Tiltas, kuris turėjo gelbėti gyvybes
Kai 2022 metų vasario pabaigoje Rusijos pajėgos pradėjo puolimą link Kyjivo, Irpinės miestelis tapo viena iš pirmųjų vietų, kur civiliai gyventojai atsidūrė tarp dviejų ugnių. Tiltas per Irpinės upę, kuris įprastomis aplinkybėmis buvo tik eilinis infrastruktūros objektas, staiga tapo gyvybiškai svarbiu keliu į saugumą. Būtent per šį tiltą turėjo vykti masinis gyventojų evakuavimas iš apšaudomo miesto. Tačiau tai, kas turėjo būti išgelbėjimo keliu, virto viena iš žiauriausių tragedijų šiame kare.
Irpinės tiltas – tai ne koks nors didžiulis statinys, o gana kuklus betoninis perėjimas per nedidelę upę. Bet jo strateginė reikšmė buvo milžiniška. Kai Rusijos tankai pradėjo artėti prie Kyjivo šiaurės vakarų priemiesčių, būtent šis tiltas tapo vieninteliu realiu keliu tūkstančiams žmonių, norinčių pasprukti nuo artėjančio fronto. Ukrainos valdžia organizavo humanitarinį koridorių, ragindama žmones kuo greičiau palikti pavojaus zoną.
Kaip prasidėjo evakuacija
Pirmosios kovo dienos Irpinėje buvo chaotiškos. Žmonės skubėjo pakuoti pačius būtiniausius daiktus – dokumentus, vaistus, šiltus drabužius. Daugelis tikėjosi greitai grįžti, todėl nepasiėmė beveik nieko. Kai kurie išvyko tik su tuo, ką turėjo ant savęs. Evakuacija vyko pėsčiomis – automobiliai negalėjo pravažiuoti, nes tiltas buvo skirtas tik pėstiesiems ir lengviesiems transporto priemonėms.
Scenos prie tilto buvo širdį veriančios. Vyresni žmonės, kurie vos bepajėgė eiti, rėmėsi į kaimynus. Tėvai nešė vaikus ant rankų, bandydami juos nuraminti. Šeimos tempė lagaminus ir krepšius, kurie greitai tapo našta. Kai kurie žmonės stūmė neįgaliuosius vežimėliuose, kiti vedė šunis pavadėliais. Buvo matyt, kad daugelis šių žmonių niekada gyvenime nebuvo patyrę nieko panašaus – tai buvo paprasti miesto gyventojai, kurie dar prieš savaitę planavo savo kasdienius reikalus.
Ukrainos kariai ir savanoriai bandė organizuoti evakuacijos procesą. Jie rodė žmonėms saugiausius kelius, padėjo nešti sunkius daiktus, teikė pirmąją pagalbą. Bet situacija buvo beveik nekontroliuojama – per daug žmonių, per daug chaoso, per daug baimės. Ir svarbiausia – per daug pavojaus.
Kai pradėjo šaudyti
Kovo 6 dieną įvyko tai, ko visi bijojo, bet kas atrodė neįsivaizduojama. Rusijos pajėgos pradėjo apšaudyti humanitarinį koridorių. Būtent tą vietą, kur buvo sutarta, kad civiliai galės saugiai evakuotis. Būtent tą tiltą, kuriuo ėjo šeimos su vaikais.
Pirmieji sprogimai sukėlė paniką. Žmonės metėsi bėgti visomis kryptimis, bet tiltas buvo siauras, o žmonių srautas – tankus. Kai kurie krito ant žemės, bandydami pasislėpti nuo skeveldrų. Kiti bandė grįžti atgal į miestą, nors ten pavojus buvo ne mažesnis. Dar kiti tęsė bėgimą į priekį, tikėdamiesi pasiekti saugesnę teritoriją.
Liudininkai pasakoja, kad garsai buvo baisūs – sprogimų dundėjimas, šūksniai, verkiantys vaikai. Ore tvyrojo dulkės ir dūmai. Kai kurie žmonės gulėjo ant žemės nejudėdami. Kiti bandė jiems padėti, bet tai buvo pavojinga – apšaudymas tęsėsi. Medicinos darbuotojai ir savanoriai rizikavo savo gyvybėmis, bandydami pasiekti sužeistuosius ir juos evakuoti.
Aukos ir sužeistieji
Tikslus žuvusiųjų skaičius prie Irpinės tilto niekada nebus žinomas. Kai kurie žmonės buvo užmušti vietoje, kiti mirė vėliau ligoninėse. Buvo ir tokių, kurie tiesiog dingo – galbūt palaidoti po griuvėsiais, galbūt nusinešti srove, galbūt tiesiog niekas nežino, kas su jais atsitiko.
Tarp žuvusiųjų buvo visų amžių žmonių. Viena iš labiausiai nuskambėjusių tragedijų – žuvusi šeima, bandžiusi evakuotis su mažais vaikais. Fotografas užfiksavo momentą, kai žmonės bėgo nuo sprogimų – vėliau paaiškėjo, kad kai kurie iš tų žmonių nebeišgyveno. Tos nuotraukos apskriejo pasaulį, tapdamos vienu iš šio karo simbolių.
Sužeistųjų buvo dar daugiau. Kai kurie patyrė sunkius sužalojimus – prarastos galūnės, sužalotos akys, vidiniai sužalojimai. Kiti buvo lengviau sužeisti skeveldrų ar kritę bėgdami. Bet net ir tie, kurie fiziškai nenukentėjo, patyrė psichologinę traumą, kuri išliks visam gyvenimui. Vaikai, matę mirtį iš arti. Tėvai, praradę savo vaikus. Žmonės, kurie išgyveno tik dėl to, kad atsitiktinai buvo keletą metrų toliau nuo sprogimo epicentro.
Kodėl šaudė į civilinius
Klausimas, kuris kankina daugelį – kodėl Rusijos pajėgos apšaudė civilius evakuacijos metu? Oficiali Rusijos versija, žinoma, viską neigia arba kaltina Ukrainą. Bet faktai kalba patys už save – humanitarinis koridorius buvo sutartas, evakuacijos laikas ir vieta buvo žinomi, žmonės buvo akivaizdžiai civiliai.
Yra kelios teorijos. Viena – tai buvo tyčinis bandymas sukurti paniką ir demoralizuoti ukrainiečius. Kita – tai buvo bandymas sulėtinti Ukrainos pajėgų judėjimą, nes per tą patį koridorių judėjo ir kariai. Trečia – tai buvo tiesiog nusikaltimas, įvykdytas karių, kurie nebesivaržė jokių taisyklių.
Tarptautinės organizacijos šį įvykį pradėjo tirti kaip galimą karo nusikaltimą. Humanitarinės teisės yra aiškios – civiliai evakuacijos metu yra apsaugoti, jų tyčinis apšaudymas yra karo nusikaltimas. Bet teisingumas karo metu dažnai ateina vėlai arba neateina visai. Žuvusiųjų prie Irpinės tilto niekas nebegrąžins.
Kaip tai pakeitė evakuacijos taktiką
Po Irpinės tilto tragedijos evakuacijos organizavimas Ukrainoje pasikeitė. Tapo aišku, kad net sutarti humanitariniai koridoriai nėra saugūs. Ukrainos valdžia pradėjo ieškoti alternatyvių būdų evakuoti civilius iš pavojingų zonų.
Vienas iš pokyčių – evakuacija pradėta organizuoti mažesnėmis grupėmis ir įvairesniais maršrutais. Vietoj vieno didelio koridoriaus, kuris tampa akivaizdžia taikiniu, pradėta naudoti kelis mažesnius kelius. Taip pat pradėta daugiau dėmesio skirti evakuacijos laiko slėpimui – kuo mažiau informacijos iš anksto, tuo mažesnė tikimybė, kad priešas pasinaudos.
Kitas pokytis – didesnė apsauga. Evakuacijos koridoriai pradėti saugoti aktyviau, naudojant ir karinius dalinius, ir technines priemones. Nors tai nereiškia, kad evakuacija tapo visiškai saugi – kare nieko nėra saugu. Bet bent jau bandoma sumažinti riziką.
Taip pat pasikeitė ir pačių žmonių požiūris. Daugelis suprato, kad evakuotis reikia kuo greičiau, nebelaukiant, kol situacija taps visiškai beviltiška. Kad geriau išvykti anksčiau, kai keliai dar santykinai saugūs, nei laukti paskutinės akimirkos. Irpinės tiltas tapo pamoka, kuri buvo išmokta per skausmą.
Atminimo vieta ir simbolis
Šiandien Irpinės tiltas yra daugiau nei tik infrastruktūros objektas. Tai tapo atminimo vieta, kur žmonės deda gėles ir žvakes žuvusiųjų atminimui. Tai tapo simboliu – ir karo žiaurumo, ir ukrainiečių atsparumo.
Tiltas buvo sugadintas per kovas, vėliau dalinai atstatytas. Bet net ir atstatytas, jis niekada nebus toks pat. Ant jo betono yra sprogimų pėdsakai, kuriuos niekas neketina užtepti. Tai liudijimas to, kas čia įvyko. Kai kurie žmonės sako, kad einant per tiltą jaučiama ypatinga atmosfera – tarsi pati vieta prisimintų tą baisią dieną.
Irpinės tiltas taip pat tapo žurnalistų ir fotografų simboliu. Būtent čia buvo padarytos kai kurios iš labiausiai paveikiančių šio karo nuotraukų. Būtent čia pasaulis pamatė, kaip atrodo karas paprastiems žmonėms – ne strateginėse žemėlapiuose ar politikų kalbose, o realybėje, kur žmonės bėga dėl savo gyvybių.
Pamokos, kurių niekas nenorėjo išmokti
Irpinės tilto istorija primena, kad šiuolaikiniame kare civiliai kenčia ne mažiau, o gal net labiau nei kariai. Kad humanitarinės teisės normos yra tik popierius, jei kita pusė jų nepaiso. Kad evakuacija, kuri turėtų būti saugi, gali tapti mirtimi.
Bet ši istorija taip pat primena apie žmonių drąsą. Apie tuos, kurie rizikavo savo gyvybėmis, padėdami kitiems evakuotis. Apie medicinos darbuotojus, kurie bėgo į pavojų, kai kiti bėgo nuo jo. Apie paprastus žmones, kurie padėjo vienas kitam, nors patys buvo išsigandę ir nesaugūs.
Praktinė išvada iš šios tragedijos – evakuotis reikia kuo anksčiau, nebelaukiant, kol situacija taps kritinė. Reikia turėti paruoštą evakuacijos planą – žinoti kelis galimus maršrutus, turėti paruoštą būtiniausių daiktų krepšį, žinoti, kur yra artimieji. Ir svarbiausia – suprasti, kad kare nėra visiškai saugių vietų, bet yra mažiau pavojingos ir labiau pavojingos. Irpinės tiltas buvo vieta, kuri turėjo būti saugi, bet tapo pavojingiausia. Tai pamoka, kurią niekas nenorėjo išmokti, bet kurią dabar privalo prisiminti visi, gyvenantys konflikto zonose.
Šiandien, kai žmonės eina per atstatytą Irpinės tiltą, jie žino, kad vaikšto po vieta, kur žuvo nekalti žmonės. Kur evakuacijos kelias tapo mirties zona. Kur žmogiškumas susidūrė su žiaurumu ir pralaimėjo tą dieną. Bet atmintis apie tai, kas čia įvyko, išlieka – kaip perspėjimas, kaip pamoka, kaip priminimai, kad taika niekada neturi būti laikoma savaime suprantamu dalyku.