyderius įsitraukti į derybų procesą.
Tailando vyriausybė aktyviai derėjosi dėl savo piliečių, kurie dirbo Izraelio ūkiuose ir buvo pagrobti iš darbo vietų. Dalis jų jau išlaisvinta, bet kai kurie vis dar lieka Gazoje. Jų šeimos Tailande organizuoja protestus prie Izraelio ambasados, reikalaudamos aktyvesnių veiksmų.
Amerikiečių įkaitų šeimos susitiko su prezidentu Joe Bidenu, kuris pažadėjo daryti viską, kad jų artimieji būtų grąžinti. Tačiau praėjus mėnesiams, kai kurie iš jų išreiškia nusivylimą tarptautinės bendruomenės pastangomis. „Jaučiame, kad pasaulis apie mus pamiršta, kad tai tapo tik dar viena naujiena tarp daugelio kitų”, – sako vienas iš amerikiečių įkaito tėvų.
Kai viltis susiduria su realybe
Praėjus daugiau nei metams nuo pagrobimų, situacija išlieka tragiška. Dalis įkaitų, kaip patvirtino Izraelio kariuomenė, jau negyvi – kai kurie žuvo per pačius išpuolius, kiti mirė nelaisvėje. Šios žinios yra pats sunkiausias smūgis šeimoms, kurios mėnesius gyveno viltimi.
Tačiau daugelis vis dar tiki, kad jų artimieji gyvi ir laukia išlaisvinimo. Jie toliau kovoja, organizuoja akcijas, spaudžia vyriausybę, kreipiasi į tarptautinę bendruomenę. Kai kurios šeimos sukūrė fondus, kurie finansuoja viešinimo kampanijas ir teikia psichologinę pagalbą kitiems šeimos nariams.
Medicinos specialistai, dirbantys su grįžusiais įkaitais, pabrėžia, kad kuo ilgiau žmogus lieka nelaisvėje, tuo didesnė tikimybė ilgalaikių fizinių ir psichologinių pasekmių. Tai dar labiau sustiprina šeimų skubą ir desperaciją. Kiekviena praeinanti diena – tai dar viena diena, kuri gali palikti negrįžtamų pasekmių.
Ką galime išmokti iš šios dramos
Įkaitų šeimų kova parodo ne tik žmogaus ryžto ir meilės galią, bet ir tai, kaip sudėtingi yra šiuolaikiniai konfliktai, kur civiliai tampa derybų įrankiais. Ši situacija atskleidžia tarptautinės teisės spragas – nors įkaitų ėmimas yra aiškiai draudžiamas, realūs mechanizmai jų išlaisvinimui yra neefektyvūs ir priklauso nuo sudėtingų politinių derybų.
Šeimos, kurios kovoja už savo artimuosius, tapo pavyzdžiu kitiems – kaip nepasiduoti, kaip išlaikyti viltį net beviltiškiausiose situacijose, kaip organizuotis ir daryti spaudimą net galingiausiai valdžiai. Jų istorijos primena, kad už kiekvienos statistikos skaičiaus slypi gyvi žmonės su savo svajonėmis, baimėmis ir artimaisiais, kurie laukia jų grįžtant.
Psichologai rekomenduoja šeimoms, atsidūrusioms panašiose situacijose, ieškoti profesionalios pagalbos, nesiizoliuoti, dalintis savo jausmais su kitais. Svarbu išlaikyti kasdienę rutiną, kiek tai įmanoma, ir rasti būdų, kaip išreikšti savo kovą konstruktyviai – per viešinimą, politinį aktyvizmą, bendruomenės kūrimą. Nors tai neišsprendžia pačios problemos, bet padeda išlaikyti psichologinę sveikatą ir jausmą, kad darai viską, ką gali.
Tarptautinė bendruomenė turėtų sukurti efektyvesnius mechanizmus tokioms krizėms spręsti, kad šeimos neturėtų kovoti vienos. Reikia didesnio spaudimo organizacijoms, laikančioms įkaitus, ir greitesnių diplomatinių sprendimų. Kiekviena diena, kai žmogus lieka įkaitu, yra per ilga. Šių šeimų drama turėtų priminti mums visiems, kad už politinių žaidimų ir karinių operacijų slypi konkretūs žmonės, kurių gyvybės ir gerovė negali būti derybų objektas. Jų kova tęsiasi kiekvieną dieną, ir jie nusipelno ne tik mūsų užuojautos, bet ir realių veiksmų.